Meniu
Prenumerata

šeštadienis, sausio 28 d.


Trys karo pabaigos scenarijai: V. Putinui nepatiks nė vienas
Alfa.lt
Scanpix
Vladimiras Putinas.

Autoritetingame leidinyje „Foreign Affairs“ Liana Fix, iš Užsienio santykių tarybos (CFR) ir knygos „Germany’s Role in European Russia Policy: A New German Power?“ autorė, bei Michaelis Kimmage'as, iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS), aptaria galimus karo Ukrainoje pabaigos scenarijus ir pasekmes.

„Rusijos prezidento Vladimiro Putino karas Ukrainoje turėjo tapti jo carystės pasiekimu, parodančiu, kaip toli Rusija pažengė nuo Sovietų Sąjungos imperijos žlugimo 1991 m. Ukrainos aneksija turėjo būti pirmas žingsnis atkuriant Rusijos imperiją. V. Putinas ketino demaskuoti Jungtines Valstijas kaip popierinį tigrą už Vakarų Europos ribų ir pademonstruoti, kad Rusijai kartu su Kinija lemta užimti lyderės vaidmenį naujoje daugiapolėje tarptautinėje santvarkoje, – rašo ekspertai. – Tačiau taip nenutiko. Kijevas laikėsi tvirtai, o Ukrainos kariuomenė iš dalies dėl glaudžios partnerystės su Jungtinėmis Valstijomis ir Vakarų sąjungininkais virto milžinu. Rusijos kariuomenė, priešingai, pademonstravo prastą strateginį mąstymą ir organizaciją. Už jos stovinti politinė sistema pasirodė nesugebanti pasimokyti iš savo klaidų. Turėdami mažai galimybių nulemti V. Putino veiksmus, Vakarai turės ruoštis kitam pražūtingo Rusijos pasirinkto karo etapui.“

Anot jų, konflikto eiga padėjo paneigti plačiai paplitusias išankstines prognozes, kad Ukraina greitai žlugs. Nors nieko negalima atmesti, vis dėlto atrodo, kad Rusija eina pralaimėjimo link. Mažiau aišku, kokia bus šio pralaimėjimo forma. Egzistuoja trys pagrindiniai scenarijai, ir kiekvienas iš jų turėtų skirtingas pasekmes politikos formuotojams Vakaruose ir Ukrainoje.

Ekspertai paaiškina plačiau: pirmasis ir mažiausiai tikėtinas scenarijus – Rusija sutiks su savo pralaimėjimu ir derybų būdu priims Ukrainos sąlygas. Kad šis scenarijus išsipildytų, turėtų daug kas pasikeisti, nes bet kokia diplomatinio dialogo tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų užuomina išnyko. Dėl Rusijos agresijos masto ir Rusijos karo nusikaltimų Ukrainai būtų sunku priimti bet kokį diplomatinį susitarimą, kuris reikštų ką nors mažesnį nei visišką Rusijos kapituliaciją.

Tačiau Rusijos vyriausybė, vadovaujama V. Putino ar jo įpėdinio, galėtų bandyti išlaikyti Krymą ir siekti taikos kitur. Norėdamas išsaugoti savo veidą, Kremlius galėtų pareikšti, kad ruošiasi ilgalaikiam žaidimui Ukrainoje, palikdamas atvirą papildomų karinių įsiveržimų galimybę. Jis galėtų kaltinti NATO dėl savo nesėkmių, teigdamas, kad ne Ukrainos stiprybė, o Aljanso tiekiami ginklai trukdė Rusijai pasiekti pergalę. Kad toks požiūris būtų priimtinas režimui, griežtosios linijos šalininkai – galbūt įskaitant patį V. Putiną – turėtų būti nustumti į šalį.

„Tai būtų sunku, bet ne neįmanoma. Vis dėlto, valdant V. Putinui, toks rezultatas yra labai neįtikėtinas, atsižvelgiant į tai, kad jo požiūris į karą nuo pat pradžių buvo maksimalistinis“, – vertina analitikai.

Antrasis Rusijos pralaimėjimo scenarijus, pasak jų, būtų susijęs su nesėkme eskaluojant karą. Kremlius nihilistiškai siektų pratęsti karą Ukrainoje, kartu pradėdamas sabotažo veiksmų kampaniją Kyjivą remiančiose šalyse ir pačioje Ukrainoje. Blogiausiu atveju Rusija galėtų pasirinkti branduolinę ataką prieš Ukrainą. Tuomet karas priartėtų prie tiesioginės NATO ir Rusijos karinės konfrontacijos. Rusija iš revizionistinės valstybės taptų piktavale valstybe – šis virsmas jau vyksta, ir tai dar labiau sustiprintų Vakarų įsitikinimą, kad Rusija kelia išskirtinę ir nepriimtiną grėsmę.

„Peržengus branduolinio ginklo slenkstį, į karą galėtų įsitraukti ir NATO konvencinės pajėgos, o tai pagreitintų Rusijos pralaimėjimą“, – prognozuoja ekspertai.

Trečiasis karo baigties scenarijus, pasak jų, būtų pralaimėjimas dėl režimo žlugimo, o lemiami mūšiai vyktų ne Ukrainoje, o Kremliaus salėse ar Maskvos gatvėse. V. Putinas tvirtai sutelkė valdžią savo rankose, o dėl jo užsispyrimo tęsti pralaimimą karą jo režimo pamatai susvyravo. Rusai ir toliau žygiuos paskui savo neveiksnų carą tik iki tam tikros ribos. Nors V. Putinas užtikrino Rusijai politinį stabilumą, o tai labai vertinama padėtis, atsižvelgiant į posovietinių metų lūžius, jo piliečiai gali nuo jo nusigręžti, jei karas sukels visuotinį nepriteklių. Jo režimo žlugimas galėtų reikšti, kad karas būtų nedelsiant nutrauktas, o Rusija nepajėgtų jo tęsti dėl kilusio vidaus chaoso. Perversmas, po kurio prasidėtų pilietinis karas, pakartotų tai, kas nutiko po 1917 m. bolševikų perversmo, kuris paspartino Rusijos pasitraukimą iš Pirmojo pasaulinio karo.

„Nesvarbu, kaip tai įvyktų, Rusijos pralaimėjimas, žinoma, būtų sveikintinas. Tai išlaisvintų Ukrainą nuo siaubo, kurį ji patyrė nuo invazijos. Jis sustiprintų principą, kad kitos šalies užpuolimas negali likti nenubaustas. Tai galėtų atverti naujas galimybes Baltarusijai, Gruzijai ir Moldovai, o Vakarams – baigti tvarkyti Europą pagal savo įvaizdį. Baltarusijoje galėtų atsirasti kelias į diktatūros pabaigą ir laisvus bei sąžiningus rinkimus. Sakartvelas, Moldova ir Ukraina galėtų kartu siekti integracijos į Europos Sąjungą ir galbūt į NATO pagal Vidurio ir Rytų Europos vyriausybių po Sovietų Sąjungos žlugimo pavyzdį“, – rašo analitikai.

Tačiau čia pat priduria, kad nors Rusijos pralaimėjimas duotų daug naudos, Jungtinės Valstijos ir Europa turėtų pasirengti regioninei ir pasaulinei netvarkai, kurią jis sukeltų. Nuo 2008 m. Rusija yra revizionistinė galia. Ji perbraižė sienas, aneksavo teritorijas, kišosi į rinkimus, įsitraukė į įvairius Afrikos konfliktus ir pakeitė Artimųjų Rytų geopolitinę dinamiką, palaikydama Sirijos prezidentą Basharą al Assadą.

Jei Rusija, užuot susitaikiusi su pralaimėjimu per derybas, imtųsi radikalaus eskalavimo arba pasinertų į chaosą, pasekmės būtų juntamos Azijoje, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Netvarka galėtų pasireikšti separatizmu ir atsinaujinusiais konfliktais Rusijoje, didžiausioje pasaulyje pagal plotą šalyje, ir aplink ją. Rusijai žlugus ir tapus pilietinio karo draskoma valstybe, vėl kiltų klausimų, kuriuos Vakarų politikos formuotojai turėjo spręsti 1991 m.: pavyzdžiui, kas įgytų Rusijos branduolinių ginklų kontrolę? Dėl tokio Rusijos pralaimėjimo tarptautinėje sistemoje atsirastų pavojinga skylė.

„Per pastaruosius 106 metus du kartus – 1917 m. ir 1991 m. – Rusijos versijos subyrėjo. Du kartus jos atsikūrė iš naujo. Jei Rusijos galia atsitrauks, Vakarai turėtų pasinaudoti šia galimybe ir Europoje sukurti aplinką, kuri padėtų apsaugoti NATO nares, sąjungininkes ir partneres. Rusijos pralaimėjimas suteiktų daug galimybių ir pagundų. Viena iš tokių pagundų būtų tikėtis, kad nugalėta Rusija iš esmės išnyks iš Europos. Tačiau nugalėta Rusija vieną dieną vėl įsitvirtins ir sieks savo interesų savo sąlygomis. Vakarai turėtų būti politiškai ir intelektualiai pasirengę ir Rusijos pralaimėjimui, ir jos sugrįžimui“, – apibendrino ekspertai.

2022 12 22 14:23
Spausdinti