Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, liepos 7 d.


LIETUVOS POLITIKA
Trečiasis prezidento G. Nausėdos metinis pranešimas
BNS
Paulius Peleckis/BNS
Prezidento metinis pranešimas Seime.

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį Seime perskaitė savo trečiąjį metinį pranešimą.

Pateikiame visą pranešimo tekstą:

Mieli Lietuvos žmonės,

Gerbiamas Lietuvos Respublikos Seime,

jau trečią kartą stoju prieš Jus, kad apžvelgčiau padėtį Lietuvoje, kaip ir mūsų šalies padėtį pasaulyje.

Trečius metus iš eilės kalbėsiu apie iššūkius, kuriuos turime įveikti, kad sustiprintume Lietuvą ir užtikrintume jos saugumą bei klestėjimą.

Vos pradėję šių metų pradžioje drąsiau galvoti apie gyvenimą po COVID-19, tapome dar vieno tragiško įvykio liudininkais.

Rusijos visa jėga atnaujintas karas prieš Ukrainą parodė, kad baigėsi Lietuvai ir visai Europai tekęs taikos ir sąlyginės ramybės laikotarpis.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo žengėme greitų pokyčių keliu. Įtvirtinome Lietuvos valstybingumą bei nepriklausomybę. Paklojome modernios ekonomikos ir gyvybingos pilietinės visuomenės pamatus.

Jau beveik 30 metų vadovaujamės piliečių priimtos demokratinės Konstitucijos priesakais.

29 metus savo šalyje nematome okupacinės kariuomenės karių.

18 metų esame aktyvūs NATO ir Europos Sąjungos nariai.

Visa tai – ypatingi pasiekimai.

Jie rodo, kad, iškovoję laisvę, nesėdėjome sudėję rankų.

Per tris dešimtmečius daug nuveikėme, siekdami prisitaikyti prie kaimynystės, kuri per amžius buvo ir agresyvi, ir nestabili.

Todėl šiandien gebame drąsiai pasitikti pavojų, tvirtai ginti savo principus ir tiesti pagalbos ranką tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Šiandien turime daryti viską, ko reikia Lietuvos žmonių gerovei bei valstybės klestėjimui.

Tai reiškia būtinybę veikti trimis svarbiausiomis kryptimis.

Pirma, mes privalome visomis išgalėmis remti Ukrainą ir jos žmones kovoje už laisvę, orumą ir geresnę ateitį. Tai stiprina ir mus pačius.

Antra, turime visais būdais riboti į patvaldystės, imperinio mąstymo ir teritorinės ekspansijos kelią grįžusios Rusijos agresiją, kartu siekdami išlaikyti tarptautinėmis taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką.

Trečia, ir svarbiausia, mūsų pareiga – bendromis jėgomis užtikrinti, kad pasikeitusioje geopolitinėje aplinkoje Lietuvos valstybė išliktų stipri, atspari, auganti ir pasitikinti savimi.

Gerbiamieji,

didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad su pirmuoju uždaviniu tvarkomės tiesiog pavyzdingai.

Pirmosiomis karo dienomis, savaitėmis ir mėnesiais Lietuvos žmonės demonstravo susižavėjimo vertą vienybę ir solidarumą.

Lietuvos ir Ukrainos bendrystę išreiškėme ne tik mėlynai geltonų vėliavų jūra, bet ir nuoširdžiu svetingumu.

Atviromis širdimis priėmėme dešimtis tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių. Apgaubėme juos dėmesiu ir rūpesčiu.

Iki šiol dosniai aukojame, kad Ukrainos žmones, kad ir kur jie būtų, pasiektų gyvybiškai svarbi humanitarinė pagalba.

Vieni pirmųjų pradėjome teikti ir karinę paramą Ukrainai. Perduodame jai tiek ginkluotės ir amunicijos, kiek galime sau leisti, išlaikydami Lietuvos gynybinį pajėgumą.

Esame vieni lyderių ir pagal privačiai siunčiamos karinės pagalbos kiekį.

Ukrainos gynėjai šiandien naudoja šaudmenis, važiuoja automobiliais, naikina priešo orlaivius ir tankus raketomis, vykdo žvalgybą ir koreguoja artilerijos ugnį bepiločiais aparatais, gautais iš Lietuvos.

Užtikrinu, kad Lietuva ir toliau rems Ukrainą visomis priemonėmis. Remsime, nes ji yra mūsų broliška šalis, kovojanti už savo ir mūsų laisvę. Remsime, nes tikime tvirta ukrainiečių tautos valia kurti nepriklausomą ateitį. Tikime jos ateitimi Europos Sąjungos šeimoje.

Sugrįžus taikai – o ją būtinai grąžins Ukrainos didvyrių galia ir pasiaukojimas – Lietuva padės ukrainiečiams atstatyti savo šalį. Mes tam ruošiamės jau šiandien.

Man tai yra asmeninis įsipareigojimas. Savo akimis mačiau sugriautus ukrainiečių namus, iš kurių liko tik pajuodusios sienos. Dar skaudžiau išgyvenu dėl nepataisomai sužalotų žmonių gyvenimų.

Tikiu, dėl paramos Ukrainai sutarsime visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų ar prioritetų. Nes karas Ukrainoje – visų mūsų karas. Karas prieš gaivalą, kuris jau buvo mus 50-čiai metų „išvadavęs“ nuo žmogiškojo orumo, valstybingumo ir laisvės. Neleisime blogiui triumfuoti dar kartą!

Gerbiamieji,

šiandien Ukrainoje sprendžiamas visos Europos likimas. Todėl labai svarbu pažaboti Rusijos imperines ambicijas, veikiant išvien su mūsų draugais ir sąjungininkais. Šiandien jų – kaip niekad daug.

Pirmiausia turime užtikrinti, kad ES ir NATO šalys veiktų vieningai, greitai ir ryžtingai.

Laikau tai savo pagrindiniu tikslu. Telkdamas paramą Ukrainai ne kartą susitikau su JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų šalių vadovais.

Ypatingą dėmesį skyriau vieningos regioninės pozicijos formavimui su artimiausiais kaimynais – Lenkija, Latvija, Estija, Šiaurės šalimis. Palaikau konstruktyvų darbinį ryšį su ES ir NATO institucijų vadovais.

Nuo pat vasario mėnesio pagrindinė pokalbių ir susitikimų tema buvo Rusijos agresija Ukrainoje.

Nuosekliai siekiau perduoti aiškią ir nedviprasmišką žinią, kad viso laisvojo pasaulio pareiga yra padėti Ukrainai ir duoti atkirtį Rusijai. Tą patį darė ir Seimo nariai, ir Vyriausybė, ir visas Lietuvos diplomatinis korpusas.

Rezultatai – prieš mūsų akis. Jau pirmosiomis karo savaitėmis ES paskelbė beprecedentes sankcijas, kurių tikslas – reikšmingai apriboti Rusijos finansines ir ekonomines, taip pat technologinio atsinaujinimo ir pažangos galimybes.

Šios sankcijos, suderintos su transatlantiniais sąjungininkais, vis stipriau veržia Rusijos energetikos išteklių eksportą, nuo kurio labiausiai priklauso Kremliaus gebėjimas finansuoti karą.

Tačiau ilgalaikis strateginis mūsų tikslas – pasiekti, kad ES ir NATO šalys išsilaisvintų iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos.

Šioje srityje Lietuva jau dabar – akivaizdi lyderė. Tuo visi galime didžiuotis. Prieš kelis dešimtmečius supratę, kad Rusija išnaudoja energetiką šantažui ir manipuliavimui, sutelkėme politinę valią ir įgyvendinome būtinus pokyčius. Naujausi įvykiai parodė, kad buvome visiškai teisūs.

Svarbus pasiekimas yra ir šiemet anksčiau laiko užbaigtas GIPL dujotiekio projektas. Jis leidžia ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir kitoms regiono šalims apsirūpinti gamtinėmis dujomis, pasinaudojant viena kitos terminalų ir saugojimo pajėgumais.

Tačiau kai kurių darbų dar nespėjome atlikti. Pirmiausia turime tinkamai pasirengti ir kiek įmanoma anksčiau atlikti elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa, taip galutinai įtvirtindami savo energetinę nepriklausomybę.

Antra, privalome įgyvendinti jau priimtus įstatymus ir persiorientuoti į atsinaujinančią energetiką. Tai puikus būdas kurti naujas darbo vietas ir daugiau investuoti mūsų regionuose. Be to, tai – priešnuodis energijos išteklių brangimui. Visiškai akivaizdu – kuo daugiau bus atsinaujinančios energetikos Lietuvoje ir Europoje, tuo mažiau poreikio žvalgytis į iškastinius išteklius Rytuose.

Europos šalims išsivadavus iš Rusijos energetinio diktato, atsirastų prielaidos visiškam politiniam ES savarankiškumui. Pagaliau baigtųsi telefoninių skambučių su nuolankiais prašymais Maskvai era. Verta dėl to pasistengti!

Lietuvos pareiga ir interesas taip pat yra stiprinti ES Rytų partneres. Kiekvienos iš jų atsparumas ir gebėjimas įgyvendinti demokratines reformas stiprina viso regiono, o kartu – ir Lietuvos saugumą.

Pastarųjų metų patirtis įtikinamai parodė, kad ekonominėje ir politinėje Rusijos įtakoje atsidūrusių valstybių priklausomybė de facto lemia jų okupaciją.

Taip jau atsitiko Baltarusijoje, kurios režimas ciniškai išmainė šalies suvereniteto likučius į laikinas išlikimo valdžioje garantijas.

Negalime leisti, kad toks scenarijus pasikartotų kitose Rytų partnerystės šalyse. Todėl aktyviai puoselėju dvišalius ryšius su šiomis valstybėmis, ką liudija vizitai Moldovoje, Sakartvele, Armėnijoje ir Azerbaidžane. Šių šalių likimas turi rūpėti visai Europos Sąjungai.

Pagrindinis mūsų užsienio politikos strategijos akcentas yra rūpestis, kad visoje Europoje, o ypač Baltijos regione, būtų juntama stipri transatlantinė įtaka. Visada to siekėme ir sieksime ateityje. Todėl toliau stipriname karinį ir technologinį bendradarbiavimą su JAV, taip pat ir įgyvendindami Trijų jūrų iniciatyvą. Su Jungtine Karalyste – kurdami Jungtines ekspedicines pajėgas.

Dabartiniu geopolitinių įtampų laikotarpiu Lietuva negali sau leisti prabangos ieškoti „aukso vidurio“, balansuodama tarp Rytų ir Vakarų.

Mūsų pasirinkimas – visiškai aiškus. Vienoje pusėje matome laisvę, kuri leidžia skleistis piliečių gerovei ir orumui, kitoje – tironiją, kuri mindo žmogaus teises ir jį paverčia bereikšmiu sistemos sraigtu arba nusikaltimų įrankiu.

Kaip ir prieš tris dešimtmečius, mes renkamės laisvę Vakaruose. Tačiau Rusijos finansinės pakišos, propagandos aparatas ir dešimtmečiais visame pasaulyje kruopščiai megztas įtakos tinklas išlieka grėsminga jėga, kurios negalime nuvertinti.

Ne iš piršto laužtas skepticizmas tų, kurie atsargiai vertina kai kurių Vakarų šalių galimybes atmerkti akis ir pamatyti taip ilgai puoselėtos pragmatiškos politikos Rusijos atžvilgiu ydingumą.

Turi keistis ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų demokratinių visuomenių požiūris. Juk mes užstojame skriaudžiamą silpnesnį žmogų ar pasipriešiname prievartai gatvėje. Kodėl turėtume kitaip elgtis valstybių lygiu? Kodėl turime sukti akis į šoną, kai prievartaujama Ukraina?

Abejingumas kitų skausmui anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš tą, kuris yra abejingas.

Lietuva tikrai netylės, kai kiti jaučia skausmą. Demokratinio pasaulio sėkmė priklausys nuo mūsų ryžto, kantrybės ir gebėjimo kalbėti vienu balsu. Kalbėti atvirai ir įtikinamai.

Gerbiamieji,

kad ir kaip mums šiandien svarbu sustabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje, negalime pamiršti savo ilgalaikių tikslų. Privalome įgyvendinti priemones, kurios užtikrintų išorinį ir vidinį mūsų valstybės stabilumą, padidintų visuomenės atsparumą ir skatintų tvarų valstybės augimą.

Neatidėliotinas uždavinys šiandien – sustiprinti karinį šalies saugumą. Herojiškas Ukrainos gynėjų pavyzdys rodo, kiek daug galima pasiekti, sutelkus jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje.

Per pastaruosius 8 metus mes išties nemažai nuveikėme: grąžinome privalomą pradinę karo tarnybą, įvykdėme įsipareigojimą gynybai skirti ne mažiau 2 proc. BVP, pasiekėme, kad NATO patvirtintų Baltijos šalių gynybos planus ir regione dislokuotų priešakines pajėgas.

Vis dėlto artimiausiu metu turėsime padaryti dar daugiau ir greičiau.

Jau visai netrukus, artėjančiame NATO viršūnių susitikime Madride, tikiuosi ambicingų Aljanso sprendimų, kurie reikšmingai sustiprintų NATO rytinio flango atgrasymą ir gynybą.

Lietuvos saugumui teigiamos įtakos turės ir Suomijos bei Švedijos sprendimas prisijungti prie NATO. Tai būtų istorinis įvykis visam Baltijos jūros regionui, nes jame liktų mažiau erdvės Rusijos gąsdinimų ir provokacijų politikai.

NATO jau sureagavo į Rusijos grėsmę, plėsdama oro policijos misiją Baltijos šalyse. Privalome iš esmės sustiprinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių oro gynybos pajėgumus.

Efektyvaus atgrasymo taip pat neįsivaizduoju be NATO priešakinių pajėgų kovinio vieneto išplėtimo iki brigados dydžio. Dėl to visiškai neseniai sutarėme su Vokietijos Kancleriu Olafu Scholzu.

Mūsų pasirengimą priimti sąjungininkų pajėgas pagerins sprendimas įrengti ir pritaikyti pratyboms Rūdninkų poligoną, taip pat investicijos į kitus infrastruktūros objektus.

Prastėjant geopolitinei situacijai, turime sparčiai ruoštis visuotinei gynybai.

Jau šiais metais krašto apsaugai skirsime 2,5 proc. BVP. Artimiausiais metais turėsime investuoti dar daugiau, taip pat užtikrinti sistemingą karinio personalo rezervo rengimą ir mokymą. Kuo daugiau mūsų vyrų ir moterų bus pasiruošę ginti valstybę, tuo didesnio atgrasymo efekto galėsime tikėtis.

Siekdami visa apimančio saugumo, turime užtikrinti valstybės institucijų, verslo ir nevyriausybinių organizacijų, galiausiai – visų piliečių pasirengimą visapusiškai remti ginkluotą gynybą. Kiekvieno iš mūsų indėlis reikšmingas.

Nuo to, kaip būsime pasirengę reaguoti į taikos metu galinčias susidaryti kritines situacijas, gali priklausyti ir mūsų gebėjimas organizuoti civilinę gynybą bei neginkluotą pasipriešinimą.

Kaimynystėje turime ir nesaugią Astravo atominę elektrinę – dar vieną agresyvios Rusijos bei Baltarusijos politikos įrankį.

Todėl būtina kuo greičiau užbaigti Krizių valdymo centro kūrimo darbus, pradėti rengti nacionalinio lygmens civilines pratybas, pereiti nuo deklaracijų prie darbų stiprinant priešgaisrinę ir civilinę saugą.

Iki šiol nėra įtikinamai atsakyta į visuomenei kilusius klausimus dėl kolektyvinės apsaugos statinių pakankamumo. Būtina užtikrinti, kad visos savivaldybės turėtų gerai aprūpintų slėptuvių, kurios atlieptų bent minimalius poreikius.

Galime neabejoti – priešiškos jėgos mūsų budrumą bandys pačiais netikėčiausiais būdais. Prieš metus tai jau parodė mūsų pasienyje prasidėjusi nelegalios migracijos krizė.

Tiek Baltarusijos režimas, tiek ir jį kontroliuojanti Rusija įrodė pasiryžę be jokių skrupulų destabilizuoti ne tik Lietuvą, bet ir kitas kaimynines ES ir NATO šalis.

Organizuodami masinę migraciją iš trečiųjų šalių, jie pavertė migrantus politinio šantažo ir keršto akcijos „patrankų mėsa“. Stumdami niekuo dėtus žmones į pavojų, autoritariniai režimai dar kartą parodė savo panieką prigimtinėms žmogaus teisėms.

Kita vertus, šios hibridinės atakos akivaizdoje įsitikinome, kad galime pasikliauti savo draugų ir sąjungininkų parama. Galima pagirti ir Lietuvos institucijas, kurios taip pat gana sėkmingai prisitaikė prie pasikeitusios padėties pasienyje ir suvaldė hibridinę ataką.

Svarbiausia, kad migracijos krizė suteikė akstiną pradėti ilgai atidėliotus darbus, stiprinančius Lietuvos valstybinės ir ES išorinės sienos apsaugą.

Gerbiamieji,

dar viena krizė, ilgą laiką bandžiusi mūsų kantrybę, atslūgo prieš šią vasarą.

Po poros ilgų ir sunkių metų su COVID-19 pandemija grįžome į mums įprastą gyvenimą.

Daugiau nei 80 proc. paskiepytų suaugusių Lietuvos gyventojų šiandien gali kliautis bent daline vakcinų apsauga. Daugiau nei milijonas pasveiko nuo ligos. Susirgimų ir mirčių nuo COVID-19 kasdien nustatoma dešimtis kartų mažiau nei metų pradžioje.

Visa tai leidžia mums kiek lengviau atsikvėpti. Nebeliko privalomo kaukių dėvėjimo ir kitų griežtų gyvenimo ribojimų.

Tačiau net ir pandemijai virstant endemija, negalime per daug atsipalaiduoti. Virusas vis dar šalia.

Mes turime būti pasirengę efektyviai valdyti naujus ligos protrūkius, galimą naują susirgimų bangą rudenį. Ypač svarbu pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonių saugumu. Nors vakcinų šiuo metu pakanka, būtina apsirūpinti testais, vaistais nuo COVID-19, apsaugos priemonėmis, vietomis gydymo įstaigose.

Koronavirusas negali vėl ir vėl smarkiai trikdyti nei gydymo, nei švietimo įstaigų darbo, o ir apskritai viešojo gyvenimo.

Tikiuosi, nepamiršome pandemijos pamokų. Dabar pats laikas kritiškai įvertinti, kas mums pavyko, o ką vertėjo daryti kitaip.

Turime pripažinti, kad, siekdami efektyviai kovoti su COVID-19 pandemija, ne visada radome bendrą kalbą dėl priemonių, kaip tai pasiekti.

Problemų kilo ir dėl nenoro įsiklausyti į tai, ką sako ekspertai.

Net ir sutarus, kad pandemijos valdymą turi lemti specialistų nuomonė, koją kišo politiniai išskaičiavimai, siekis eiti lengviausiu keliu, vengimas pripažinti klaidas ir jas taisyti.

Reikalavimai „netrukdyti dirbti“, deja, tapo priedanga neveiklumui. Dreifavimui be aiškaus plano. Vėlavimui įgyvendinti ekspertų rekomendacijas arba pasiteisinusią užsienio šalių patirtį.

Visuomenės informavimas ir raginimas skiepytis vyko prastai. Tapome etikečių klijavimo ir suvešėjusios nepagarbos žmogui liudininkais. Nuspręsta, kad rimbas veikia daug geriau už meduolį, o su žmonių bendruomene galima elgtis kaip su vakcinuojama kaimene.

Rezultatas buvo priešingas tam, kurio tikėtasi, – skiepijimosi tempu ėmėme atsilikti nuo ES vidurkio, pažeidžiamiausių grupių vakcinacijos ir revakcinacijos lygis liko mažas, o neproporcingi ir mokslu nepagrįsti testavimo ribojimai brangiai kainavo mums visiems. COVID-19 krizė netrukus virto pasitikėjimo politikais krize.

Ir net dabar, kai pandemijos grėsmė atsitraukė, padėtis sveikatos apsaugos sistemoje išlieka sudėtinga.

Nors atsirado teigiamų pokyčių – apsispręsta dėl greitosios medicinos pagalbos pertvarkos, įvestos gydymo įstaigų vadovų kadencijos, pajudėjo sveikatos tinklo pertvarkos projektai, – žmonės nejaučia pagerėjimo. Veikiau atvirkščiai.

Skubių sprendimų reikalauja sveikatos paslaugų prieinamumas. Absoliučiai nenormalu, kad metai iš metų turime situaciją, kai eilės pas vaikų raidos specialistus tenka laukti po 4 mėnesius, ne ką trumpiau – apsilankymo pas vaikų psichiatrus, kardiologus, kraujagyslių chirurgus. Atmintin įstrigo prieš kelias savaites girdėtas vienos senolės pasakojimas per radiją – ji nuo ligos pradžios iki diagnozės bei paskirto gydymo eilėse praleido 8 mėnesius.

Pernelyg daug mūsų žmonių, laiku negavę kokybiškos pagalbos, suserga ir miršta per anksti.

Planuodami sveikatos reformą, toliau sukiojamės tikslų ir uždavinių verpete. Ką reikia padaryti, jau žinome. Didysis klausimas – kaip ir kada.

Štai kodėl turime vieną kartą pereiti nuo deklaracijų prie konkrečių priemonių. Sveikatos apsaugos reforma žmonėms turi atnešti labai aiškų kokybinį pokytį.

Kol kas nesulaukiame žingsnio pirmyn, įgyvendinant ankstesnės Vyriausybės pradėtą slaugos-globos sistemos reformą. O ji tiesiog būtina, siekiant sumažinti artimųjų naštą slaugant sunkiai sergančius ar negalią turinčius asmenis.

Supraskime pagaliau: tolygiai kiekvienam žmogui prieinamos kokybiškos sveikatos, švietimo, kultūros ir socialinės paslaugos – pagrindinis vaistas regionų atskirčiai mažinti, taip pat demografiniams iššūkiams spręsti. Nuo to priklauso daugelio žmonių gyvenimo gerovė.

Lietuvoje struktūrinės reformos dažnam, deja, iki šiol asocijuojasi su „grupės draugų“ vykdomu pinigų įsisavinimu, o ne su kokybiniu pokyčiu. Atsikratyti šio įvaizdžio padės tik naujos nesuvaidintos valstybės sėkmės istorijos.

Gerbiamieji,

pastaruoju metu mus visus spaudžia ir mūsų solidarumo reikalauja dar viena – infliacijos – krizė.

Metų pradžioje pradėjome gerokai daugiau mokėti už šildymą, dujas ir elektrą, taip pat degalus, maistą ir paslaugas.

Pirmą kartą per ilgą laiką atlyginimai ir socialinės išmokos auga kur kas lėčiau negu kainos. Pinigų nuvertėjimas ryja pensijų didinimo naudą.

Labiausiai nuo prekių brangimo nukenčia tie, kurie gauna mažiausias pajamas. Senjorai. Žmonės su negalia. Skurdžiau gyvenančios šeimos.

Jų patiriamas infliacijos poveikis – dar didesnis. Ir skaudesnis.

Visa tai lėmė priežastys, kurių mes negalime kontroliuoti. Tačiau infliacijos pasekmės gali ir turi būti švelninamos.

Todėl daugiau nei prieš 4 mėnesius pateikiau siūlymą Seimui ne tik sparčiau didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, bet ir šiuo kritiniu laikotarpiu paremti senjorus, žmones su negalia bei šeimas tikslinėmis vienkartinėmis išmokomis.

Girdėjau daug skeptiškų balsų. Atsirado aiškinančių, kad valstybė neturi pinigų, kad išaugusios žmonių pajamos dar labiau skatins infliaciją ir kad apskritai nereikia skubėti. Lyg ir taip nebūtume vieni paskutiniųjų Europoje, susiruošusių reaguoti į rekordinę infliaciją.

Vis dėlto, nors ir sugaišus daug laiko, politinė valia atsirado. Pavyko sutarti, kad žmonių pajamas būtina didinti. Antrąkart per metus pakeltas NPD dirbantiems asmenims, numatyta papildoma pagalba senjorams ir žmonėms su negalia. Padidinta ir socialinė parama, išplėstas kompensacijų už šildymą prieinamumas, pusmečiui paskirtos kompensacijos už elektrą ir dujas.

Tačiau energijos, maisto bei kitų produktų ir paslaugų brangimas tęsiasi toliau ir net spartėja. Todėl gali tekti dar kartą švelninti infliacijos poveikį nesibaigus šiems metams. Svarbu užtikrinti, kad tokia intervencija mokesčių mokėtojų pinigais būtų skirta pažeidžiamiausiems namų ūkiams, o ne visiems, net ir milijonines pajamas gaunantiems, elektros ir dujų vartotojams.

Būkime realistai – ligšiolinis gyventojų pajamų augimas neleis gilėti socialinei atskirčiai ir skurdui, tačiau vargu ar padės juos sumažinti.

Todėl kryptinga socialinė politika tampa dar svarbesnė. Ji turi būti nukreipta į pažeidžiamiausias visuomenės grupes. Tik taip galime pasiekti, kad teisingumo jausmo valstybėje rastųsi daugiau.

Žmonės turi jausti, kad gali pasitikėti valstybės institucijomis. Kad jie nepalikti vienui vieni kovoti su neteisybe. Kad Lietuva pamažu tolsta nuo laukinio kapitalizmo ir artėja prie vakarietiško gerovės valstybės modelio.

Kai kurie pokyčiai socialinės apsaugos srityje nuteikia optimistiškai.

Galutinai įvestas spartesnio pensijų indeksavimo modelis, kurio siekiau nuo 2019 metų, leis kasmet papildomai didinti pensijas, kol jos pasieks bent 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Taip pat pagaliau atsirado ir vienišo asmens išmoka.

Vilčių teikia pastangos žmones su negalia įlieti į darbo rinką, taip pat pradėjusi veikti asmeninio asistento paslauga. Kviečiu ieškoti būdų, kaip užtikrinti didesnį paslaugų prieinamumą, taip pat informacijos ir aplinkos pritaikymą žmonių su negalia poreikiams.

Žmonių su negalia gyvenimo kokybės klausimas nebegali būti nišinis vienos, ar daugiausia dviejų, ministerijų darbas.

Norėtųsi matyti gerokai didesnes visų ministrų, kaip ir viešojo sektoriaus įstaigų vadovų, pastangas savo kuruojamose srityse.

Daugiau drąsių idėjų ir gerovę keliančių sprendimų mums reikia ir stiprinant šeimas.

Kviečiu kurti ne butaforines, o realiai prieinamas ir kokybiškas vaikų užimtumo, švietimo, sveikatos, kultūros, socialines paslaugas, taip pat sąlygas dirbti ir aktyviai leisti laisvalaikį, įsigyti būstą.

Stiprindami ir gausindami vidurinę klasę – mūsų ekonomikos stuburą – privalome kurti daugiau kokybiškų darbo vietų regionuose, telkti pastangas švietimo kokybei gerinti ir inovacijoms plėsti.

Galiausiai mūsų pareiga – tolygiau ir teisingiau paskirstyti ekonomikos kuriamą pridėtinę vertę.

Rimta problema išlieka Lietuvos mokesčių sistemoje užkoduotas neteisingumas. Tartum visi šią problemą supranta, visi pritariamai linksi galvomis. Tačiau skambūs pažadai įgyvendinti ambicingą mokesčių reformą, deja, jau kažkelintą kartą baigėsi niekuo.

Vyriausybei jau beveik nebeliko laiko įgyvendinti vieną iš svarbiausių savo programos elementų. Verslas lieka nežinioje, o gyventojai pamažu praranda viltį, kad mokesčių srityje kada nors atsiras daugiau tvarkos, skaidrumo ir paprastumo, sumažės nepelnytų privilegijų ir landų piktnaudžiauti.

Planuota mokesčių reforma turėjo paskatinti ir investicijas, kurios šiandien mums kaip niekada reikalingos. Deja, mindžikavimas vietoje jau pradeda kelti riziką tvariam Lietuvos ekonomikos augimui.

Tuo pačiu valstybė pasmerkiama toliau gyventi sunkios dietos režimu. Mūsų įsipareigojimai didėja, tačiau nėra padengiami papildomai gautomis ar uždirbtomis valstybės biudžeto pajamomis.

Daug vilčių dėta ir į žadėtą valstybės tarnybos stiprinimą bei efektyvinimą. Tačiau viešasis sektorius toliau kraujuoja, jį palieka geriausi ir perspektyviausi darbuotojai.

Gerbiamieji,

kalbėdamas apie sudėtingą padėtį viešajame sektoriuje, negaliu nutylėti sunkumų, kuriuos patiria teismų sistema. Ji šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus. Teisėjų atlyginimai tampa vis mažiau konkurencingi, o pati profesija praranda patrauklumą. Tai yra pavojinga, nes teismai yra konstituciškai atsakingi už teisingumo vykdymą.

Nuo pat kadencijos pradžios siekiau glaudžiai bendradarbiauti su teismų savivalda, kuriai skirtas anaiptol ne simbolinis vaidmuo, stiprinant visos sistemos efektyvumą, užkardant bet kokias neetiško teisėjų elgesio apraiškas, siekiant tolygaus teisėjų darbo krūvio paskirstymo.

Siekdamas permainų, pateikiau konkrečių pasiūlymų, kurie dėl sunkiai suvokiamų priežasčių itin lėtai skinasi kelią Seime. Kaip, beje, ir kai kurių teisėjų tvirtinimo procedūros, kurios jau tapo užkulisinių kovų arena.

Jei norime padidinti piliečių pasitikėjimą savo valstybe, privalome toliau stiprinti ne tik teismus, bet ir ikiteisminio tyrimo įstaigas bei prokuratūrą.

Teigiamų pokyčių jau įvyko viešųjų pirkimų sistemoje. Jos pertvarką inicijavau, siekdamas didesnio viešųjų pirkimų profesionalumo ir efektyvumo. Siūliau patikėti pirkimų vykdymą profesionalioms centrinėms perkančiosioms organizacijoms, depolitizuoti viešųjų pirkimų komisijas ir į jas įtraukti atestuotus specialistus, taip pat strateginius viešųjų pirkimų politikos klausimus spręsti visos valstybės mastu.

Deja, Seimui pritrūko politinės valios priimti pasiūlymus visa apimtimi. Nors Vyriausybei, kitaip nei savivaldybėms, palikta galimybė spręsti dėl valstybės institucijų ir įstaigų pirkimų centralizavimo masto, šia teise turi būti naudojamasi atsakingai. Priešingu atveju ir toliau dreifuosime nuo vieno viešųjų pirkimų skandalo prie kito.

Kitas svarbus žingsnis – inicijuotas naujos redakcijos Korupcijos prevencijos įstatymas, kuriuo siekiau skatinti skaidrumą ir gerųjų patirčių taikymą. Parengtas pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijas, jis turėtų išjudinti beveik porą dešimtmečių nesikeitusią ankstesnę tvarką.

Pagirtina ir kelių sistemos finansavimo pertvarka, leisianti savivaldybėms geriau prognozuoti lėšų naudojimą ir tvariau planuoti kelių rekonstrukciją. Čia tikrai liko mažiau erdvės korupcijai ir sprendimų politizavimui.

Apskritai atėjo metas į Lietuvos susisiekimo plėtrą pažvelgti XXI a. žmonių akimis. Deja, būtent šioje srityje kol kas brangiai mokame už strateginio mąstymo stoką ir ilgametį abejingumą viešosioms paslaugoms.

Regionuose sunykus, o priemiesčiuose taip ir neatsiradus kokybiškam viešajam transportui, chaotiškai augo privačių transporto priemonių skaičius, o atitinkamai – ir eismo spūstys bei oro tarša. Šimtus milijonų eurų kasmet atiduodame naftos pardavėjams ir perdirbėjams. Kada gi pagaliau pripažinsime, kad tai – akligatvis?

Užtektų atidžiau apsidairyti, ir įsitikintume, kad sveikatos įstaigų ir mokyklų tinklų pertvarka jau dabar kuria būtinybę regionuose stiprinti viešąjį transportą, kurti naujas pavėžėjimo paslaugų platformas.

Neturiu iliuzijų – laukia ilga ir vingiuota kelionė link modernaus susisiekimo modelio, kurioje teks įveikti ir įpročių inerciją, ir biurokratines kliūtis. Tačiau tikiu, kad mes šį kelią įveiksime.

Gerbiamieji,

būdamos arčiausiai žmonių, savivaldos institucijos geriausiai jaučia tikruosius visuomenės poreikius. Neatsitiktinai būtent jos atliko ypač svarbų vaidmenį, įveikiant pandemijos ir nelegalios migracijos krizes.

Todėl išties apmaudu, kad centrinės valdžios ir savivaldybių santykius iki šiol temdo nesusikalbėjimas ir neįvykdyti pažadai.

Tik paskutinę akimirką suskubta taisyti akibrokštą, kai Lietuvos rinkėjai galėjo netekti teisės tiesiogiai rinkti savivaldybių merus. Nepaisant skambių pareiškimų ir net parlamentinių partijų pasirašyto susitarimo, savivaldybių finansinio savarankiškumo klausimas iki šiol neišspręstas. Kitaip tariant, ir toliau žadama įvykdyti pažadą.

Todėl pateikiau Seimui Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pataisas, skirtas išplėsti savivaldybių galimybėms skolintis investicijoms į klimato kaitos švelninimo ir viešojo sektoriaus ar ekonomikos skaitmeninimo projektus.

Tikiu, kad Lietuvos savivalda gali atlikti reikšmingą vaidmenį, stiprinant aplinkosaugą bei kovojant su klimato kaita. Kartais pakanka jai tiesiog netrukdyti.

Neseniai Vilnius ir Tauragė parodė sveikintiną ambiciją, prisijungę prie 100 ES miestų, siekiančių klimatui neutraliais tapti dar iki 2030 metų.

Su komanda dirbdamas regionuose, matau, kad ir kiti Lietuvos regionai bei savivaldybės ieško būdų, kaip diegti naujus žaliuosius sprendimus ir inovacijas.

2050 metais klimatui neutrali turės būti visa Lietuva. Tam, kad suspėtume pasiruošti, jau iki 2030 m. privalome reikšmingai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Mūsų tikslai – net drąsesni nei visos Europos Sąjungos, bet jei nesukursime sprendimų algoritmo, jie liks tuščiomis deklaracijomis.

Deja, nepaisant Aplinkos ir kitų ministerijų įdirbio, valdančioji dauguma iki šiol nesutaria dėl sprendimų, reikalingų Nacionalinei klimato kaitos valdymo darbotvarkei įgyvendinti. Vis dar nėra aišku, kaip mažinsime šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas transporto sektoriuje.

Karas Ukrainoje parodė, kad žemės ūkis yra strateginė, nacionalinį saugumą užtikrinanti sritis, kuri padės mums siekti ir aplinkosaugos tikslų. Kokybiniai pokyčiai ir aiškūs žemės ūkio politikos prioritetai, dėl kurių sutarėme skirdami ministrą, tapo dar aktualesni. Deja, vis dar laukiame ministro darbo vaisių – ar tai būtų trumpųjų maisto tiekimo grandinių skatinimas, ar teisingesnis tiesioginių išmokų paskirstymo mechanizmas. Tuo tarpu stringantis dialogas su ūkininkais tapo nuolatinių barnių šaltiniu.

Prisijungę prie pasaulinės miškų išsaugojimo Glazgo deklaracijos, įsipareigojome iki 2030 metų užkirsti kelią miškų nykimui. Nors šiemet pagaliau pavyko rasti sprendimus dėl Punios šilo apsaugos, susirūpinimą kelia įstrigusios derybos dėl Nacionalinio miškų susitarimo.

Jei iš tiesų norime ateities kartoms palikti žalią ir jaukią gyventi Lietuvą, privalome sutelkti politinę valią ir įveikti biurokratines kliūtis, o kai kada – ir verslo pasipriešinimą. Veikti reikia šiandien, nes rytoj bus per vėlu!

Gerbiamieji,

ne pirmus metus sprendžiame uždavinį, kaip padėti atsiskleisti Lietuvos ekonomikos potencialui ir konkurencingumui.

Praėjo laikai, kai mums buvo būtinos bet kokios investicijos. Lietuvos privalumas nebėra ir nebebus vien tik pigi darbo jėga. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo įstojimo į ES, mūsų žmonės nusipelno oraus atlygio už savo gebėjimus ir darbą. Todėl verslas, kuris grindžia savo konkurencingumą mažu darbo užmokesčiu, ieškos kitų investavimo vietų. Mes gi laukiame investicijų, kurios garantuos kokybinę mūsų ekonomikos pažangą.

Spartaus šalies ūkio augimo neįsivaizduoju be sumanios ekonominės diplomatijos ir valstybės pastangų atverti mūsų verslui naujas rinkas.

Vis dėlto šiais metais dalis Lietuvos verslo nukentėjo dėl audringos Kinijos reakcijos į taivaniečių atstovybės atidarymą Vilniuje. Planuojant šį sprendimą, remtasi prielaida, kad Kinijos atsakas apsiribos eksporto bei importo operacijų suvaržymu ir neapims poveikio trečiųjų šalių verslui Lietuvoje.

Ši prielaida pasirodė besanti pernelyg optimistiška. Dar blogiau, nebuvo pasirengta atsakomiesiems veiksmams. Nebuvo laiku įspėti verslo atstovai.

Priminsiu, kad dar visai neseniai Lietuvos verslininkai buvo raginami plėtoti bendradarbiavimą su Kinijos įmonėmis. Tačiau šiais metais tiems, kurie patyrė nuostolių, buvo pasiūlyta pakentėti. O tarp eilučių – dar ir patylėti.

Valstybė turi padėti verslui atverti langus į alternatyvias rinkas, diversifikuoti eksportą ir investicijas. Principas „kerti mišką, skiedros lekia“ yra ne tik trumparegiškas, bet ir moraliai neatsakingas.

Strateginis Lietuvos ekonominės politikos tikslas – orientuotis į didelės pridėtinės vertės kūrimą, kuris leistų išvengti „vidutinių pajamų spąstų“. Toks uždavinys įveikiamas tik mokslo žiniomis grįstai ekonomikai, kuri geba sėkmingai diegti naujausius mokslo pasiekimus.

Optimizmo teikia biotechnologijų, informacinių technologijų, lazerių ir kitų sektorių sėkmės istorijos, konkurencingumu jiems nenusileidžia ir tradiciniai ūkio sektoriai.

Naujų horizontų Lietuvai atveria 2,2 mlrd. eurų vertės finansavimas iš ES Ekonomikos gaivinimo fondo, dėl kurio daug derėtasi europiniu lygiu. Kol Lietuva tebėra finansinės paramos gavėja, mūsų atsakomybė prieš ateities kartas – laiku ir efektyviai ją panaudoti.

Lietuvos pažanga neįsivaizduojama be plačios skaitmenizacijos, atveriančios visapusišką prieigą prie duomenų ir užtikrinančios teisę į informaciją.

Teigiamo postūmio artimiausiu metu galime tikėtis iš įsteigtos nacionalinės plėtros institucijos. Jos užuomazgos – nacionalinio plėtros banko idėja, kurią daugelis iš pradžių sutiko skeptiškai. Tačiau galiausiai ji įleido šaknis, įveikė pasipriešinimą ir, viliuosi, bus tinkamai įgyvendinta, išplėsdama mūsų galimybes užtaisyti investicijų finansavimo spragas.

Sveikintinu pokyčiu laikau ir jungtinės inovacijų agentūros įkūrimą. Kita vertus, jaučiu pareigą konstatuoti, kad mokslas ir verslas Lietuvoje vis dar žengia skirtingais keliais.

Nesukūrus mokslo pasiekimų diegimo praktikoje sistemos, mūsų mokslininkų atradimai neperžengs kabinetų ir laboratorijų slenksčio.

Taip pat noriu priminti parlamentinėms partijoms jų pažadus didinti mokslo bei eksperimentinių tyrimų finansavimą. Be papildomų finansinių išteklių bus sudėtinga stiprinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, tarptautiškumą, kryptingai plėsti tyrėjų kompetencijas.

Esu įsitikinęs – tvirčiausiu ilgalaikiu Lietuvos pažangos, atsinaujinimo ir gerovės ramsčiu išliks mūsų švietimas.

Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti mokytojams, švietimo įstaigų vadovams, visai mokyklų bendruomenei už nuoširdžias pastangas užtikrinti Lietuvos vaikų ugdymą pandemijos, o Ukrainos vaikų – priverstinės emigracijos sąlygomis. Jūs nedvejodami atlikote savo profesinę ir pilietinę pareigą ir už tai nusipelnėte didžiausios mūsų pagarbos.

Žvelgdamas į bendrą švietimo padėtį, turiu pastebėti, kad šioje srityje mūsų laukia nemažai iššūkių. Švietimo įstaigų tinklo pertvarkymas tikslingas tiek, kiek sudaro prielaidas pakelti bendrą mokyklinio ugdymo kokybę, ypač nutolusiuose regionuose. Mūsų pareiga - užtikrinti galimybes visiems Lietuvos vaikams atrasti ir puoselėti įvairius savo talentus, taip pat palaikyti tuos jaunuolius, kurie siekia mokslo ir karjeros aukštumų.

Dideles viltis sieju su partijų susitarimo dėl švietimo politikos įgyvendinimu. Sprendimai dėl švietimo politikos krypčių ir rezultatų turi remtis jame aptartomis nuostatomis bei rodikliais.

Jau pradėtas įgyvendinti Lygaus starto paketas, kurį pasiūliau, siekdamas atverti ikimokyklinį ugdymą vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Pasistūmėta ir įtraukiojo ugdymo srityje, tačiau stringa infrastruktūros pritaikymas, vis dar stokojame švietimo pagalbos specialistų ir įtraukties principu gebančių dirbti pedagogų.

Daugiau dėmesio nusipelno profesinio mokymo sistema, kurią būtina modernizuoti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Taip pat turime įtvirtinti mokymosi visą gyvenimą principą, be kurio sunku tikėtis sėkmės konkurencingame ir sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Siekdamas didinti aukštojo mokslo prieinamumą, pateikiau pasiūlymą mažinti kliūčių įgyti aukštąjį išsilavinimą jaunuoliams, kurie jau turi darbo patirties ar yra įgiję kvalifikaciją. Šio projekto svarstymas gali būti laikomas puikiu valdžios institucijų geranoriškumo ir bendradarbiavimo pavyzdžiu. Tikiuosi, kad jo nuostatas pavyks priimti dar šioje Seimo sesijoje.

Kita vertus, nuvilia dabartinė sporto politikos būklė. Sugriovę ilgus metus Lietuvoje egzistavusią sporto valdymo sistemą, iš esmės nepasiūlėme nieko efektyvesnio.

Sporto šakų federacijos šiandien tampo pernelyg striuką finansinės paramos antklodę, neatlikdamos vaidmens, kuris joms buvo patikėtas, reformuojant Kūno kultūros departamentą. Nebeturime patikimai funkcionuojančios aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemos – sportininkai dažnu atveju paliekami likimo valiai. Kiek dar turime patirti nusivylimų olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, kad atsibustume ir pripažintume – toliau šitaip plūduriuoti nebegalima!

Deramo valstybės dėmesio nesulaukia ir fizinio raštingumo nuo mažų dienų ugdymas. Jis iki šiol daugiausia laikosi ant entuziastų pečių.

Nepaisant kultūrinio švietimo plėtros pastaraisiais metais, skatinant kultūros ir švietimo sričių suartėjimą, vis dar negalime kalbėti apie visapusišką kultūros įgalinimą. Stinga priemonių, kurios leistų užtikrinti tolygų kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo asmenų socialinės, ekonominės padėties ar gyvenamosios vietos. Kultūros dėmeniui per mažai dėmesio skiriama ir regionų politikoje.

Vis dar nesugebame kultūros patraukliai ir įtaigiai pristatyti mūsų mažiesiems, todėl vartus į šį nuostabų pasaulį jie atveria kur kas vėliau, neretai – tik jau tapę suaugusiais.

Įvairiomis progomis iš tribūnų sklinda kalbos apie patriotinį ugdymą ir istorinę savimonę. Tad ar ne gėda, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario 16-ajai? Tenkinamės atsitiktinėmis pabiromis ištraukomis, kurios neleidžia susidaryti net apytikslio vaizdo apie „Aušros“ turinį ir bendradarbių įvairovę, ką jau kalbėti apie sodrią to meto rašinių kalbą.

Kol stokojame savo praeities šaknų suvokimo, o į atskiras istorines asmenybes žvelgiame per sovietinės istoriografijos prizmę, nėra ko stebėtis, kad pirmojo Nepriklausomos Lietuvos Prezidento Antano Smetonos paminklui taip ir neatsiranda vietos Vilniuje.

Kur kas šviesesnėmis spalvomis matau mūsų kultūros pristatymo pasauliui reikalus. Galime pasidžiaugti mūsų menininkų sėkme tarptautiniuose konkursuose ir bienalėse. Sėkmės sulaukė ne vienas dokumentinis ir meninis filmas, užsienyje gerai žinomas Lietuvos teatras.

Svarbiausia, kad valstybės parama pasiektų tuos menininkus, kurie labiausiai jos nusipelno, o ne tuos, kurie geriausiai išmano lėšų skirstymo biurokratines subtilybes.

Gerbiami Seimo nariai,

pastarieji metai ne kartą parodė, kad gebame susivienyti tada, kai valstybei kyla išorinės grėsmės. Tai buvo tada, kai patyrėme Baltarusijos režimo diriguojamą migracijos ataką, taip yra ir dabar, kai visos politinės jėgos surėmė pečius Ukrainos labui.

Deja, to gebėjimo išgirsti ir išklausyti vienas kitą nuolat pritrūkstame, kai kalbame apie Lietuvos žmonių gerovei būtinus sprendimus.

Net neprasidėjusios diskusijos nutraukiamos sausu „ne“. Ne toje Seimo salės pusėje gimę pasiūlymai nugula stalčiuose ar pražilsta, belaukdami Vyriausybės išvadų. Balsuojama ne už ar prieš konkretų siūlymą, o tam, kad oponentui būtų parodyta jo vieta.

Ir galiausiai pradedame posėdžiauti skirtingose Seimo salėse.

Man svarbu, kad šiandien klausytis metinio pranešimo susirinkote visi – ir pozicija, ir opozicija.

Mano, kaip valstybės vadovo, pareiga – padėti dialogui. Tačiau tam reikalinga visų pusių gera valia ir noras ne rinkimų pažadais, o asmeniniu pavyzdžiu diegti kitokią politinę kultūrą. Kol kas to pasigendu.

Neabejoju, kad to pasigenda ir Lietuvos žmonės, nes kiekviena politinių ambicijų sužlugdyta gera iniciatyva, kiekvienas vėluojantis sprendimas galiausiai atsiliepia jų gerovei.

Mieli Lietuvos žmonės,

karas Ukrainoje pademonstravo ne tik ukrainiečių tautos didvyriškumą, bet ir mūsų tautai būdingą empatiją bei nepakantumą neteisybei. Patys patyrę, kad už savo Laisvę ir Orumą kartais tenka mokėti krauju, mes remiame ukrainiečius be jokių išlygų ar išankstinių sąlygų.

Karas Ukrainoje taip pat parodė jėgą, kurią gali išlaisvinti pilietinė galia, skatinanti veikti greičiau, nei priimami politiniai sprendimai.

Mes galime didžiuotis neišsemiama mūsų žmonių energija. Ją turime pasitelkti Lietuvai tenkantiems iššūkiams spręsti.

Tikėdamas mūsų tautos pilietiškumu, paskelbiau „Lietuvos galios“ iniciatyvą. Joje gali dalyvauti visi Lietuvos žmonės, nesvarbu, kokio amžiaus, kilmės, išsilavinimo, pomėgių ar politinių įsitikinimų jie būtų.

Ne dėl karo – dėl taikos. Dėl troškimo nuveikti daugiau, nei nurodyta instrukcijoje. Dėl siekio pasitarnauti savo bendruomenei, gatvei, miestui ar visai šaliai. Dėl Lietuvos, kurioje būtų daugiau gėrio, pozityvumo ir savitarpio pagalbos.

Todėl pakviečiau – ir šiandien kviečiu – visus aktyvius žmones, visuomeninius judėjimus, bendruomenes, nevyriausybines organizacijas drąsiau įsilieti į valstybės gyvenimą, o kartu ir Gerovės Lietuvos kūrimą.

„Lietuvos galia“ turi įtraukti taip pat užsienio lietuvius. Jau anksčiau turėjome ne vieną progą įsitikinti, kad patriotiškas žmogus gali kurti savo svajonių Lietuvą net ir būdamas toli nuo jos. Svarbu, kad jis širdimi nenutoltų nuo savo Tėvynės.

Todėl iš šios tribūnos kviečiu palaikyti referendumo dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo idėją, kad kuo daugiau išeivijos lietuvių galėtų išsaugoti gyvąjį saitą su Lietuva.

Neabejoju, kad visi kartu galime sukurti stiprią, teisingą, žalią, inovatyvią ir pasitikinčią savimi Lietuvą. Viskas mūsų pačių rankose!

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2022 06 16 11:05
Spausdinti