Nors kaltinimas populizmu Lietuvos politikoje senokai tapo vėzdu, kuriuo daužomos oponentų galvos, už miglotos sąvokos slepiasi ir grėsmės
Jei reikėtų išskirti vieną programinį valdančiųjų lyderio Ramūno Karbauskio tekstą, tai galėtų būti 2014 m. vasarį pasirodęs straipsnis „Kodėl „elitas“ bijo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos?“ Jame į politiką pasukęs stambus žemvaldys atmetė tradicinių politinių jėgų mėginimus jo partijai klijuoti populistų etiketę, bet tuo pačiu išdėstė nemažai tezių, laikytinų populistinėmis.
„Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) gina tautos teisę spręsti valstybei svarbius klausimus“, – fiasko pasibaigusio referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams draudimo išvakarėse rašė R. Karbauskis ir pavadino LVŽS „viena iš kelių Lietuvoje išlikusių patriotinių partijų, kurios nusistovėjusiai politinei sistemai pradeda kelti rimtą grėsmę“. Galiausiai jis suformulavo tikslą „valstybę grąžinti žmonėms“.
Ne vien demagogija
Lietuvos viešojoje erdvėje populistai dažnai be reikalo tapatinami su į politinę demagogiją linkstančiais politikais. Ryškesnių ar blankesnių demagogų galima aptikti daugelyje partijų, nes pačios politinės konkurencijos pagrindas atstovaujamojoje demokratijoje yra siekis įtikti rinkėjams. Tačiau LVŽS statyti į vieną gretą su kitomis panašiomis Vidurio ir Rytų Europos politinėmis jėgomis leidžia ne tiek problemų supaprastinimas ar nepamatuotų pažadų dalijimas, kuo anksčiau garsėdavo Darbo partija, kiek prieš politinį elitą („viršūnes“) ir partinę sistemą nukreipti pasisakymai.
Lietuvos viešojoje erdvėje populistai dažnai be reikalo tapatinami su į politinę demagogiją linkstančiais politikais.
Ilgametis kryptingas R. Karbauskio politinis darbas ir sąjunga su Sauliumi Skverneliu bei kitais nepartiniais politikais, palankiai susiklosčius aplinkybėms, 2016-aisiais gana netikėtai atvedė jį prie triumfo Seimo rinkimų antrajame ture. Dabar valstiečiai, pasitelkę stiprią daugumą, verčia parlamentą savo galios įrankiu, o įžvelgti požymių, kad vyktų diskusijos su žmonėmis, tampa vis sunkiau.
„Reta partija pasakytų, kad neatstovauja žmonėms, – teigė populizmą tyrinėjanti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja Jogilė Ulinskaitė. – Tačiau populistams tai tampa esme. Jų programos pagrindas yra teiginys, kad elitas korumpuotas, o žmonės turi valdyti. Tačiau kai populistai sako, kad žmonėms reikia atstovauti, nelabai aišku, ką tai reiškia.“
Prieš 2016 m. Seimo rinkimus J. Ulinskaitė atliko politinių partijų bei koalicijų programų analizę ir būtent dėl antielitistinių pasisakymų LVŽS priskyrė prie nuosaikių populistinių jėgų. Valstiečiai šiuo klausimu reiškėsi aktyviau nei prieš tai valdančiajai daugumai priklausiusios ir biurokratinę kalbėseną iš dalies perėmusios „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos. „Kur kas lengviau kritikuoti elitą, jei paskutinėje kadencijoje nebuvai jo dalis“, – sakė mokslininkė.
Kaip dangus nuo žemės
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Šarūnas Liekis nemano, kad valstiečiai šiuo metu ryškiai išsiskiria iš kitų politinių partijų, ir pabrėžia, jog atsidūrę valdžioje jie neapsiriboja vien akivaizdžiai populiariais sprendimais. Kai kurios „stumiamos“ permainos, kaip alkoholio draudimai, tiesiogiai kertasi su bendrosiomis visuomenės kultūrinėmis nuostatomis, todėl yra politiškai rizikingi. Išlieka ir akivaizdūs LVŽS sutelktų politinių jėgų skirtumai, o tai apsunkina jų klasifikavimą.
„R. Karbauskio ir S. Skvernelio pozicijoje matyčiau labai aiškią takoskyrą. Tai, ką dėsto S. Skvernelis ir jo aplinka, yra tikras elitizmas: prieinamumas ribotam skaičiui, išskyrimas, kas yra gerai, o kas – blogai. Viešų švenčių ar vertybių reitingavimas taip pat yra elitizmas“, – sakė Š. Liekis. Mokslininko teigimu, kairieji LVŽS programiniai principai galiausiai atvedė prie dešiniosios, naująja viešąja vadyba grįstos, į siaurai suprantamą efektyvumą orientuotos S. Skvernelio ministrų kabineto veiklos: „Vyriausybės programa ir jų darbai kaip dangus nuo žemės skiriasi nuo deklaruotų principų, su kuriais jie laimėjo rinkimus. Jie vadovaujasi ekonomistine-buhalterine logika, kuri naikina valstybę, – nuo švietimo klausimų iki sveikatos apsaugos ir taip toliau.“
Pasak Š. Liekio, valstiečiai, vykdydami reformas, toliau mažindami perskirstymą per biudžetą ir atsisakydami suteikti daugiau galių savivaldos institucijoms, iš esmės tęsia ankstesnių valdžių politiką, kuri ir skatina rinkėjus nuolat dairytis naujų gelbėtojų. „Centralizavimas, nepasitikėjimas žmonėmis, elitizmas sukuria situaciją, kai žmonės pasiryžę balsuoti už bet kokį pasiūlymą labiau atsižvelgti į jų interesus ir būti socialiai jautresne valdžia, kuri nebandys vien suskaičiuoti, kas kiek kainuoja“, – kalbėjo Š. Liekis.
Žmonės pasiryžę balsuoti už bet kokį pasiūlymą labiau atsižvelgti į jų interesus ir būti socialiai jautresne valdžia, kuri nebandys vien suskaičiuoti, kas kiek kainuoja.
Vilniaus universiteto politologas Liutauras Gudžinskas taip pat įžvelgia dabartinių valdančiųjų panašumų į ankstesnę socialdemokratinę Algirdo Butkevičiaus vyriausybę ir ją palaikiusią daugumą Seime. „Apie Darbo kodeksą prieš rinkimus buvo sakoma vienaip, o po rinkimų jis patvirtintas beveik be pakeitimų. Kitais žodžiais tariant, nuosekliai tęsiama buvusi linija“, – sakė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys L. Gudžinskas. Kaip tipiškai populistinį elgesį jis įvardija S. Skvernelio reiškiamą susirūpinimą ir imituojamą kovą su neva pernelyg aukštomis kainomis.
Profesionalai ir ideologai
Išties nebūtų sąžininga valstiečius pavadinti pirmąja ar vienintele Lietuvos politine jėga, kuri politinei dešinei būdingus veiksmus dengia kairiųjų lozungais. Tačiau jiems tai daryti gali būti lengviau būtent dėl R. Karbauskio prieš rinkimus iškeltos „profesionalų vyriausybės“ idėjos. Šia prasme tie rinkėjai, kurie balsavo už technokratinį valdymą, net nelabai turi dėl ko skųstis – S. Skvernelio ministrų kabinetas įgyvendina būtent tokią viziją, be didesnių diskusijų „stumdamas“ užsibrėžtas reformas ir protarpiais grasindamas demokratinėms institucijoms, tokioms kaip nepriklausoma žiniasklaida, kurios interesus jis neseniai tiesiogiai supriešino su skurstančiųjų poreikiais.
„Kalbėjimas apie profesionalus vyriausybėje kaip nešališkus, superefektyvius ir nepartinius savo prigimtimi yra populizmas, nes paneigiamas tarpininkų vaidmuo, – pabrėžė L. Gudžinskas. – Tai toks populistinis veikimas, kai norima save pademonstruoti kaip žmonių atstovus, kurie, viena vertus, neprivalo atsiskaityti tiems žmonėms, kita vertus, neturi būti saistomi opozicinių jėgų ar kitų kontrolės institucijų.“ Vis dėlto jis linksta LVŽS vadinti ne tiek populistine, kiek „verslo partija“, panašia į Čekijoje rinkimus laimėjusio milijardieriaus Andrejaus Babišo „ANO 2011“ ar minėtąją Darbo partiją.
Kita vertus, ideologijos trūkumu apkaltinti patį R. Karbauskį – gana sudėtinga. LVŽS pirmininkas viešumoje dažnai pasirodo kaip premjero priešingybė, nes kartoja tam tikrą specifinę ideologinę žinią. J. Ulinskaitės žodžiais, R. Karbauskio aktyviai remtas 2014 m. referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams draudimo buvo „ne tiek apie žemę, kiek apie tautą, šeimą ir moralines vertybes“.
„Jie ir toliau taip šneka, – sakė politologė. – Kas, pavyzdžiui, yra „darna“? Kalbama apie gero žmogaus, visuomenės ugdymą – tai moralinis konservatyvizmas, kuris nebūtinai sutampa su Bažnyčios pozicija, nes ji apie šiuos dalykus kalba kiek kitaip. O grįžimas prie pagonybės yra tarsi grįžimas prie tam tikrų „teisingų“ moralinių vertybių. Nes moralinės vertybės yra tai, kas neva galėtų suvienyti atstovus ir žmones, ir todėl tie, kurie jomis vadovaujasi, esą yra geresni atstovai. O kas yra tos moralinės vertybės, kokios ir kieno jos – apie tai nekalbama.“
Akademinėje literatūroje siekis grįžti į idealizuotą praeitį, tam tikrą įsivaizduojamą bendruomenę daugiau siejamas su radikalios dešinės partijomis ir populizmu. „Kuo toliau praeitis, tuo ji geresnė, nes tuo mažiau detalių gali atsiminti“, – pastebėjo J. Ulinskaitė.
Tuo pačiu metu R. Karbauskis nevengia demonstruoti ir į skurdžiausius sluoksnius nukreiptos retorikos. Rugsėjo viduryje kalbėdamas apie būsimą partijos kandidatą prezidento rinkimuose, jis prabilo, kad šis atstovaus „apačioms“, o ne „viršūnėms“, ką neva ruošiasi daryti kiti kandidatai. Taip dar kartą šliūkštelėta žibalo į žmonių ir elito supriešinimo žaizdrą, prie kurio prisidėjo ir anksčiau prezidentės Dalios Grybauskaitės neatsargiai pasakyti žodžiai.
Demokratų mažuma
Vilniaus universiteto profesorius Zenonas Norkus dar 2011 m. žurnale „Politologija“ pasirodžiusiame straipsnyje teigė, kad lūžiu Lietuvos politikoje tapo Rolando Pakso apkalta 2004 m. Pasak jo, tuo metu atnaujintas buvusių komunistų ir antikomunistų paktas, anksčiau atvedęs prie nepriklausomybės. Būtent tradicinių politinių jėgų sąjunga „nuostolių liberalios demokratijos kokybei kaina“ užkirto kelią dešiniųjų populistų įsigalėjimui.
Populistams nėra lengva išsilaikyti valdžioje. R. Paksui nepavyko. (Andriaus Ufarto/„Fotobanko“ nuotr.)
Triuškinama LVŽS pergalė 2016 m. Seimo rinkimų antrajame ture, panašu, išardė pustrečio dešimtmečio Lietuvoje veikusį politikos modelį. Vis dėlto populistines partijas dažnai ištinkantis skausmingas susidūrimas su realybe – daugelis jų, laimėjusios valdžią, sunyksta neatlaikiusios išbandymų arba tampa sisteminėmis politinėmis jėgomis ir praranda dalies rinkėjų palaikymą – gresia ir valstiečiams. Tai, kaip bus elgiamasi prieš būsimus rinkimus, gali ilgam lemti Lietuvos politinę ateitį. Aktyvios valdančiųjų pastangos politizuoti visuomeninio transliuotojo LRT veiklą yra vienas iš nerimą keliančių ženklų, nes primena Lenkijoje ir Vengrijoje pritaikytus metodus.
„Aš matau „orbanizacijos“ pavojų, nes šita valdžia neturi jokių aiškių nuostatų, – įspėjo Š. Liekis, linkstantis S. Skvernelį lyginti su buvusiu liberalu, vengrų premjeru Viktoru Orbánu. – Jie elgiasi manipuliatyviai ir neturi ideologijos. Iš tiesų būtent tai yra problema. Jau pati deklaracija, kad jie profesionalų vyriausybė, yra ideologinis pareiškimas, kuris rodo, kad jie manipuliuos žmonėmis ir elgsis taip, kaip jiems reikia.“
Tai, kad R. Karbauskiui, kitaip nei daugeliui kitų populistinių Vidurio ir Rytų Europos lyderių, vis dar stinga aiškaus ir platiesiems visuomenės sluoksniams suvokiamo priešo, gali būti laikinas reiškinys. „Niekas negarantuoja, kad priešas neatsiras. Tai gali įvykti labai greitai. Čia yra techninis klausimas. Priešas gali atsirasti jau kitą mėnesį, – sakė Š. Liekis, priminęs, kad „Respublikos“ leidinių grupė nuolat rašo apie gėjų, pedofilų, Vengrijos žydų kilmės amerikiečių filantropo George’o Soroso ar kitų jėgų neva rezgamus sąmokslus. – Šitą rinkinuką gali panaudoti bet kurią akimirką.“
VDU profesorius įžvelgia S. Skvernelio polinkį į politiką žiūrėti buvusio teisėsaugos pareigūno akimis. „Jeigu išdirbi policijoje tiek metų, tavo supratimas toks ir yra – manicheistinė dichotomija, kur iš vienos pusės yra gėris, o iš kitos – blogis, iš vienos pusės – kriminalas, iš kitos – policija, – teigė Š. Liekis. – S. Skvernelis net neneigia šitos dichotomijos, kad yra arba policinė, arba kriminalinė valstybė. Jis daugiau nieko nemato. Kitaip tariant, jeigu nesi policinė valstybė, tu – kriminalas.“
Politologo nuomone, po prezidento rinkimų Lietuvoje gali dar sumažėti pliuralizmo, jeigu valstybės vadovo postas atitektų Seimą ir Vyriausybę kontroliuojančiai partijai. „Kaip subalansuoti sistemą, kad ji netaptų „orbaniška“, yra labai sudėtinga užduotis. O didžiausia problema, kad dauguma politinio elito – nei konservatoriai, nei valstiečiai – to nemato kaip problemos“, – pastebėjo Š. Liekis. Jo vertinimu, šiuo metu gal tik apie 10–15 proc. Seimo narių laikytini nuoširdžiais demokratais, todėl valdančiuosius koreguoti elgesį gali priversti nebent visuomenės spaudimas.
Apibrėžimo problema
Kol nėra masinių piliečių protestų, valdantieji gali jaustis santykinai ramūs. R. Karbauskio ir S. Skvernelio tandemas, savotiška „gero ir blogo policininko“ žaidimo modifikacija, leidžia valstiečiams suderinti daugelį prieštaravimų. Būtent todėl valdantieji gali atrodyti vienu metu ir ideologiškai angažuoti, ir linkę atmesti politiką, ir vykdantys savo priešrinkiminius pažadus, ir nuo jų nutolstantys. Sunkiau užmaskuoti nepakantumą kitokiai nuomonei, kai atvirai sakoma, kad mažuma privalo paklusti daugumai.
Valdantieji gali tuo pat metu atrodyti ir ideologiškai angažuoti, ir linkę atmesti politiką, ir vykdantys savo priešrinkiminius pažadus, ir nuo jų nutolstantys.
„Manau, kad pavojinga tai, jog populistinės partijos iš principo abejoja partiniu atstovavimu, neigia, kad visuomenė yra įvairi ir su skirtingais interesais. Kyla klausimas, ar nėra taip, kad jie abejoja pačiu politiškumu. Kokia čia politika, jei yra tik geras arba blogas pasirinkimas; rinkėjas turi rinktis gerus atstovus, populistus, nes visi kiti – blogas pasirinkimas. Tai tampa moraliniu, o ne politiniu pasirinkimu“, – sakė J. Ulinskaitė, pabrėžusi, kad skiriamasis daugelio politikų populistų ir jų rinkėjų bruožas yra pasibodėjimas politika.
Nors populizmas dalies mokslininkų laikomas galimybe atnaujinti demokratines institucijas ir atkreipti dėmesį į tradicinių partijų ignoruojamas problemas, politologė J. Ulinskaitė tokį požiūrį vertina atsargiai: „Man atrodo, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriame taisyklėms ir jų nelabai vertiname. Todėl čia yra galimybė ne tiek atsinaujinti, kiek dar labiau sudrebinti pamatus, kurie ir taip nėra labai tvirti. Manau, kad Konstitucijos kaitaliojimas yra vienas iš to pavyzdžių. Lietuvoje reikėtų dar sustiprinti institucijų ir taisyklių pagrindą.“
Kita vertus, bandymas įvertinti dabartinę populizmo padėtį Lietuvoje galiausiai atsiremia į apibrėžimo problemą. Pati populizmo sąvoka kelia teoretikų susipriešinimą. Kritikai teigia, kad ji nėra vertybiškai neutrali, stokoja aiškumo, o politinėse diskusijose ja dažnai manipuliuojama, siekiant apjuodinti priešininkus. Politikos filosofas Alvydas Jokubaitis, kalbėdamas apie elito ir paprastų žmonių supriešinimą, politologų laikomą esminiu populizmo bruožu, pabrėžia, kad tai nėra naujas reiškinys. „Tai yra neatskiriamas demokratijos bruožas nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, kai buvo sukilta prieš elitą. Jeigu nebūtų šito bandymo supriešinti, neturėtume Lietuvos valstybės, tautinio judėjimo“, – sakė jis.
Pasak A. Jokubaičio, populizmas net gali būti laikomas esmine demokratijos dalimi: „Demokratija neįsivaizduojama be veikimo liaudies vardu. Tie, kurie naudoja populizmo terminą, greičiausiai yra konservatoriai. Jie nori ginti status quo, o bet kurio lūžio metu, kai suverenas kuriasi ar pasirodo, kai liaudies valdžia yra svarbiausia, populizmo pasireiškimas yra neišvengiamas.“
