Jie apatiški ir nejautrūs, sukišę nosis į telefonus ir visuomet „prisijungę“. Tačiau jie balsuoja. Tik šiek tiek kitaip.

Sparčiai technologijų formuojamame pasaulyje tūkstantmečio karta vienija gana skirtingo amžiaus ir gyvenimo būdo jaunuolius. Pastebima, kad jie dažnai gerokai labiau skiriasi tarpusavyje nei įvairių kartų žmonės. Visgi juos jungia socialinės laisvės poreikis, kosmopolitiškesnės nei tėvų vertybės, aukštas išsilavinimo lygis ir didelis mobilumas. Pastaruoju metu labiausiai diskutuotinas klausimas – Y kartos politinis elgesys.

Vengia pilietinės pareigos

Daugelis pripažįsta, kad jaunimas balsuoja vangiausiai. Demokratinės Vakarų šalys susiduria su iššūkiu atvesti jauną žmogų iki balsadėžės. Pilietinė pareiga – pirmiausia tai įsipareigojimas, bet jo Y karta vengia. Todėl balsavimo rinkimuose kaip pareigos apibrėžimas jos neveikia ir negėdija. Priešingai, atbaido. Stovėti eilėje ir pažymėti kryžiuką už nežinia ką jaunų žmonių nevilioja.

Demokratinės Vakarų šalys susiduria su iššūkiu atvesti jauną žmogų iki balsadėžės.

2016 m. JAV prezidento rinkimuose balsavo apie 50 proc. 18–29 metų asmenų. Jaunų gyventojų aktyvumas Prancūzijos prezidento ir parlamento rinkimuose buvo perpus mažesnis nei jų senelių. Parlamento rinkimuose fiksuotas pasyvumo rekordas – 35 proc. žmonių iki 35-erių atskubėjo rinkti savo atstovų. Jungtinės Karalystės pirmalaikiuose parlamento rinkimuose balsavo 64 proc. jaunų (18–24 metų) britų. Negana to, vis daugiau XX a. 9–10 dešimtmečiais gimusių žmonių dažniau nei kitų kartų atstovai save apibrėžia kaip nepriklausomus, t. y. nepalaikančius nė vienos politinės jėgos. JAV tokiais save laiko apie 35 proc. jaunų amerikiečių. Tokia pat padėtis Lietuvoje. Jaunimas sudaro apie ketvirtadalį visų gyventojų, tačiau balsuoja tik maža jo dalis. Po 2016 m. Seimo rinkimų visi sujudo: savo politinę valią pirmajame rinkimų ture išreiškė 37,8 proc. jaunų žmonių. Palyginti su 2012 m. parlamento rinkimais, dalis išaugo beveik tris kartus ir buvo didžiausia istorijoje. Tačiau kalbos, kad jaunimas nelinkęs balsuoti, nenutilo. Daugelio požiūriu, jaunimas vis tiek neaktyvus, pastangos jį įtraukti – bergždžios. Jauniems gyventojams adresuojamos pastabos, esą jiems nerūpi valstybės ir visuomenės ateitis, nėra visai teisingos. Vengdami balsuoti, jie renkasi kitas nuomonės raiškos priemones, o didžiausią prasmę jiems teikia galimybės prisidėti prie permainų. Jie turi jausti savo veiksmų prasmę. Politinis aktyvumas didėja senstant. Nenuostabu, kad aktyviausi rinkėjai – pensinio amžiaus žmonės. Jaunimas šiuo atveju nuosekliai renkasi alternatyvius politinės valios raiškos būdus. Palyginti su kitomis, Y karta aktyviau ir dažniau įsitraukia į bendruomeninę ir nevyriausybinių organizacijų veiklą, savanoriauja, tiesiogiai komunikuoja su vietos valdžia ir siūlo problemų sprendimus. Lietuvoje šią tendenciją atspindi auganti jaunimo pilietinė galia. 2016 m. tyrime teigiama, kad jaunimas (15–29 metų) „ne tik pasižymi dar didesniu pilietinės įtakos suvokimu nei visa visuomenė, tačiau yra ir labiau nusiteikęs veikti visuomenėje kilus problemų“. Jis dalyvauja visuomeninėse organizacijose, popamokinėse, neformaliojo ugdymo veiklose tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Jis mokosi išreikšti save ir vėliau įgūdžius pritaiko socialiniame gyvenime. Reikia sutikti ir sakančiais, kad jauni asmenys dalyvauja pilietiniame gyvenime per savo mobiliuosius įrenginius, jiems socialiniai tinklai yra pirminiai ir svarbiausi politinių naujienų šaltiniai. „Pew“ tyrimų centro analizė rodo, jog 61 proc. jaunuolių naujienas sužino feisbuke, jie gerokai dažniau nei tėvai ar seneliai informacija dalijasi ir ją komentuoja. Taip jaunimas reaguoja į tam tikrus politinius įvykius ar politikų išsakytą nuomonę.

Už tokius kaip aš

JAV prezidento rinkimai, Jungtinės Karalystės referendumas dėl išstojimo iš ES, referendumas Italijoje bei Prancūzijos vadovo rinkimai parodė, kad visuomenė ieško alternatyvių politinės lyderystės ir valdymo formų. Jai svarbu nusistovėjusios sistemos alternatyvos, nauji veidai ir politinės darbotvarkės pokyčiai. Juose svarbų vaidmenį siekia gauti ir jaunimas. (Scanpix nuotr.) 2016 m. „Deloitte“ atliktame tyrime sakoma, jog tūkstantmečio kartos atstovai siekia, kad į politinę darbotvarkę būtų įtraukta naujų klausimų, pasikeistų jų atstovavimo būdas. Jaunuoliai atmeta globalizaciją, labiausiai vertina permainų siekimą vietos lygmeniu, egoistinio intereso tenkinimą ir vietoj žingsnis po žingsnio kuriamų pokyčių palankiau žiūri į radikalių sprendimų įgyvendinimą. Jiems svarbu paprastas bei atviras kalbėjimas, emocija ir aistra, kurią perteikia lyderis. Jie nenori matyti nė vieno, palikto nuošalyje. 2016 m. į Seimą išrinkta viena jauniausių politikių Lietuvoje Aušrinė Armonaitė tikino, kad jos bendraamžiai pirmiausia ieško kompetencijos ir į ją labiausiai atsižvelgia, vertindami politikų darbą. „Daugybę metų turėjome įvairių populistinių politikų, jie neištardavo žodžių, painiodavo sąvokas. Tai sukėlė kartos reakciją – reikalauta profesionalumo, tinkamo atstovavimo ir svarbių sprendimų“, – pasakojo parlamentarė. Su tuo sutinka ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Vincentas Vobolevičius: „Rinkėjas supranta, kad jo balsas prie remiamos partijos pergalės prisideda ne daugiau, nei sirgaliaus balsas padeda laimėti pilnoje „Žalgirio“ arenoje žaidžiančiai krepšinio komandai.“ Todėl jis pasveria balsavimo rinkimuose sąnaudas ir verčiau renkasi kitus politinio dalyvavimo ar bendrai laiko praleidimo būdus. „Problema tai, kad kaip krepšinio sirgalius vidury sezono nesvarsto keisti palaikomos komandos, taip ir modernios politinės kampanijos įsuktas rinkėjas retai kritiškai vertina savo partijos ir jos konkurentų vizijas. Toks rinkėjas greičiausiai pasirenka palaikomą komandą (t. y. partiją ar lyderį) dėl, tarkime, menamo socialinio teisingumo pažadų, bet lieka aktyvus daugiau dėl azarto, o ne dėl to, kad nuolat kritiškai vertina partijų pasiūlymus“, – aiškino pašnekovas. Taigi, tūkstantmečio karta, pasvėrusi rinkimų žinojimo sąnaudas, renkasi pasitraukti iš žaidimo, bet nemato savo komandos – jaunuoliams rūpimi klausimai lieka nuošalyje. A. Armonaitė mano, kad tai susiję ir su per ilgai valdžioje užsisėdėjusiais politikais. Esą jie atitrūksta nuo realybės ir ima vengti tam tikrų temų, teisinasi, esą visuomenė tam dar nepasiruošusi. „Tiesa tokia, kad ji pasiruošusi. Gaunu daug žinučių iš žmonių, kurie sako nebalsavę nuo pat 18 metų, tačiau pradėjo sulaukę trisdešimties. Jie tikina pagaliau turintys už ką balsuoti“, – pasakojo Seimo narė. Tai leidžia daryti išvadą, kad susidaro didelė amžiaus praraja, ir tūkstantmečio karta jaučiasi neatstovaujama. Politikai nemato jauniems žmonėms svarbių problemų. Kitas svarbus aspektas – jaunuoliai politikus nori matyti bent truputėlį panašius į save. Pasak A. Armonaitės, jie politiniame lyderyje ieško tam tikrų savo veiklos bruožų: „Jie nori matyti ir save, ir tam tikrą autoritetą, į kurį galėtų lygiuotis.“ Geriausia tai atspindintis pavyzdys – naujasis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Už jį 2017 m. pavasarį vykusiuose rinkimuose balsavo 18 proc. 18–24 metų ir 28 proc. 25–34 metų jaunuolių. Šie teigiamai įvertino jo proeuropietiškumą, griežtą, tačiau aiškiai paprastą kalbėjimo manierą, pastangas į politiką atvesti nepriklausomų ir jaunų – tokių kaip jie – politikų, siekti pokyčių sistemoje, ne už jos ribų. Prancūzo sėkmę atkartoja ir austriškasis Macronas – Sebastianas Kurzas. Trisdešimtmečiam konservatorių partijos lyderiui po rudenį vykstančių rinkimų prognozuojama valstybės kanclerio vieta. Šis „pienburnis“, politinę karjerą pradėjęs „vaikų darželyje“ – Austrijos žmonių partijos jaunimo organizacijoje, nors jo kalbos kartais būna populistinės, kartais – radikalios, yra palaikomas jaunimo.

Dešiniau į kairę

Jaunas žmogus dažnai yra aktyvus, savarankiškas ir nelaukia, kol bus viskas paduota ant lėkštutės. Vis dėlto jo politinis pasirinkimas dažnu atveju orientuotas į socialinę gerovę ir valstybės rūpestį. 2016 m. Harvardo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 51 proc. 18–29 metų amerikiečių atmeta kapitalizmo sistemą, o trečdalis palaiko socializmo idėjas. Tai rodo, jog jaunas žmogus linkęs greičiau atmesti laisvąją rinką ir pinigais valdomą pasaulį bei prisitaikyti prie „iš visų pagal galimybes, visiems pagal poreikius“ sistemos. Visgi socialistinių idėjų palaikymas daugiau susijęs su įvairių klausimų kratiniu nei konkrečiomis problemomis. Jaunimas siekia gyvenimo garantijų ir kuo platesnių galimybių apsirūpinti, bet kartu viliasi idėjų progresyvumo. Deklaruojamas palaikymas neretai virsta realybe. Pirmalaikiuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose 63 proc. 18–34 metų jaunuolių balsavo už leiboristų, pasisakančių už mokesčių kėlimą ir švelnias „Brexit“ derybas, kandidatus. JAV prezidento rinkimuose jaunimas palaikė demokratų kandidatę Hillary Clinton. Visgi, jei jauni žmonės būtų galėjęs rinktis, demokratams būtų atstovavęs socialistinių pažiūrų Bernie Sandersas. Jis sulaukė didesnio 18–29 metų rinkėjų palaikymo nei abu antrojo turo kandidatai. Panašiai scenarijus susiklostė Prancūzijoje: kairiųjų kandidatas Jeanas Lucas Mélenchonas gavo 30 proc. 18–24 metų rinkėjų balsų. Šie rezultatai signalizuoja ne tik konkrečias problemas: aukštą nedarbo lygį, augančią skolą už mokslą, negebėjimą įsigyti būsto ir išlaikyti šeimos, poreikį reformuoti sveikatos apsaugos sistemą ir kt., bet ir tiesiogiai siejasi su jaunuolių nusivylimu bei jo raiškos formomis. „Deloitte“ 2016 m. atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 8 tūkst. nuo 1982 m. gimusių žmonių visame pasaulyje, parodė, kad tik 35 proc. jų tikisi geresnės socialinės ir politinės situacijos per ateinančius 12 mėnesių. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse taip manančių jaunuolių tėra 25 proc. Pastebima, kad optimizmo dėl „socialinio progreso“ labiausiai trūksta ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse, tokiose kaip Pietų Korėja, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Jungtinė Karalystė, Australija. Tik 25 proc. tūkstantmečio kartos atstovų mano, jog po metų gyvens geriau. Jų bendraamžiai Peru, Brazilijoje, Indijoje, Turkijoje, Kanadoje – daug optimistiškesni.

25 proc. tūkstantmečio kartos atstovų mano, kad po metų gyvens geriau.

Jauni žmonės ne tik nusivylę, bet ir susirūpinę. Y karta tikisi, kad bus geriau apsirūpinusi nei tėvai, visgi į ateitį žvelgiama kaip į grėsmę. 2016 m. kaip didžiausia jų buvo įvardytas terorizmas ir nedarbas. Tai siejama su augančiu tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Kita vertus, šie žmonės užaugo aplinkoje, formuotoje per saugumo naratyvą. Įdomu tai, kad dar prieš kelerius metus politinę įtampą ir konfliktus tik 15 proc. jaunuolių įvardijo kaip didžiausią grėsmę. Jie buvo labiau susirūpinę klimato kaita ir išteklių trūkumu. Trumpai tariant, tūkstantmečio kartos atstovai, ypač brandžiuose Europos ūkiuose, sunerimę dėl neaiškios krypties, kurią renkasi jų valstybės. Jiems rūpi priemonės, galinčios padėti išspręsti nuolat kylančius politinius konfliktus, suvaldyti nusikalstamumą, korupciją ir nedarbą. Jie nori švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų permainų. Daugelis šios kartos atstovų jaučiasi nepajėgūs daryti įtaką politikai, tačiau jie palankiai žiūri į nedideles iniciatyvas savo darbo vietose ar bendruomenėse. „Deloitte“ tyrime sakoma, kad jauni žmonės jaučiasi atsakingi už aplinkos apsaugą, socialinę lygybę ir stambiojo verslo įtaką. Visgi susirūpinimui išreikšti pasirinktos priemonės neperauga į masinius protestus prie parlamento rūmų – pasitenkinama socialiniuose tinkluose išlieta nuoskauda. Viešojo religijos instituto 2015 m. atliktoje apklausoje teigiama, kad 37 proc. jaunuolių pasirašytų internetinę peticiją, bet tik 14 proc. dalyvautų masinėje demonstracijoje, didelė jų dalis nepasitiki valdžios institucijomis.

Pagauk, jei gali

Politinių jėgų formavimosi aušroje atrodė akivaizdu, kad politinį pasirinkimą nulemia priklausymas vienai ar kitai socialinei grupei: darbininkams, verslininkams, aukštuomenei. Šią nusistovėjusią tvarką pakeitė permainos visuomenėje: moterims suteikta teisė balsuoti, įsigalėjo postmodernizmas ir jo nulemti vertybiniai pokyčiai, žmonės tapo laisvesni. Šiandien suabejota ne tik politinės kairės–dešinės skirtimi, bet ir demokratinės sistemos gebėjimu atliepti kintančius visuomenės poreikius. Tuo labiau jaunosios kartos, savarankiškos, užaugusios ekonomikos augimo ir sparčios demokratizacijos, globalizacijos amžiuje, rankose laikančios galingiausius kompiuterius ir nejaučiančios jokių geografinių bendravimo ar saviraiškos ribų. Vis dėlto klausimas, kaip ši karta balsuoja, lieka svarbus. Ne tik politologams. Tūkstantmečio karta – tikslinė auditorija šiandienos politikams. Pasaulio žiniasklaida ir politologai pabrėžia: kam pavyks susišluoti Y kartos balsus, tas lengva ranka laimės rinkimus.