Apeliaciniam teismui paskelbus nuosprendį Darbo partijos (DP) apgaulingos buhalterijos byloje kilo pasipiktinimo banga dėl sušvelnintos pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės Viktorui Uspaskichui ir jo bendražygiams. Buvęs DP pirmininkas išvengs kalėjimo – tokia esminė įsiteisėjusio nuosprendžio išvada. Kodėl taip įvyko?
Apeliacinio teismo teisėjams nepavyko įtikinamai paaiškinti, kodėl jie sušvelnino nuobaudas V. Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir Vitalijai Vonžutaitei, taip pat kodėl nepripažino kalta visos DP kaip juridinio asmens. Vėl išryškėjo problema, kad teisinė kalba labai sunkiai išverčiama į „žmonių kalbą“, o patys teisėjai, užuot stengęsi tapti visuomenei labiau suprantami, nusprendė užsisklęsti. Tai nedidina tautos pasitikėjimo teismais, o DP byla greičiausiai dar sykį patvirtins liaudies išmintį, kad politikai sugeba išsisukti nuo bausmių, net jei visuotinai yra laikomi sukčiais.
Tačiau nemaža dalis teisininkų nerodo nuostabos dėl tokios bylos baigties, priešingai, nei vyravo nuotaikos Lietuvos žiniasklaidoje. Ko nesuprantame mes, neturintys teisinio išsilavinimo?
„Manęs visiškai nenustebino Apeliacinio teismo sprendimas, – teigė advokatas, „Euroteisės biuro“ vadovaujantysis partneris Darius Sauliūnas. – Ši byla nebuvo kuo nors ypatinga ir jos baigtis atrodo logiška. Naujas precedentas buvo nebent tai, kad prokurorai šiuo atveju pabandė buhalterinės apskaitos pažeidimus pateikti kaip sukčiavimo nusikaltimą.“ Anot teisininko, Apeliacinio teismo nurodyti argumentai patvirtino ir jo nuojautą, kad už apgaulingą buhalterinę apskaitą neturėtų būti skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės.
DP byla jau tapo istorinė dėl jos trukmės, politinio krūvio ir daugybės tiesioginių bei netiesioginių padarinių Lietuvos politiniam ir teisiniam pasauliui. Jos interpretacijos iš esmės užgožė patį kaltinimo ir bausmės turinį. Bet negalima paleisti iš akių svarbiausių bylos rezultatų.
Kalti apgavikai
Pirmasis ir esminis bylos rezultatas yra tai, kad konkretūs DP atstovai pripažinti kaltais, apgaulingai vykdę buhalterinę apskaitą. Be to, Apeliacinis teismas nurodė, jog įtariamieji veikė kaip organizuota grupė, o ne kaip bendrininkų grupė, kaip buvo nuspręsta anksčiau pirmosios instancijos teisme, t. y. nustatė aukštesnį organizuotumo lygį ir tai pripažino sunkinančia aplinkybe. Už šį nusikaltimą jiems priteistos konkrečios piniginės baudos (didžiausia skirta V. Uspaskichui – beveik 6,9 tūkst. eurų). Tiesa, kaip tik šios baudos sulaukė daug kritikos, kad nėra adekvačios įvykdytiems nusikaltimams. Tačiau jos siekė bemaž maksimalias vertes, nustatytas Baudžiamajame kodekse už apgaulingą apskaitą.
Antrasis rezultatas, kuris ir sukėlė daugiausia diskusijų, susijęs su kaltinimu ir pirmosios instancijos paskirta bausme už sukčiavimą. Būtent pagal šį kaltinimą Vilniaus apygardos teismas 2013 m. skyrė laisvės atėmimo bausmes V. Uspaskichui, V. Vonžutaitei ir Marinai Liutkevičienei. Apeliacinis teismas šiuos kaltinimus ir bausmes panaikino – nustatė, jog nebuvo „tiesioginės tyčios“, būtinos pagrįsti, kad kaltinamieji siekė pasisavinti tam tikrą turtą.
Kaip tik šis momentas tapo didžiausio teisininkų ir likusios visuomenės nesusikalbėjimo objektu. Daugelis tarsi intuityviai supranta, kad DP nariai sukčiavo, nuslėpdami gautas pajamas, išlaidas ir nemokėdami mokesčių, tačiau Apeliacinis teismas dėl sukčiavimo juos išteisino. Kodėl?
Teisinės subtilybės nulėmė, kad DP atstovai pripažinti apgavikais, bet ne sukčiais.
„Sukčiavimas yra gerokai sunkesnis nusikaltimas nei apgaulė buhalterinėje apskaitoje, – aiškino D. Sauliūnas. – Pagal Baudžiamąjį kodeksą sukčiavimas net išskirtas į visai kitą skyrių nei apgaulė – jis priskiriamas tai pačiai grupei nusikaltimų kaip plėšimai, vagystės, turto užvaldymas, prievartavimas ir panašiai. Šiuo atveju skiriasi nusikaltimo objektas. Sukčiavimo būdu paprastai siekiama išvilioti ar pasisavinti kieno nors kito, nukentėjusiojo, turtą. Todėl, pavyzdžiui, telefoniniai sukčiai paprastai teisiami pagal šį straipsnį, nes jie iš patiklių močiučių bando išgauti jų pinigus.“ Anot teisininko, sukčiavimui įrodyti reikia ne tik turėti konkretų objektą, į kurį kėsinamasi, bet ir tai, kad įtariamieji tikslingai ir tyčia nori tą turtą užvaldyti.
Apeliacinis teismas nuosprendyje taip pat pateikė tokius paaiškinimus: „Esminis apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo kitų Baudžiamojo kodekso specialioje dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Jei turtinė teisė įgyjama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu.“ Kitaip tariant, teisininkams svarbu ne tik tam tikra žala (objektas), bet ir subjektyvūs ketinimai – ar kaltinamieji tikslingai siekė padaryti šią konkrečią žalą. Teisinės subtilybės nulėmė, kad DP atstovai pripažinti apgavikais, bet ne sukčiais.
„Žmogaus kaltės forma priklauso nuo jo požiūrio į tai, kad jis kažką darydamas ir siekdamas kažkokio tikslo gali padaryti nusikaltimą, – aiškindamas „tiesioginės tyčios“ ir „netiesioginės tyčios“ skirtumus savo tinklalapyje skelbė Vilniaus apygardos teisėjas Audrius Cininas. – [Netiesioginės tyčios] pavyzdžiu gali būti Baudžiamojo kodekso 187 str. numatytas tyčinis svetimo turto sugadinimas, kai vagystės iš automobilio salono metu pakeliui išdaužiamas stiklas ar išlaužiama spynelė, kad patektum į automobilio saloną.“ Kaip tik tokia „netiesiogine tyčia“ Apeliacinis teismas palaikė ir DP atstovų veiksmus, dėl kurių valstybė neteko nemenkos mokesčių dalies. Teismas argumentavo, kad kaltinamųjų tikrasis ir pagrindinis tikslas buvo ne „apgauti valstybę“ ir iš to turėti papildomų pajamų, bet nuslėpti neaiškiais būdais gautas lėšas. Dėl to buvo apgaulingai tvarkoma buhalterija ir nesumokėti įvairūs mokesčiai.
Reorganizacija
Trečiasis svarbus sprendimas susijęs su DP kaip juridinio asmens atsakomybe. Kaip ir Vilniaus apygardos teismas, Apeliacinis teismas paliko galioti nuosprendį, kad po reorganizacijos (kai DP susijungė su Leiboristų partija ir tapo nauju juridiniu asmeniu) baudžiamoji atsakomybė naujam juridiniam asmeniui neturėtų būti taikoma. Tai jau 2013 m. įvertinta kaip teisės sistemos spraga ir prokurorams nepavyko įtikinti Apeliacinio teismo, kad realiai DP turi prisiimti atsakomybę už veiksmus, atliktus dar 2004–2006 m.
Šis sprendimas gali turėti įtakos ir kitoms politinėms partijoms Lietuvoje. Žinia, didelių problemų su teisėsauga turi „Tvarka ir teisingumas“. Ši partija gali bandyti pakartoti DP manipuliacijas, kad išvengtų kaltinimų juridiniam asmeniui.
Į tokį Apeliacinio teismo nutarimą suskubo reaguoti ir prezidentūra. Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė iš karto po teismo sprendimo pateikė Baudžiamojo kodekso pataisas, pagal kurias po reorganizavimo juridiniai asmenys negalėtų išvengti bausmių. Prezidentės inicijuotomis pataisomis siūloma, pradėjus ikiteisminį tyrimą prieš juridinį asmenį, suteikti teisę prokurorams kreiptis į teismą su prašymu taikyti naują procesinę prievartos priemonę – draudimą reorganizuoti ar likviduoti tokį juridinį asmenį. Taip būtų užkirstas kelias išvengti baudžiamosios atsakomybės. Seimas skubos tvarka jau įtraukė šias pataisas į savo darbotvarkę.
Nors gausu teisinių ekvilibristikų, DP byla politinius padarinius sukėlė gal net anksčiau, nei buvo paskelbti nuosprendžiai. V. Uspaskichas nusišalino nuo oficialaus politinio dalyvavimo partijos veikloje, o DP reitingai smuko iki ribos, kai kyla rizika apskritai perkopti rinkimų barjerą. Kitaip tariant, rinkėjai, nors ir gerokai vėluodami, vis dėlto savo nuosprendį išreiškė. Ši bausmė nėra maksimali, tačiau jos gali pakakti, kad po kitų rinkimų DP nepajėgtų pretenduoti į valdančiąją koaliciją. Tai būtų reikšmingas žingsnis galutinio DP nunykimo link.
Istorinės bylos chronologija
2004–2006 m. apgaulingos buhalterijos DP vedimo laikotarpis, kurį tyrė teisėsauga.
2006 m. gegužės 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl DP vykdytų įstatymų pažeidimų.
2006 m. rugpjūčio 25 d. teismas V. Uspaskichui, prieš tai nepasirodžiusiam Generalinėje prokuratūroje, paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą.
2006 m. rugsėjo 15 d. V. Uspaskichas sulaikytas Maskvoje, o rugsėjo 26 d. suimtas Vilniaus oro uoste.
2008 m. balandžio 14 d. baudžiamoji byla perduota Vilniaus apygardos teismui.
2013 m. liepos 12 d. Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį, kuriuo V. Uspaskichas, V. Vonžutaitė, V. Gapšys ir M. Liutkevičienė buvo pripažinti kaltais.
2016 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinis teismas iš dalies pakeitė Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir patvirtino kaltinimus dėl apgaulingos buhalterijos vedimo.
2016 m. Generalinė prokuratūra ketina skųsti nuosprendį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
