Ne vienas politikas turi savo labdaros ir paramos fondą. Ar vien tik iš labdaringų paskatų?
Lietuvoje egzistuoja gana specifinė labdaros ir paramos organizacijų grupė – politikų įsteigti fondai. Dažnai jie ir pavadinti įkūrėjų vardais. Pavyzdžiui, Kęsto Komskio labdaros ir paramos fondas ar Algirdo Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas. Tokių yra kelios dešimtys. Dalis politikų elgiasi kukliau ir bent jau pavadinimuose apsieina be savo pavardžių.
Vis dėlto ne visi tiki, kad jie tik vedami nesavanaudiškų tikslų steigia labdaros ir paramos fondus. Štai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) suabejojo konservatoriaus Vito Matuzo ir jo įkurtos įstaigos „Paramos iniciatyvos“ geranoriškumu. STT prieš keletą metų pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo, kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. V. Matuzas kaltinamas sukūręs „sukčiauti skirtą grupę, kuri surengė stambaus masto aferą“. Jis, įtariama, su socialinio projekto „Drąsinkime ateitį“ lyderiu Edmondu Babensku įsteigė labdaros ir paramos fondą „Paramos iniciatyvos“ ir iš jo savo reikmėms pasisavino 58 tūkst. litų. Tiesa, šis STT tyrimas sulaukė nemažai kritikos, nes įtariamiesiems buvo keičiamas įtarimų pobūdis, jie laikinai įkalinti, darytas spaudimas duoti parodymus prieš save, ikiteisminiai tyrimai nutraukti ir vėl pradėti. Dabar byla nagrinėjama teisme. Posėdžiuose liudytojai teigia į fondą „Paramos iniciatyvos“ pervedę po 10 ar 15 tūkst. litų, nors tokios paramos tikslo kai kurie negali paaiškinti. „Aš nežinau kodėl, bet mes nusprendėme jį paremti“, – teisme teigė bendrovės „Linas Agro Group“, „Paramos iniciatyvoms“ skyrusios 10 tūkst. litų, valdybos pirmininkas Darius Zubas.
Kiti labdaros ir paramos fondų steigėjai teigia, jog tai niekaip nesusiję su politine reklama ar kitokiu politikos finansavimu. Esą tai tik patogesnis būdas rūpintis paramos ir pagalbos prašančiais žmonėmis. Labdaros ir paramos fondų veikloje dalyvaujantys politikai pabrėžia, kad ji neturi būti vertinama pagal vieną kurpalį, o galimi piktnaudžiavimo atvejai atskirose organizacijose nereiškia, jog tai vyraujanti praktika.
Vis dėlto prieš rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nuolat sulaukia skundų, kad savo globojamais labdaros ir paramos fondais prisidengdami politikai papirkinėja rinkėjus. Tačiau realių sankcijų prieš tokią veiklą VRK dar nesiėmė – sunku įrodyti, kad labdara teikiama politinės reklamos tikslais.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo Sergejaus Muravjovo teigimu, į fondų valdymą įsitraukus politikams kyla grėsmė, jog organizacijos gali būti pasitelktos ne visuomeniniams tikslams, o galvojant apie partiją ar siekiant asmeninės naudos. „Tai iškreipia pačią fondo idėją. Jie gali būti panaudoti net pinigams plauti. Tokie fondai, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, gali tapti puikiais netiesioginės reklamos įrankiais, todėl taip būtų apeinami politinės reklamos ribojimai rinkimų kampanijos laikotarpiu“, – teigė S. Muravjovas.
2006 m. Latvijos liaudies partija, pasinaudodama organizacija „Visuomenė už žodžio laisvę“, prieš rinkimus į Saeimą maksimalių išlaidų rinkimų kampanijai limitą viršijo daugiau nei puse milijono latų (2,5 mln. litų) – už tokią sumą įstaiga skleidė politinę reklamą.
Vis dėlto kovos su korupcija ekspertas nemano, kad draudimai politikams steigti labdaros ir paramos fondus būtų tikslingi. „Reikia dviejų dalykų. Pirma, VRK ir teisėsauga turi geriau įsigilinti į fondų bei kitų visuomeninių organizacijų, susijusių su politikais, veiklos ypatumus ir galų gale šiam klausimui skirti tinkamą dėmesį. Antra, patys politikai turi atsakingai įsivertinti visas su šia veikla susijusias grėsmes ir jas suvaldyti, bet kokiu atveju siekti, kad jų fondai laikytųsi aukščiausių atskaitingumo standartų ir nesuteiktų pagrindo abejoti veiklos skaidrumu“, – patarė S. Muravjovas.
