Kai mes einame į kompromisus, raudonosios linijos peržengiamos ne tik žurnalistikoje, mano žurnalistas ir politikos analitikas Konstantinas von Eggertas. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis sakė, kad Rusijoje profesionalumas šiandien prilygsta buvimui opozicijoje. Žurnalistų siūlomo profesionalumo šiai šaliai nereikia, o suvokimas, kad tavo žinios ir įgūdžiai nereikalingi, slegia ir demotyvuoja.
– Organizacija „Freedom House“ metai iš metų skelbia, kad žiniasklaida Rusijoje nėra laisva nei ekonomine, nei politine ar teisine prasme. Visgi, tai gana apibendrinančios išvados. Kaip jūs vertinate žiniasklaidos padėtį Rusijoje?
– Nesutikti su šiuo teiginiu būtų gana sudėtinga. Tačiau reikia turėti galvoje, kad skirtingi politiniai režimai su žiniasklaida bendradarbiauja labai nevienodai. Šiuo atžvilgiu Rusija neabejotinai skiriasi nuo Šiaurės Korėjos, ši ‒ nuo Egipto, o pastarasis ‒ nuo Vengrijos, ir panašiai. Rusijos valdžios ir žiniasklaidos ryšio išskirtinumas slypi aplinkoje, kontroliuojančioje rusų žiniasklaidą. Ji tiesiogine to žodžio prasme iš visų pusių apstatyta kontroliuojančiomis institucijomis, įvaryta į kampą komerciniu bei plėtros atžvilgiu.
Tai nereiškia, kad Rusijoje neegzistuoja nepriklausoma žiniasklaida, tačiau jos galimybės transliuoti savo žinutes, gauti finansavimą yra labai apribotos. Valstybė deda dideles pastangas, kad įtvirtintų ir palaikytų savo įtaką.
– Kokias priemonės valdžia naudoja savo tikslams pasiekti?
– Žiniasklaidos kontrolė pirmiausia prasideda nuo aplinkos. Nepaisant to, jei valstybė, tiksliau, Kremlius arba prezidento aplinka, nusprendžia, kad kuri nors žiniasklaidos priemonė peržengė ribas, imamasi intervencinių priemonių. Pretekstu dažniausiai tampa Vladimiro Putino, jo šeimos, artimųjų rato privataus gyvenimo, finansinių sąskaitų užsienyje tyrimai. 2016 m. iš žiniasklaidos bendrovės RBK valdomo dienraščio redakcijos buvo atleista maždaug 20 žmonių, tyrusių prezidento dukters Katerinos Tichonovos ir jos vyro Kirilo Šamalovo finansus. Kremliaus požiūriu, žurnalistai peržengė ribą, o sprendimui jais atsikratyti užteko vieno skambučio kompanijos vadovui.
„Kommersant FM“ yra viena seniausių Rusijoje veikiančių privačių radijo stočių. Ji įkurta prieš daugiau kaip šimtmetį, o šiuo metu priklauso verslininkui Ališeriui Usmanovui. 2012 m. šios radijo stoties laidoje dalyvavęs tuometinis Gruzijos prezidentas Micheilas Saakašvilis kritiškai pasisakė apie Rusijos pasirengimą Sočio olimpinėms žaidynėms. Laida buvo transliuojama 18 val., o jau 18.30 val. „Kommersant FM“ vyriausiajam redaktoriui paskambino kompanijos vadovas ir nurodė, kad laidos kartojimas nebūtų transliuojamas. To esą reikalavo prezidento administracija. Visa tai – įvertinti laidoje išsakytą kritiką, priimti sprendimą ir susisiekti su radijo stotimi – užtruko mažiau nei 25 minutes.
Įsivaizduokite, kokios pajėgos yra sutelktos žiniasklaidai stebėti. Jei Kremlius išgirsta ar pastebi, kad kažkas peržengė leistiną ribą, laiko dvejonėms nelieka. Tai leidžia daryti išvadą, kad gyvename aplinkoje, kurioje egzistuoja nepriklausoma žiniasklaida, tačiau jos plėtros galimybės yra ribotos.
– Visgi, rusų žiniasklaidoje galima nuolat pastebėti aršios režimo kritikos, ironiško ar labai neigiamo požiūrio į šalies politikus pavyzdžių. Kodėl visa kontroliuojanti sistema leidžia jiems egzistuoti?
– Kremliaus žiniasklaidos politika – labai lanksti. Pasikartosiu – tai ne Šiaurės Korėja. Tai netgi ne Sovietų sąjunga. Kol kas, turiu galvoje ‒ iki pastarųjų Rusijos ir Vakarų santykių krizių, kurias paskatino buvusio Rusijos agento Sergejaus Skripalio ir jo dukters byla bei nuolat griežtėjančios JAV sankcijos, buvo laikomasi pozicijos, jog negalima visiškai užgniaužti nepriklausomos žiniasklaidos. Esą svarbu dėti pastangas, kad ji nebūtų pajėgi transliuoti savo žinutės masinei auditorijai, tačiau sunaikinti jos nereikia.
Rusijos režimas remiasi hibridiniu autoritariniu valdymu, kuris naudoja skirtingus instrumentus esminiam savo tikslui – išlikti tomis priemonėmis, kurias laiko savo rankose, – pasiekti. Kremlius žino, kad yra žmonių, kritiškai vertinančių jo politiką. Daugiausia tai – didmiesčių gyventojai, kurių nuomonės pakeisti neįmanoma. Kita vertus, kai kurių žiniasklaidos priemonių režimas negali tiesiogiai valdyti ir tai aiškiai suvokia. Jis leidžia tiems keliems milijonams gyventojų turėti savo žaisliukus: televizijos kanalą „Dožd“, radijo stotį „Echo Moskvy“, laikraštį „Novaja Gazeta“ ir kitus. Jų egzistavimas naikina prielaidas skųstis, kad mums trūksta nepriklausomos žiniasklaidos.
Žinoma, yra dalykų, kurie negali atsidurti valstybės kontroliuojamoje ar jai priklausančioje žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, konkurentų drabstymasis purvais. Vieša paslaptis, kad Rusijos režimas remiasi klanų kovomis: prokurorai kovoja su saugumo pajėgomis, šios ‒ su valstybinių tyrimų tarnybomis, ir taip toliau. Retkarčiais jie nutekina kokią nors informaciją, įgelia priešininkui. Jų tikslas ‒ sunaikinti savo oponentą. To daryti laikraštyje „Russkaja Gazeta“ ar TV kanale „Rossija“ jie negali. Štai čia ir praverčia nepriklausoma, privati žiniasklaida. Kremlius žino, kad svarbu turėti tam tikrus kanalus, palengvinančius tarpusavio komunikaciją, padedančius kurti reikalingą klanų ar valstybės įvaizdį.
Nepriklausoma žiniasklaida gali būti naudojama kaip viešųjų ryšių platforma. Įsivaizduokite aukščiausio lygio vadovų susitikimą, kuriame JAV ar bet kurios kitos valstybės vadovas sako Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui: „Girdėjau, jūsų šalyje ribojama demokratija ir spaudos laisvė.“ O S. Lavrovas lyg niekur nieko atsako: „Argi? Štai, žiūrėkite, dar vakar aršiausias V. Putino oponentas Aleksejus Navalnas televizijos kanale „Dožd“ prezidentą pavadino diktatoriumi, ir, nenustebkite, bet jis dar gyvas!“ Tokiu būdu teiginys, jog Rusija susidoroja su režimo oponentais ir neleidžia išsakyti kritikos Kremliui jam nepavaldžioje žiniasklaidoje, nubraukiamas viena ranka.
Esą žmonės dievina V. Putiną, todėl būtinos priemonės, skleidžiančios žinią apie jo politiką Rusijoje ir už jos ribų.
Labai lengvai režimas paneigia ir spekuliacijas apie valstybinės žiniasklaidos dominavimą informacinėje erdvėje – to juk reikalauja visuomenė. Esą žmonės dievina V. Putiną, todėl būtinos priemonės, skleidžiančios žinią apie jo politiką Rusijoje ir už jos ribų.
– Kuo režimo siekiams naudingi socialiniai tinklai?
– Valstybėje, ilgus metus kenčiančioje nuo valstybinio teroro apraiškų, visuomenės nuotaikos toli gražu nėra žinomos. Telefonu rengiamos sociologinės apklausos neatspindi tikrosios gyventojų nuomonės, nes rusai yra linkę meluoti. Ypač apie dalykus, susijusius su politika. Norint matuoti visuomenės nuotaikas, reikia palaikyti kanalus, padedančius nupiešti įvairesnį jos paveikslą. Tam puikiai tinka tiek privačios žiniasklaidos priemonės, tiek socialiniai tinklai. Esu įsitikinęs, kad būtent dėl šios priežasties Kremlius niekada neuždraus feisbuko ar tviterio. Rusijos saugumo tarnyboms tai platus laukas visuomenei stebėti ir tirti. Net jei Rusijoje ir veikia nedemokratinis režimas, visuomenės nuomonė jam labai svarbi.
Kitas kanalas, kurį nuolat stebi valdžia, yra viešų peticijų puslapiai. Pagrindinis įrankis, padedantis išlaikyti visuomenės politinį stabilumą, yra žinojimas, kur slypi nestabilumą galintys sukelti židiniai. Piliečių peticijų platformos padeda matuoti visuomenės nuotaikų temperatūrą. Žinoma, Kremlius retsykiais į šiuos kanalus pasiunčia vieną kitą savo biurokratą, smulkią žuvelę. Tuo siekiama parodyti, kad visuomenės nuomonė rūpi, o valdžia stengiasi į ją reaguoti.
Prieš kelerius metus dvi merginos, aukšto rango policijos pareigūnų dukros, buvo suimtos už gyvūnų kankinimą po to, kai socialiniuose tinkluose pasirodė kačių ir šunų egzekucijų vaizdai. Rusijoje toks elgesys užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Buvo tikimasi, kad visi tą istoriją greitai pamirš, o merginų šeima pasirūpins jų gynyba. Tačiau kilo labai didelis pasipiktinimas, buvo renkami parašai, reikalaujama merginas griežtai nubausti. Nepaisant jauno amžiaus ir tėvų ryšių, jos buvo įkalintos, o visa istorija, priešingai nei dažnos korupcijos ar kito plauko nusikaltimų bylos, sulaukė net valstybinės spaudos dėmesio.
– Kokią žinutę Rusijos valstybinė žiniasklaida siunčia visuomenei ir kodėl neretai ji būna tokia paveiki?
– Rusijos propaganda nėra vien negatyvus kalbėjimas apie Vakarus. Milžiniškas propagandos mechanizmas siekia priversti piliečius abejoti. Jis sako ‒ taip, Rusija nėra tobula demokratija, bet pažiūrėkite į britus – jie giriasi puikiai veikiančia teisėsaugos sistema, bet negeba užtikrinti skaidraus S. Skripalio bylos tyrimo. Jie kaltina Rusiją dėl vešančios korupcijos, bet pažiūrėkite, kas darosi jų šalyje.
Pagrindinė transliuojama žinutė ‒ kad niekas nieko nedaro vien dėl idėjos, visuomet egzistuoja ciniška paskata, visur veikia ekonominiai, politiniai interesai, ką jau kalbėti apie naftos ar dujų kortą.
Patys rusai apie pasaulį už Rusijos sienos žino labai mažai. Ankščiau, dar Sovietų Sąjungos laikais, jie daugiau mažiau nutuokė, kas vyksta kaimyninėse valstybėse, daugiau keliavo Sąjungos viduje, tarnavo kariuomenėje. Šiandien to nebėra. Jie neskiria Lietuvos nuo Latvijos, važiuoja tik į Maskvą ar Sankt Peterburgą. Beje, tik šiuose miestuose galima sutikti pasaulio bent šiek tiek mačiusių pasaulio, o iškeliaujančių ir grįžtančių atgal į Rusiją žmonių skaičius yra labai mažas.
Tikriausiai tik ketvirtadalis rusų šiandien turi pasus. Taigi, žinios apie Vakarus ar kitus regionus yra labai skurdžios, didžioji dalis vietinių gyvena tam tikrame socialiniame burbule. Todėl V. Putinui labai lengva meluoti apie tai, kas vyksta Vakaruose, naudoti tam tikrus stereotipus apie NATO ir Lietuvą, vadinti latvius ar ukrainiečius naciais. Rusai neturi jokio supratimo, kas šie žmonės yra iš tikrųjų.
Sociologinės apklausos rodo, kad Rusijoje labai mažas pasitikėjimo lygis. Rusai pasitiki tik savimi, savo šeima ir artimiausiais draugais. Tad visuomenė čia labai nevieninga ir susiskaldžiusi. Dėl šios priežasties rusai dažnai jaučiasi bejėgiai. Taip jausdamiesi, gyvendami 100 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, dažnai priklausomi nuo vietos mero ar policijos viršininko malonės, jie mano, kad kitur pasaulyje situacija yra lygiai tokia pati. Belieka sėdėti ir galvoti, kad toks jau tas gyvenimas.
K. von Eggertas: „Jei Kremlius išgirsta ar pastebi, kad kažkas peržengė leistiną ribą, laiko dvejonėms nelieka.“ (Pauliaus Peleckio nuotr.)
– Spaudimas iš viršaus natūraliai turėtų suformuoti žurnalistų savicenzūrą. Apie kokį jos mastą Rusijoje galime kalbėti?
– Savicenzūra yra tokia žurnalistų profesinė anomalija, kuri egzistuoja ne tik Rusijoje. Žurnalistai vengia vienų ar kitų žodžių, sąvokų, temų, procesų aprašymo, kad galėtų išlaikyti priėjimą prie informacijos. Aš pats save cenzūruodavau: pavyzdžiui, vietoje V. Putino pavardės rašydavau „Kremlius. Tai leidžia nukreipti dėmesį nuo prezidento.
Kita vertus, spaudimas gali ateiti ir iš viršaus. Dirbdamas žurnalistu labai greitai imi atpažinti, netgi iš mažų pokalbių ar jų nuotrupų, kurių temų tau verčiau neliesti. Dažniausiai tai susiję su tiriamaisiais darbais, kuriuose analizuojamos finansinės sąskaitos, V. Putino šeimos ryšiai, saugumo tarnybų veikla. Tokie tyrimai yra vykdomi, tačiau juos pradėjęs žurnalistas turi suvokti, kad su pirmu klausimu jis įžengia į teritoriją, kur viskas tampa loterija.
Bet ir čia galima kalbėti apie Rusijos išskirtinumą. Didžioji dalis visuomenės veikėjų, įskaitant ir prezidentą, turi labai ploną odą: į viską jie reaguoja taip, tarsi tai būtų asmeninis įžeidimas. Nesvarbu, ar tai linksma iliustracija, ar satyrinis tekstas, fotomontažas. Todėl žurnalistai stengiasi išvengti bet kokio etikečių priskyrimo.
Didžioji dalis visuomenės veikėjų, įskaitant ir prezidentą, turi labai ploną odą: į viską jie reaguoja taip, tarsi tai būtų asmeninis įžeidimas.
Vienos stambios žiniasklaidos priemonės redaktorius man yra pasakojęs, kad jie gali transliuoti naujienas, pavyzdžiui, apie A. Navalną, tačiau jo balsas jokiu būdu neturi skambėti eteryje. Aš pats buvau vyriausiasis redaktorius, žinau, ką tai reiškia. Tau tiesiog pasako: gal pamirškime apie tai? Esame žiniasklaidos priemonė, tad jei galime išvengti tam tikrų temų, nes jų eskalavimas pakenks mūsų reitingams ar finansinei situacijai, taip ir padarykime. Redaktoriui nelieka kito pasirinkimo, kaip tik sutikti.
Visgi baisiausia yra ne tai. Skaudžiausia tai, kad mes taip elgiamės net neprašydami paaiškinimo. Nekalbu apie valstybinę žiniasklaidą. Ten veikia savotiška savicenzūra, kurią užtikrina stambus kontrolės mechanizmas, vertinantis kiekvieną žinutę. Kalbu apie privačią žiniasklaidą, kurios savininkai siunčia signalą žurnalistams neliesti vienos ar kitos temos. Šioje vietoje net tokie dariniai kaip žurnalistų profesinė sąjunga neturi jokios galios. Bandymai sukurti vieningą ir organizuotą darinį yra pasmerkti žlugti, o tie, kurie veikia, sėdi Kremliaus kišenėje.
– Ar šioje situacijoje matyti prošvaisčių?
– Situacijai pasikeisti reikės labai daug laiko, net ir V. Putinui baigus kadenciją. Jei kitas prezidentas bus rusiškasis Nelsonas Mandela, Vaclovas Havelas ar Lechas Wałęsa, reikės be galo daug laiko, kad būtų panaikinta ši psichologinė žala. Juk ji trunka jau daugiau nei ketvirtį amžiaus, sėja ir augina cinizmą, nusivylimą ir bejėgiškumą.
Viena vertus, V. Putinas visuomenę laiko hipnozėje, kita vertus, vieno elemento ir jis negali užtikrinti. Tai ‒ aiški ir pozityvi ateities vizija. Svarbu ir tai, kad laikas tiksi ne prezidento naudai. Nepaisant to, kad turi nuostabius gydytojus, kurie pasirūpina jo tvirta laikysena scenoje, V. Putinas sensta. Septintą dešimtį įpusėjęs žmogus darosi mažiau lankstus, nenori reaguoti į naujas idėjas, įsikimba savo pažiūrų, atsiriboja nuo nemalonių naujienų. Sakau tai iš patirties.
Istorija rodo, kad būtent korupcija ir nuobodulys tokius režimus kaip Rusijos sunaikina iš vidaus. Kita vertus, pastaraisiais metais matėme ne vieną demonstraciją ir protestą Rusijos gatvėse. Galbūt tai nėra reikšminga šiandien, nes vargu, ar jais kas nors buvo pasiekta. Tačiau galime stebėti, kad 15–25 metų žmonių jau nebenupirksi V. Putino didybe ir siūlomu stabilumu. Jie mato tik stagnaciją ir veidmainystę, korupciją ir socialinės kairės trūkumą.
Prie to dar prisideda išorinis spaudimas. V. Putinas turi suprasti, kad jei jis savo valdymą ir autoritetą legitimuoja per veiksmus už šalies sienų, jos viduje kuriasi veikėjai, kurie atėjus tam tikram laikui gali imti priešintis esamai tvarkai. Gali būti ir taip, jog tai, kartu su korupcija, apsaugos režimą nuo susinaikinimo. Visgi labai nenustebčiau, jei V. Putinas neišsilaikytų dar šešerius metus.
K. von Eggertas
Rusijos žurnalistas ir politikos apžvalgininkas, šiuo metu vedantis laidas nepriklausomoje šalies televizijoje „Dožd“ bei Vokietijos „Deutsche Welle“. Jo straipsnius publikuoja „International Herald Tribune“, „The Times“, „The Financial Times“. Jis dažnai pasirodo BBC, CNN bei kitų žiniasklaidos priemonių eteryje.
2010–2015 m. dirbo privačioje žiniasklaidos bendrovėje „Kommersant“, buvo pirmosios visą parą transliuojančios radijo stoties „Kommersant FM“ vyriausiasis redaktorius.
2009–2010 m. bendrovės „ExxonMobil Russia“ viceprezidentas, atsakingas už ryšius su Rusijos vyriausybe, komunikaciją, politikos ir ekonomikos analizę, labdaros projektus.
1998–2009 m. Jungtinės Karalystės visuomeninio transliuotojo BBC Rusijos tarnybos korespondentas, vėliau ‒ Maskvos biuro vyriausiasis redaktorius.
1992–1998 m. dirbo dienraštyje „Izvestija“.
