FotobankasAr akademinė bendruomenė turėtų siekti didesnės įtakos visuomenėje? Taip, – tikina kandidatai į Vilniaus universiteto (VU) rektorius.
VU kiek netikėtai priminė apie save. Surengę protesto akciją prieš Vyriausybę, nevykdančią pažadų skirti lėšų dėstytojų, mokslininkų ir kitų darbuotojų atlyginimams, VU lyderiai sako, kad mokslo bendruomenė šalyje negirdima ir nevertinama. Kova dėl geresnių mokslininkų darbo sąlygų, oresnių atlyginimų ir didesnės akademinės laisvės nėra mūšis už juos kaip už asmenis, mano VU profesorius Paulius Vaidotas Subačius. Tai kova už visos visuomenės sveikatą.
2020 m. sausį vyksiantys VU rektoriaus rinkimai – proga svarstyti apie lyderystę akademinėje bendruomenėje ir mokslo autoritetą. „Rektorius turi būti įtakingas ir ypač gerbtinas žmogus, mokslininkų bendruomenė turi būti girdima. Tačiau ji girdima tiek, kiek apmokama“, – dabartinę padėtį apibūdino VU profesorius Zenonas Butkus.
Laikas prisikelti
Šiuo metu VU yra 2889 darbuotojai, iš kurių – 305 profesoriai, beveik 500 docentų, 707 mokslo darbuotojai. Pirmosios, antrosios ir trečiosios pakopų humanitarinių, socialinių, fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų sričių studijų programose studijuoja daugiau kaip 20 800 studentų. Neskaičiuojant kiekvienais metais į pasaulį išleidžiamų maždaug 4 tūkst. absolventų būrio, universiteto bendruomenė sudaro 0,8 proc. šalies gyventojų, tad ją išgirsti ir į jos mintis įsiklausyti turėtų būti svarbu.
Kita vertus, švietimo ir mokslo prioritetas yra ne skambus šūkis, o sudėtingų sprendimų reikalaujanti problema. „Lietuvos mokslininkai pasirengę kritiškai svarstyti viešojo bei akademinio gyvenimo problemas ir siūlyti ekspertinius sprendimus“, – įsitikinęs VU Istorijos fakulteto dekanas, kandidatas į rektorius Rimvydas Petrauskas. VU kaip išskirtinai tarpdalykinių tyrimų erdvė gali pasiūlyti inovatyvias idėjas šiuolaikinę visuomenę krečiančioms problemoms spręsti. Tam esą būtinas ne tik noras išgirsti mokslo bendruomenę.
Viena priežasčių, užkertančių kelią mokslo bendruomenės įtakai augti – pasitikėjimo stoka. Jau anekdotu tapęs žodžių junginys „britų mokslininkai nustatė“, dažnai matomas ne vieno straipsnio antraštėje, visuomenėje neretai sutinkamas kaip itin autoritetinga nuomonė.
Nors dažnai tai tėra iš konteksto ar vienos plataus tyrimo dalies paimta įdomybė, popsinis pareiškimas. Tai P. V. Subačius sieja su valstybės ir visuomenės sanklodos jaunyste. Tarp gyventojų esą egzistuoja tam tikras kompleksas, verčiantis apie save galvoti kaip apie mažučius, nepatyrusius ar nebrandžius. „Todėl bet kurio užsieniečio, nesvarbu, jis politikas, verslininkas ar mokslininkas, žodžiai priimami kaip autoritetingi“, – sakė pašnekovas.
Universiteto autoriteto nuosmukis gali būti siejamas su Lietuvos nepriklausomybės aušroje sparčiai vykusiu aukštųjų mokyklų kūrimusi.
Išsiplėtus jų tinklui, smarkiai padidėjo ir pati mokslo bendruomenė. „Tam tikru atžvilgiu tai lėmė rektoriaus figūros nuvertėjimą, nes viešojoje erdvėje atsirado daug informacijos apie tai, kad kai kurių universitetų vadovai – tik asmenine gerove besirūpinantys, daug uždirbantys biurokratai“, – kalbėjo P. V. Subačius. Kaip atsakas į tai 2009 m. buvo priimtas Aukštojo mokslo įstatymas. Teisė rinkti, skirti ir atleisti universiteto rektorių buvo atimta iš senato ir suteikta tarybai, sudaromai viešojo konkurso būdu. Tai, P. V. Subačiaus teigimu, leido į universitetą ateiti žmonėms ne tik iš akademinės bendruomenės, o aukštosios mokyklos vadovą įpareigojo atsakomybę nešti ir už valstybę.
„Manau, kad ši tendencija stiprinti rektoriaus atskaitomybę visuomenei pastaruoju metu ryškėja ir ryškės“, – sakė P. V. Subačius ir pabrėžė, kad universiteto vadovai vis labiau panašėja į visuomenės, o ne konkrečios profesinės bendruomenės lyderius. Tai būtų matoma dar geriau, jei būtų plečiama ne tik ūkinės, bet ir akademinės universiteto autonomijos samprata.
Trikdžiai atvirumui
VU bendruomenės dydis ir mokslinis potencialas leidžia kartu su partneriais valdžios institucijose, privačiame ir nevyriausybiniame sektoriuje kurti naujas sklaidos formas ir taip kelti viešojo diskurso kokybę, ar kalba suktųsi apie skiepus, ar apie istorinę atmintį, ar kelią į gerovės valstybę. Tačiau jos įtaka viešajam gyvenimui pirmiausia priklauso nuo to, ko visuomenė tikisi iš universiteto lyderių ir skirtingų mokslo atstovų. Šiandienė padėtis universitetui kaip aukštajai mokyklai nėra palanki, mano VU profesorius, Teisės fakulteto dekanas, taip pat vienas kandidatų į VU rektoriaus pareigas Tomas Davulis: „Visuomeninio diskurso plokštėjimo, feisbuko, instagramo ir guglo žinių kontekste paskendusi akademinė mintis traukiasi į užribį.“ Daugiausia įtakos tam esą turi likusiai visuomenės daliai neretai neįkandamas akademinės minties sudėtingumas ir neapibrėžtumas.
Kita vertus, akmuo gali būti sviedžiamas ir į pačių mokslininkų daržą. Reikia pripažinti, kad dėl tam tikro uždarumo jie neretai vengia būti platesnių visuomeninių diskusijų dalyviais. „Akademiniai žmonės linkę manyti, kad visuomenė ar žurnalistai, net jei jie ir domisi konkrečia tema ar mokslininkų darbais, nėra tiesioginiai jų pašnekovai. Gerokai įdomiau jiems bendrauti su kolegomis ar studentais“, – tikino T. Davulis. Jo nuomone, mokslo lyderis XXI a. turi ne tik užsisklęsti laboratorijose ar auditorijose, tačiau ir gebėti komunikuoti, daryti įtaką visuomenėje vykstantiems procesams, verslo ar žmonių sprendimams.
Tarp autoriteto ir lyderystės (Edgaro Kurausko nuotr.)
Tiesa ir tai, kad mokslininkų domėjimąsi visuomeniniais procesais apriboja darbo krūvis. Jie dirba tikrai ne po aštuonias valandas per dieną, tikino P. V. Subačius, tad laiko nemokamoms konsultacijoms lieka mažai. Kita vertus, visame pasaulyje labiausiai vertinamos tos mokslininkų pastabos ir rekomendacijos, kurios nėra užsakytos ar kaip nors nupirktos. „Pripažinkime, kad studijos, užsakytos valstybės ir apmokėtos viešųjų pirkimų būdu, nebūtinai yra aukščiausios kokybės, ne visuomet jas atlieka geriausi mokslininkų kolektyvai“, – pabrėžė P. V. Subačius.
Su ryškiu politiniu spaudimu, iš aukšto komanduojant, kokiais metodais ir kokias temas nagrinėti, mokslininkai nesusiduria, bet smulkmenišką biurokratinį reguliavimą patiria dažnai. „Pavyzdžiui, ataskaitos Studijų kokybės vertinimo centrui forma suponuoja, kad dirbti esi verčiamas konkrečiu būdu, mintis formuluoti taip, kaip prašo lentelėse pateikti klausimai“, – pasakojo P. V. Subačius ir pabrėžė, kad valstybės institucijos į tai, kaip panaudojami viešieji finansai, žiūri labai priekabiai ir kartais nesigilina į projekto specifiką. Kita vertus, to dažnai neleidžia viešųjų pirkimų taisyklės. „Vis dar nėra politinio sutarimo, ar mokslinę įrangą tikrai reikia pirkti pagal tokias pačias procedūras, kaip ir popierių, sąvaržėles ar finansuoti kelio tiesimą“, – teigė P. V. Subačius. Jas peržiūrėjus esą sumažėtų ūkiniai suvaržymai akademikams ir išaugtų kokybė.
Nerimas dėl klausos būklės
Informacijos pertekliaus laikais svarbu ne tik pasakyti, bet ir būti išgirstam. Iš pirmo žvilgsnio mokslo bendruomenės atstovų nuomonių netrūksta nei viešojoje erdvėje, nei valdžios institucijose diskutuojant dėl valstybei svarbių sprendimų. Tačiau išmintingi jų žodžiai neretai pranyksta informaciniame sraute ir įtakos, atrodo, turi nebent siaurame viešuoju valstybės gyvenimu besidominčių bendraminčių būrelyje. Istorijos fakulteto dekanas R. Petrauskas pabrėžė, kad neretai universitetų rektoriai įsivelia į siaurų lokalaus lygio interesų aptarimą ir sprendžia išgyvenimo reikalus: „Kur kas svarbiau atpažinti esmines problemas, iškeltas ir išdiskutuotas akademinėje erdvėje – nuo rektorato posėdžių iki diskusijų fakultetų auditorijose ar kiemeliuose.“ Tik tuomet galima tikėtis ir gilesnio rezonanso visuomenėje, stipresnio poveikio viešajam gyvenimui.
Universitetai, kaip aukščiausio lygio mokslą kuriančios institucijos, jų mokslininkai privalo kalbėti apie tuos dalykus, kurie visuomenei svarbūs, ir kalbėti kvalifikuota, mokslo, argumentų kalba. Tai – ne tik didžiausia jų stiprybė, bet ir pridėtinė vertė visuomenei.
Viešojo gyvenimo diskusija ir mokslo komunikacija turėtų būti vienas universitetinės veiklos prioritetų. Tačiau siekiant sukurti iš tiesų kokybišką visuomenės ir mokslininkų santykį, dėmesį vertėtų atkreipti ir į auditorijos klausos būklę. Ji, P. V. Subačiaus teigimu, šiuo metu yra itin ribota: „Kad politikai, valstybės administracija girdėtų mokslinius atsakymus, komentarus, pasiūlymus, jiems reikalingas tam tikro lygio išsilavinimas, tam tikro lygio supratimas. Nebūtinai konkrečios srities, bet bendras.“
Kitaip tariant, reikėtų nustoti ieškoti paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Juk save gerbiantys mokslininkai, padėdami ieškoti socialinių, ekologinių, sveikatos ar panašių problemų sprendimo būdų, pateikia kompleksinius ir gana sudėtingus atsakymus. Nei Seimo nariai, nei valdžios institucijų atstovai, P. V. Subačiaus teigimu, nėra pasiruošę juos suprasti. „Tik retas jų yra baigęs stipriausias, aukštą reputaciją turinčias aukštąsias mokyklas, – sakė pašnekovas. – Todėl negirdėjimas ir nesusikalbėjimas yra natūralus dalykas.“
Lietuvos aukštosios mokyklos, tiesa, priešingai nei autoritarinių vadovų valdomos kaimynės, politinio spaudimo, kokiais metodais ir kokias temas nagrinėti, nepatiria. Tačiau ženklų iš politikų, ypač dabartinės valdančiosios daugumos atstovų, demonstruojančių nesiskaitymą su mokslo bendruomene, jos darbų prasmės neigimo, prieštaravimų dėl nepasiektų tikslų ir akivaizdaus universitetuose suteiktos kompetencijos nuvertinimo pasirodo vis dažniau.
Vieta valstybėje – (ne)išimtinė
Kaip itin paradoksalią IQ kalbinti pašnekovai vertina universiteto rektoriaus poziciją. „Tradiciškai esame linkę manyti, kad rektoriai turi būti kone antžmogiai: ant šimtmečiais rinktų žinių maišų sėdintys išminties sergėtojai, moraliniai autoritetai“, – sakė T. Davulis ir pabrėžė, kad tuo vadovautis truputį neteisinga: tikrų mokslininkų specializacija yra siaura ir jų specialiosios žinios plačiosios visuomenės nelabai domina. Kita vertus, mokslas niekada neteigė ir neskatino visažinystės. „Atvirkščiai, mokslo žmonės ar pretenduojantys į gilesnį, moksliniais metodais grįstą pažinimą, visuomet yra linkę klausti, abejoti, kvestionuoti savo idėjas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Idealiu atveju būtų galima manyti, kad rektoriaus pareiga universitete – artikuliuoti bendruomenės poziciją ir telkti kitų institucijų paramą diskusijose dėl finansavimo prioritetų, dėl mokslo panaudojimo, dėl studentų poreikio. „Stiprus, bendruomenės vardu kalbantis rektorius, disponuojantis ne tik savo, o visos bendruomenės išmanymu, į viešąją erdvę keliantis moderniai valstybei reikalingus, mokslu grindžiamus sprendimus, galėtų stovėti greta Valstybės kontrolės vadovo, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo pirmininkų ir kitų“, – svarstė P. V. Subačius. Į kasdienius reikalus jiems esą veltis nereikia, tačiau atsiradus poreikiui galėtų pareikšti savo, kaip bendruomenės atstovo, analize ir duomenimis paremtą nuomonę. Tokio nepolitiniais interesais paremto rūpinimosi valstybe pastaruoju metu itin stokojama.
Kita vertus, demokratinė visuomenė nelinkusi sekti autoritetais. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio teigimu, masių visuomenė viską grindžia skaičių ir balsų dauguma. „Autoritetas turi vesti žmones į tai, kas jiems nežinoma, matyti tai, ko niekas nemato. Tai vadinama lyderyste“, – IQ teigė pašnekovas. Lyderis universitete, jo nuomone, būtų tas, kuris pasakytų, kad darysime taip, kaip niekas ligi šiol nedarė. Lietuvoje turėti tokio universiteto vadovo neįmanoma. Dėl to, kad jį valdo taryba, kad universitetai šiandien veikia kaip fabrikai. Tokios įstaigos lyderių užauginti negali.
Kita vertus, universiteto rektoriaus pozicija šalies visuomenėje, A. Jokubaičio nuomone, negali būti laikoma išskirtine. „Lietuvos parlamento pirmininkas yra kaip fabrikėlio vedėjas. Mūsų prezidentai vaidina prezidentus. Kariuomenė neturi generolų, už kuriuos kareiviai norėtų padėti galvą dėl bendro reikalo. Mūsų rašytojai taip vadinami todėl, kad rašo, ir jų autoritetas visada išpūstas komentatorių. Ekonomistai komentuoja ekonomiką, bet patys negali sukurti net menkiausio verslo. Kodėl universitetų rektoriai turėtų būti išimtis?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Galimybės paveikti
Nuo nepriklausomybės atkūrimo VU turėjo keturis rektorius. Visi jie, išskyrus Rolandą Pavilionį, pareigas ėjusį 1990–2000 m., buvo tiksliųjų mokslų atstovai. Pastarieji du – Jūras Banys ir dabartinis universiteto vadovas Artūras Žukauskas – turi fizinių mokslų daktaro laipsnius. Tačiau sritis, kurioje mokslininkas dirba, ir jo specialybė neturėtų būti svarbiausias rektoriaus vaidmenį ir įtaką apibrėžiantis veiksnys. „Apskritai universitetui ir mokslinei bendruomenei labai kenkia gamtos ir socialinių, humanitarinių mokslų priešprieša, tarpsritinės kovos“, – įsitikinęs P. V. Subačius. Kartais skirtingų sričių atstovai esą nenori suprasti vieni kitų, tyrimų specifikos, kalbėjimo būdų, moksliškumo vertinimo. Universiteto rektoriui svarbu suprasti ir pozityviai vertinti mokslo įvairovę, o ne užsiimti siaurais kurios nors srities tyrimais.
Sausį vyksiantys VU rektoriaus rinkimai skirsis nuo kitų Lietuvoje buvusių ir būsimų rinkimų tuo, kad skambūs pažadai ir paviršutiniški įspūdžiai rinkėjų nevilios, mano R. Petrauskas. Bus atsižvelgiama į kandidatų patirtį, problemų supratimą ir realias galimybes įgyvendinti programoje piešiamas idėjas. Svarbu bus ir tai, ar kandidatai pajėgūs telkti, burti ir integruoti akademinę bendruomenę, atstovauti universitetui ir jo interesams. Universiteto rektoriui neabejotinai ir toliau bus keliamas tikslas būti matomam ir įtakingam.
Kita vertus, tokios įtakos reikia ir nusipelnyti, ir ją grįsti kasdienėmis patirtimis ir veiksmais. Rektoriaus galimybės daryti poveikį priklausys nuo to, ar jam pavyks pelnyti ir išlaikyti kitų visuomenės lyderių – politikų, verslininkų, kultūros elito – pasitikėjimą. „Tam reikia būti ir politiku: turėti aiškius institucinius tikslus atskirų interesų grupių atžvilgiu, kompetentingas ir iš mokslo žmonių sudarytas komandas, nustumti šalin akademinę aroganciją, institucinį nuovargį ir būti pasirengus aktyviai dirbti tiek su jau minėtais sprendimų priėmėjais, tiek su žiniasklaida“, – mano T. Davulis.
