ScanpixJuodkalnijos laisvė neįmanoma be jos Bažnyčios nepriklausomybės, nes Serbija ir toliau naudoja tikėjimą kaip minkštąją galią, siekdama susigrąžinti įtaką Balkanuose
2020-ieji žada neramumų Juodkalnijoje – mažytėje Balkanų šalyje, kur gyventojų tik truputį daugiau negu Vilniuje, tačiau jos ambicijos prilygsta didelių tautų užmojams. Sekdama Ukrainos pėdomis, valstybė trokšta atkurti Juodkalnijos stačiatikių bažnyčios nepriklausomybę. Geopolitinė transformacija Balkanų pusiasalyje tęsiasi ne tik euroatlantine, bet ir tikėjimo kryptimi.
Pirmu žingsniu autokefalijos (savarankiškos Stačiatikių bažnyčios, nepriklausomos nuo užsienyje esančios dvasinės vyresnybės) link tapo Juodkalnijos parlamento Skupštinos įstatymas dėl tikėjimo išpažinimo laisvės, kuris numato, kad valstybė taps nekilnojamojo turto savininke tų religinių objektų, kurių tikinčiųjų bendruomenės negalės įrodyti nuosavybės teisių.
2019 m. gruodžio pabaigoje priimtas įstatymas ne tik sukėlė tikinčiųjų protestų laviną visoje šalyje, bet ir papiktino Serbijos valdžią bei Serbijos stačiatikių bažnyčią, kuri apima daugumą Juodkalnijos parapijų. Serbijos stačiatikių patriarchas Ireniejus priskyrė Juodkalniją prie istorinių Serbijos žemių, o kai kurie šios šalies Stačiatikių bažnyčios atstovai Juodkalnijos prezidentą Milo Džukanovičių pavadino „išdaviku“. Toks iš pirmo žvilgsnio grynai religinis klausimas turi politinį prieskonį, o jo šaknys siekia istorijos gilumas.
Tūkstantmečio istorija
Viskas prasidėjo dar prieš šimtą metų, kai po Pirmojo pasaulinio karo, susiklosčius nepalankioms politinėms aplinkybėms, sostinėje Podgoricoje Skupština neteisėtai panaikino Juodkalnijos nepriklausomybę. Todėl 1918-ųjų lapkritį beveik tūkstančio metų valstybingumo istoriją skaičiuojanti šalis buvo prijungta prie Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės (kuri nuo 1929-ųjų pavadinta Jugoslavija), o po dvejų metų serbų regento Aleksandro I Karageorgevičiaus dekretu panaikina Juodkalnijos stačiatikių bažnyčios autokefalija.
Net Osmanų imperijos laikais, kai beveik visas Balkanų pusiasalis priklausė turkams, Juodkalnija sugebėjo išsaugoti savotišką autonomiją: visuotiniuose rinkimuose rinko kunigaikštį – hospodarių, kuris buvo ir Bažnyčios vadovas.
Oficialiai šalies Stačiatikių bažnyčios autokefalija pripažinta 1855 m., kai Konstantinopolio stačiatikių bažnyčių kataloge – Syntagmoje – Juodkalnijos bažnyčia įvardyta kaip atskira ir nepriklausoma. Rusijos patriarchatas irgi pripažino šį faktą. XX a. pabaigoje nepriklausomybė buvo atkurta, o 1993-iaisiais nacionaliniuose rinkimuose (sobore) išrinktas pirmasis metropolitas Michailas. Tačiau jokia stačiatikių valstybė autonomijos oficialiai nepripažino, išskyrus kai kuriuos prijaučiančius vyskupus iš Gruzijos, Bulgarijos ir Ukrainos.
Kelias į Europą ir Rusijos pėdsakas
Valstybėje, kur 72 proc. tikinčiųjų yra stačiatikiai, o tradicijos ir religinės institucijos užima svarbią vietą visuomenės gyvenime, Bažnyčios įtaka šalies raidai išties reikšminga. Juodkalnijos valdžia tai puikiai supranta ir bando eliminuoti bet kokius mėginimus iš išorės paveikti vidaus politinius procesus. O tokių bandymų tikrai yra.
Nors Serbijos ir Juodkalnijos skyrybos 2006 m. vyko taikiai, pastaroji vis dar susiskaldžiusi į proserbišką ir proeuropietišką dalis. Referendume dėl Juodkalnijos nepriklausomybės 55,5 proc. piliečių balsavo už, o kiti 44,5 proc. norėjo likti su Serbija. Balsavimas dėl prisijungimo prie ES irgi įvyko per plauką: 55 proc. lojalių gyventojų palaikymą, reikalingą plebiscito rezultatams įteisinti, valstybė užsitikrino tik 2300 balsų persvara. NATO narystės klausimas iki šiol kelia daug diskusijų visuomenėje, nors Juodkalnija nuo 2017 m. priklauso šiai organizacijai. Valdančioji Demokratinė socialistų partija (SDP) pasirinko euroatlantinės šalies integracijos ir visiškos nepriklausomybės nuo Serbijos kursą.
Provakarietiškas Juodkalnijos prezidentas M. Džukanovičius apkaltino Serbijos stačiatikių bažnyčią proserbiškos politikos propagavimu ir bandymu pakenkti valstybingumui.
Parlamento opozicijoje esantis proserbiškas Demokratinis frontas sulaukia nemažo palaikymo, turint omenyje, kad 30 proc. valstybės gyventojų identifikuoja save serbais. Įgyvendinti savo politiką SDP tikrai nelengva.
Juodkalnijai pasukti link NATO ir ES ilgą laiką trukdė ir Kremlius. Dar 2016 m. spalį per šalies parlamento rinkimus Rusijos karinė žvalgyba ketino įvykdyti valdžios perversmą. Specialiosios operacijos scenarijuje buvo numatyti protestai vyriausybiniame kvartale dėl rinkimų rezultatų (tais metais M. Džukanovičiaus valdančioji partija užtikrintai turėjo laimėti parlamento rinkimus); tuo pat metu sukilėliai planavo neutralizuoti Juodkalnijos antiteroristinių pajėgų narius ir persirengti jų uniformomis; vėliau ketino apšaudyti policininkus ir sukurti iliuziją, kad dalis karinių pajėgų perėjo mitinguotųjų pusėn. Sukilėliai norėjo užgrobti pagrindines valdžios institucijas, taip pat pasikėsinti į M. Džukanovičiaus gyvybę.
Kontržvalgyba ir greita Juodkalnijos valdžios reakcija planą sužlugdė. Praeitų metų pavasarį šalies Aukščiausiasis teismas kaltais pripažino 14 asmenų, tarp kurių buvo opozicijos atstovų, Serbijos piliečių ir du Rusijos piliečiai, susiję su Rusijos karine žvalgyba. Teismas taip pat nustatė, kad „sukilėlių“ tikslas buvo sustabdyti Juodkalnijos euroatlantinę integraciją. Kaip teigiama teismo nuosprendyje, nusikalstama organizacija veikė tarptautiniu mastu – Serbijoje, Rusijoje ir Juodkalnijoje. Du opozicinio Demokratinio fronto nariai Andrijus Mandyčius ir Milanas Kneževičius buvo nubausti 5 ir 1,5 metų kalėti. Abu asmenys yra Kremliaus interesų ambasadoriai Balkanuose, buvo susitikę su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Belgrade, kelis kartus lankėsi Rusijoje. Vienas pagrindinių pučo dalyvių – Serbijos radikalios nacionalistinės organizacijos lyderis Aleksandras Sindželičius – aktyviai palaikė Krymo ir Donbaso aneksiją ir prisistato kaip „rusiško pasaulio“ sekėjas. Dar vienas ryškus personažas – Serbijos generolas Bratislavas Dikičius, kuris 2011 m. buvo Serbijos žandarmerijos vadas ir pabrėždavo būtinybę ginti serbišką Kosovą.
Rusijos valdžia neigė savo piliečių dalyvavimą organizuojant perversmą. Tačiau Kremlius nepaliaujamai tęsia retoriką, nukreiptą prieš NATO buvimą Balkanų pusiasalyje, ir kaip vieną pagrindinių propagandos įrankių pasitelkia Serbijos stačiatikių bažnyčią.
Per stojimo į NATO kampaniją Serbijos stačiatikių bažnyčia siekė supriešinti Juodkalnijos visuomenę teigdama, kad prijungimas prie šios organizacijos gresia „karu su broliais serbais“, kurių, žinia, artimi ryšiai su stačiatikiška Rusija.
Dievas ir įstatymas
Matydama Ukrainos sėkmės istoriją, Juodkalnijos valdžia siekia įtvirtinti trapią šalies politinę nepriklausomybę religijos lauke, nes buvusiai socialistinio bloko valstybei Bažnyčios statusas yra neatsiejama laisvės dalis. Įstatymas dėl tikėjimo išpažinimo laisvės bei religinių bendruomenių teisės sumažina Serbijos bažnyčios galią. Pagal naują tvarką visas nekilnojamasis turtas ir žemės, įgytos iki 1918 m., gali būti grąžintos valstybei, jeigu religinė bendruomenė neturi aiškių konkretaus objekto nuosavybės teisės įrodymų iki minėtų 1918 m. Serbijos stačiatikių bažnyčia gali prarasti 90 proc. turto ir parapijų. Juodkalnijos stačiatikių bažnyčia teturi kelias koplyčias istorinėje sostinėje Cetinėje ir vieną bažnyčią Kotoro mieste, bet pretenduoja perimti beveik visus Serbijos stačiatikių bažnyčios turtus. Ši kartu su Demokratiniu frontu įstatymą vadina prieštaraujančiu konstitucijai ir ragina piliečius ginti savo tikėjimą.
Įstatymas priimtas su daugybe pataisų, taip pat gautas Europos Tarybos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) įvertinimas. Pastarosios ekspertai pozityviai pasisakė dėl įstatymo nuostatų, taip pat rekomendavo konsultuotis su religinėmis institucijomis dėl visiems priimtino kompromiso. Jie taip pat pripažino, kad valstybė turi teisę numatyti griežtesnes bažnytinio turto naudojimo sąlygas, siekdama išsaugoti kultūros paveldą ir racionaliai naudoti finansinius išteklius.
ScanpixNorėdamas užtikrinti vyriausybės ir Bažnyčios dialogą, ministras pirmininkas Duško Markovičius įstatymo pataisas aptarė su Serbijos stačiatikių bažnyčios Juodkalnijos pajūrio metropolijos vadovu Amfilochijumi. Po susitikimo metropolitas pabrėžė, kad nereikalauja panaikinti įstatymo, bet norėtų platesnės diskusijos šiuo klausimu. Religinis centras Belgrade elgėsi agresyviau: paragino Skupštynos deputatus nebalsuoti už įstatymą ir palaimino opozicijos lyderių kovą „už Bažnyčią“. Demokratinio fronto atstovai, bandydami sutrukdyti balsuoti, sulaužė parlamento pirmininko stalo techniką, panaudojo petardą salėje ir per sesiją kėlė įvairias provokacijas. Policija sulaikė 18 parlamento narių, o įstatymas buvo priimtas 45 daugumos balsais.
Vėliau Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius pareiškė, kad bet kokia grėsmė prarasti Serbijos stačiatikių bažnyčios nuosavybę pablogins abiejų šalių santykius. Juodkalnijos vyriausybė jam padėkojo už išsakytą nuomonę, tačiau priminė, kad nepriklausomos valstybės valdžia atsižvelgia į savo tautos interesus ir savarankiškai kuria įstatymų bazę.
Juodkalnijai atsiskyrus nuo Serbijos, autokefalijos klausimas įgavo naują politinį pagrindą – atgauta valstybės nepriklausomybė paskatino atkurti ir religinę nepriklausomybę. Bet Serbijos bažnyčia vis bando suburti kartu kadaise buvusios vienos šalies dalis, pasitelkdama tikėjimą. Žiūrint plačiąja prasme, Serbijos bažnyčios retorika kuriama ant „Didžiosios Serbijos“ pagrindo, nes nepripažįstamas juodkalnietiškas identitetas ir juodkalniečiai neigiami kaip atskiros tautos žmonės. Būtent dėl to valdančioji Demokratinė socialistų partija siekia išsivaduoti nuo „Didžiosios Serbijos“ įtakos, o tam būtina Juodkalnijos stačiatikių bažnyčios nepriklausomybė, nes Serbija ir toliau bandys naudoti tikėjimą kaip minkštąją galią, siekdama susigrąžinti įtaką Balkanų pusiasalyje.
