FotobankasPastarieji rinkimai rodo socialdemokratų partijos atgimimą. Ar ji dar sulauks ir triumfo valandos?
Po to, kai 2017 m. rudenį iš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pasitraukė būrelis įtakingų politikos senbuvių, kalbų apie didžiausios Lietuvoje politinės jėgos laidotuves netrūko. Vieni situaciją matė kaip partijos skilimą – spalvas itin sutirštino iš karto po to, kai susikūrė Gedimino Kirkilo vadovaujama Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP), pasirodę reitingai, abiem politinėms jėgoms rodę ne didesnį kaip 5 proc. visuomenės palankumą, kiti kaltino į nacionalinės politikos areną netikėtai įšokusį Gintautą Palucką – revoliucionierių, partijoje sukėlusį perversmą.
Negana to, LSDP po visuotinio balsavimo skyriuose trinktelėjo durimis koalicijos partneriams prieš nosis ir pasitraukė iš pozicijos Seime. Tai užkirto jai galimybę žiniasklaidos eteryje ir visuomenės akiratyje būti matomai kaip įtakingai, nacionalinio lygio politinei jėgai.
Be orientacijos, bet ryžto nepraradę
Visgi iš vėžių socialdemokratų tai neišmušė. Šių metų pavasarį vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose LSDP atstovai išsidalijo daugiausia merų kėdžių – 15. Artimiausių konkurentų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), atstovai atsisėdo į 11. Visuomeniniams rinkimų komitetams nė vienai jų pasipriešinti nepavyko, visgi, gavusios po 274 mandatus savivaldybių tarybose, LSDP ir TS-LKD tik patvirtino savo įtaką vietos lygmeniu.
Vilčių laimėti trejus rinkimus socialdemokratai nepuoselėjo, tačiau progos išnaudoti galimybę į prezidento rinkimus iškelti energijos daugiau už politikos naujokus turintį „dinozaurą“ Vytenį Povilą Andriukaitį nepraleido. Tiesa, jo pažadai per penkerius metus suteikti nemokamą internetą kaimui ir provincijai, per trejus panaikinti vaikų skurdą Lietuvos žmonių nesudomino: EK komisaras gavo 4,77 proc. rinkėjų balsų.
„Europos Parlamento (EP) rinkimai nustebino ne vieną“, – sakė partijos pirmininkas G. Paluckas ir pripažino, kad jų pačių lūkesčiai buvo santūresni. Į EP važiuos du partijos atstovai, kuriems kelialapius „išrašė“ 200 105 rinkėjai. Tai didžiausias už LSDP atiduotų balsų skaičius nuo 2004-ųjų kas penkerius metus vykstančiuose rinkimuose.
Vertinti, ar LSDP deklaruojamas atsinaujinimo procesas baigtas ir pavyko, sudėtinga, to daryti nesiryžta ir partijos bičiuliai. Tačiau vienas iššūkis, viešojoje erdvėje sulaukęs itin didelio dėmesio, atrodo, jau įveiktas. „Partijai reikėjo patirti tapatybės transformaciją, tai yra atsikratyti sąsajų su tokiais politikais kaip Algirdas Butkevičius ar Gediminas Kirkilas, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politologas Liutauras Gudžinskas. – Jų buvimas LSDP vieniems darė įspūdį, kitiems kėlė priešiškumą.“ Tai padaryti, pašnekovo teigimu, pavyko: savivaldos rinkimai parodė, kad LSDP negalima gretinti su LSDDP, gavusia vos 24 mandatus, o prezidento rinkimuose kairės ideologijos jaunimas teigė pirmą kartą turėjęs, už ką atiduoti savo balsą.
Reitingai kol kas rodo, kad LSDP trečioje vietoje, tačiau, kaip pripažino L. Gudžinskas, nėra jokios garantijos, jog po 2020 m. Seimo rinkimų ji įsitvirtins valdžioje. Socialdemokratams dar teks įrodyti, kad jie gali būti vadinami socialdemokratais.
Suprasti, kas nutiko
Slogos, nuo kurios dar šiandien čiaudi socialdemokratai, simptomai itin paūmėjo per 2016 m. vykusius Seimo rinkimus. Prieš tai ketverius metus valdančiajai daugumai dirigavusi LSDP tų metų rudenį gavo 14,4 proc. rinkėjų balsų ir su 17 mandatų rinkimuose liko trečioje vietoje.
„Partija neparodė energijos, šiuolaikiškumo, palyginti su TS-LKD ir kitomis partijomis, feisbukas buvo gana tuščias“, – naujienų portalui delfi.lt po rinkimų sakė sociologas Vladas Gaidys. Jo teigimu, atrodė, kad partija net nelabai norėjo laimėti. Asmeninį pralaimėjimą patyrė ir tuometis partijos lyderis A. Butkevičius, laimėdavęs rinkimus nuo 1996 m. vienmandatėje Vilkaviškio apygardoje. Komentuodamas rezultatus jis tada sakė, kad įtakos smukusiam visuomenės pasitikėjimui socialdemokratais turėjo partiją krėtę skandalai, tačiau paties padarytas klaidas pripažinti atsisakė. „Kai kas sako, kad naujasis Darbo kodeksas yra socialdemokratų šūvis sau į koją, bet aš galiu pasakyti, kad geriau šūvis sau į koją nei šūvis Lietuvai į smilkinį“, – tada kalbėjo A. Butkevičius.
Minimas šūvis nebuvo mirtinas, tačiau sužeidė ne juokais. Mykolo Romerio universiteto docento, politologo Vytauto Dumbliausko nuomone, socialdemokratai jau kurį laiką buvo sunkiai apibūdinami kaip socialdemokratiška partija. Greičiau buvo stambiajam kapitalui atstovaujanti politinė jėga, o aštuonerius metus jai vadovavęs A. Butkevičius tęsė tai palaikančią, dar Algirdo Mykolo Brazausko pradėtą, tradiciją. To įrodymas, pasak politologo, ir buvo 2016 m. priimta Darbo kodekso redakcija. „Jis padarė samdomus darbuotojus mažiau saugius, – sakė pašnekovas. – Už tai žmonės negalėjo būti dėkingi A. Butkevičiui ir jo kompanijai, matyt, pasižadėjusiems stambiajam verslui palengvinti darbuotojų įdarbinimo ir atleidimo procedūras.“ Esą visiems buvo aišku, kad tokį Darbo kodeksą turėjo priimti ne socialdemokratai, o liberalai.
Dalį elektorato socialdemokratai lengva ranka atidavė valstiečiams, save pateikusiems kaip alternatyvą valdžios partijai ir vis dar prisistatantiems kaip kairės ideologijos politinė jėga.
Tad dalį elektorato socialdemokratai lengva ranka atidavė valstiečiams, save pateikusiems kaip kairės ideologijos politinę jėgą ir alternatyvą valdžios partijai. Pas juos perbėgo tie, kurie nebuvo patenkinti ekonomikos politikos rezultatais, nesulaukė augančios ekonominės gerovės, kita vertus, buvo suvilioti naujais veidais politikoje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) į priekį vedę Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis siūlė prie lovio dar nebuvusius politikos naujokus. „Valstiečiai yra mūsų klaidų ir savo sėkmės fenomenas, – pripažino G. Paluckas. – Jie pasinaudojo mūsų paklydimais, rėmėsi panašia retorika, kalbėjo panašius dalykus ir šiai kadencijai gavo pasitikėjimą.“
Grįžti prie šaknų
Pastarieji metai LSDP buvo skirti atsinaujinti. 2017 m. balandį pirmą kartą surengtuose tiesioginiuose rinkimuose partijos vadovu tapo G. Paluckas. Jaunystėje Jaunųjų konservatorių lygai priklausęs politikas maždaug 400 balsų persvara nugalėjo tuometį ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių.
„Socialdemokratija nėra pašalpos, socialdemokratija nėra išmokos, socialdemokratija nėra lengvatos. Socialdemokratija – tai žmogaus išlaisvinimas iš gamtos ir rinkos sąlygotos nelygybės“, – rinkimų kalboje tada rėžė G. Paluckas. Svarbiausia partijos užduotimi jis įvardijo skurdo, nepritekliaus naikinimą, taip pat vilties likti ir gyventi Lietuvoje žmonėms suteikimą. Itin daug dėmesio politikas skyrė lyčių nelygybei ir žadėjo savo komandoje turėti po tokį patį skaičių vyrų ir moterų. „Ekonominė pažanga, augimas ir saugumo užtikrinimas yra neįmanomi atsietai nuo procedūrinio teisingumo, perskirstymo teisingumo, žmogaus teisių ir laisvių. Negali būti visuomenė saugi, sveika, ekonomiškai auganti, jeigu atskiros visuomenės grupės yra už įstatymo ribų – ne formaliąja prasme, bet tradicinėje kultūroje“, – vėliau žurnalui IQ kalbėjo LSDP vadovas.
Siekis išsigryninti idėjas, dėl kurių kovoja, socialdemokratus atvedė prie dvigubų skyrybų: pirmiausia buvo priimtas bendras partijos sprendimas palikti valdančiąją koaliciją, kaip sakė G. Paluckas, dėl programinių principų nesuderinamumo, vėliau nuo partijos nusisuko dalis jos senbuvių. „Vyriausybė arba valdančioji dauguma turi kitokį matymą, – įsitikinęs 2019 m. antrai partijos lyderio kadencijai perrinktas G. Paluckas. – Labai dažnu atveju mūsų teikiami siūlymai iš esmės prieštarauja tam, ką daro valdantieji.“ Kaip pavyzdį jis įvardijo valdančiųjų įgyvendintą mokesčių reformą: „Ji mažina biudžeto pajamas ir įgyvendina minimalios valstybės viziją. Tai – ne fragmentiški, o konceptualūs skirtumai.“ Iliuzijų, kad valstiečiai persigalvos ir pradės įgyvendinti LSDP siūlomas idėjas, G. Paluckas sakė neturėjęs nei tada, nei turintis dabar. Svarbiausias šiandienos darbas partijai – atgauti visuomenės pasitikėjimą.
„LSDP turi akcentuoti pagrindinių Lietuvos problemų sprendimą socialdemokratiniais principais, pabrėždama aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje“, – įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas. Jo teigimu, išlošti socialdemokratai gali ir kalbėdami apie dabartinės Vyriausybės klaidas ar neatliktus darbus. Su tuo sutiko ir L. Gudžinskas. Jo teigimu, LSDP privalo siųsti žinią, kad valstiečiai nėra autentiški kairieji, kaip kartais deklaruoja. „S. Skvernelio ministrų kabineto politika buvo mažinanti biudžetą, mokesčių reforma atvėrė skylę, žadėtas grąžinti senasis Darbo kodeksas taip ir liko užmarštyje“, – IQ sakė pašnekovas. Socialdemokratams tai šansas save pristatyti kaip alternatyvą kairėje.
Susigrąžinti rinkėjus
Ruošdamasi artėjantiems Seimo rinkimams 2020 m., LSDP turėtų ne tik tęsti pasirinktą kelią programinio tyrimo ir nuoseklumo link, bet ir pasinaudoti tuo, ką jiems siūlo šalies politinė sistema. Pirmasis darbas – iš LVŽS susigrąžinti rinkėjus. Lietuvoje kairiųjų, V. Dumbliausko skaičiavimu, yra daugiau nei dešiniųjų: „Jei laikytume, kad TS-LKD, liberalai, Artūro Zuoko judėjimas yra dešinės atstovai, 2016 m. Seimo rinkimuose jų palaikymas siektų 420 tūkst. balsų. O kairės elektoratas, jei jam priskirtume balsavusius už valstiečius, socialdemokratus ir Darbo partiją, būtų 600 tūkst. Prie jų dar pridėjus ir palaikiusius partiją „Tvarka ir teisingumas“, skaičius išaugtų iki 700 tūkst. balsų.“
Socialdemokratinė ideologija, kalbanti apie tai, kad reikia surinkti daugiau mokesčių ir didinti valstybės biudžetą, nėra itin patraukli rinkėjams.
Naujų rinkėjų pritraukti gali būti šiek tiek sunkiau – socialdemokratinė ideologija, kalbanti apie tai, kad reikia surinkti daugiau mokesčių ir didinti valstybės biudžetą, anot L. Gudžinsko, nėra jiems itin patraukli. „Lietuvos žmonės nori, kad mokesčiai mažėtų, o suteikiamų paslaugų daugėtų. Konservatorių kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės rinkimų kampanija akcentavo, kad reikia susitarti, tačiau nebuvo aišku, dėl ko ir į kurią pusę. Socialdemokratai sako, kad dėl daugiau viešųjų – sveikatos, švietimo – paslaugų, socialinės apsaugos“, – IQ sakė pašnekovas.
Palanku socialdemokratams ir tai, kad egzistuoja nemenka grupė jaunų, išsilavinusių žmonių, kuriems svarbios temos dar nėra plačiai girdimos. Socialdemokratinių pažiūrų jaunimą vienijančios Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkas Vaidas Rūsys sakė, kad organizacijos jaunimui svarbu kalbėti apie lyčių lygybę, savanorystę, klimato kaitą, jaunimo įtraukimą ir balsavimo nuo 16 metų savivaldos lygmeniu įteisinimą. Postūmio idėjiniu atžvilgiu suteiktų ir elektoratą padidinti padėtų stiprėjantis partijos intelektualusis sparnas. „Tam reikia jaunų ir kovingų žmonių, jiems svarbu kalbėti ne tik apie atskirtį, bet ir apie visuomenės darną, gebėjimą dalytis, mažumų teises“, – mano V. Dumbliauskas.
Itin palanku socialdemokratams turėtų būti tai, kad valstiečiai, nuo kurių LSDP skaudžiai nukentėjo per praėjusius Seimo rinkimus, ideologiniu atžvilgiu „šiaip jau yra jokie“, mano V. Dumbliauskas. O ir politinė terpė valstiečiams demaskuoti šiandien kaip niekada palanki. Partijos politiniai lyderiai vaidijasi, įtampų nuolat kyla tarp S. Skvernelio ir R. Karbauskio, tarp pastarojo ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio. L. Gudžinsko teigimu, pati valstiečių partija nėra tokia įsitvirtinusi struktūriškai: „Matyt, sąmoningu partijos vadovo sprendimu, siekiant išlaikyti jos kontrolę vienose rankose, jie nėra išplėtę savo narystės tinklų.“ Partijos silpnėjimą rodo ir krintantys reitingai, tad socialdemokratams tereikia dar truputį palaukti.
Bet nesnausti. Šių metų partijos pirmininko rinkimai, po kurių G. Paluckas gavo mandatą tęsti pradėtus darbus, įrodo, kad socialdemokratų vadovybė žengia teisinga linkme bandydama atsikratyti valdžios partijos įvaizdžio ir užsivilkti naują – partijos kaip bendruomenės – drabužį. „Partijos nariai ima jausti, kad jie nėra tik statistiniai vienetai, reikalingi lankstinukams dalyti. Jie yra įtraukti į procesus, – sakė partijos vidų pažįstantis L. Gudžinskas. – Svarbu, kad tokie procesai – atsiverti, tapti demokratiškesniems – būtų tęsiami.“
Būti pasirengusiems
Lakmuso popierėliu, vertinančiu socialdemokratų pastangas susigrąžinti rinkėjų pasitikėjimą, taps rugsėjo pradžioje vyksiantys rinkimai į Seimą vienmandatėse Gargždų, Žiemgalos ir Žirmūnų apygardose. Pastarojoje kadaise pavyko laimėti V. P. Andriukaičiui, tad socialdemokratai tikisi, kad sėkmę pakartoti pavyks ir G. Paluckui. Tai būtų itin svarbi pergalė, kuri užtikrintų ne tik tai, kad didžiausios partijos Lietuvoje pirmininko balsas būtų girdimas Seime, bet ir viltį socialdemokratams įgyti didžiųjų miestų gyventojų paramą.
Čia konkuruoti jiems teks jau ne tik su valstiečiais. L. Gudžinsko teigimu, I. Šimonytės fenomenas rodo, kad į vis dar menkai užpildytą liberalų nišą konservatoriai rimtai pretenduoja, ką tik įkurta Laisvės partija tai irgi padarė įspūdingai. Tiesa, tiek joms, tiek socialdemokratams nemenkų iššūkių gali kelti ir naujai besikuriančios jėgos politinio kompaso pakraščiuose. Tokių politikų kaip Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Naglis Puteikis ar Mindaugas Puidokas vedami judėjimai savo aktyvumą įrodė per pavasarį vykusius rinkimus.
„Kol kas jiems nepavyko pristatyti savęs kaip alternatyvos, tačiau iš savo klaidų jie neabejotinai mokysis“, – teigė L. Gudžinskas ir pridūrė, kad juos drąsins ir JAV prezidento Donaldo Trumpo retorika, ir procesai Lenkijoje, Vengrijoje ar Vakarų valstybėse, ir kraštutinių nacionalistų įsitvirtinimas Estijos vyriausybėje. „Kol kas matome, kad tai asmenybės, daugiau galvojančios apie save nei apie bendrą darbą, tačiau tradicinėmis laikomoms partijoms svarbu neapsileisti ir kiek įmanoma mažinti atstumą tarp savęs ir rinkėjų“, – teigė pašnekovas.
Kad bus sudėtinga, pripažįsta ir G. Paluckas: „Visi politinio lauko dalyviai yra konkurentai. Konservatoriai su savo socialinės politikos iniciatyvomis braunasi į centro kairę, žmogaus teisių srityje mes konkuruojame su visų rūšių liberalais, dėl ekonomiškai silpniausių arba politika itin nusivylusių rinkėjų balsų varžomės su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“. Visgi jis patikino esąs pasirengęs per rinkimų kampaniją diskutuoti apie tai, kas yra ir kas nėra kairioji ir socialdemokratinė politika.
G. Paluckas: „Sagos prie dramblio neprisiųsi“
– Ne kartą esate minėjęs, kad to, kas įvyko 2017 m., kai LSDP paliko dalis narių ir įkūrė atskirą organizmą, nereikėtų vadinti skilimu. Kai kurie apžvalgininkai teigia, jog tai buvo G. Palucko perversmas. Kaip jūs tai įvardytumėte?
– Aš tai vadinčiau skyrybomis. Tai nebuvo skilimas ir aš tikrai nelabai mėgstu, kai tokie politiniai procesai yra suasmeninami. Mes esame socialdemokratų partija su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis ir pasekmėmis, taip pat su istorine, kultūrine tradicija, su inercija, su klaidomis, kurias darėme. G. Paluckas čia yra pirmininkas, kuriam pokyčiai buvo patikėti. Juk už mane balsavo ne todėl, jog sakiau, kad nieko nedarysime. Priešingai, kad darysime, sakiau labai tvirtai ir aiškiai. Iš partijos pasitraukę dalis buvusių lyderių prieštaravo šiai pokyčių krypčiai.
(Fotobanko nuotr.)
Skilimas turėtų būti tam tikros apimties – štai, paėmė, spjovė trečdalis skyrių ir išėjo. Tokia situacija šiandien yra liberalų sąjūdyje, jis stipriai fragmentavosi ir sutrupėjo. Pas mus tokie dalykai neįvyko. Tačiau padarėme klaidą komunikacijoje, laiku nesugebėjome paaiškinti procesų, užkirsti kelio spekuliacijoms. Dabar jau daugiau kaip pusantrų metų turime vis iš naujo aiškinti: skilimo nebuvo. Tad kalbėjimas apie kokį nors susijungimą, juokais tariant, yra kaip sagos prie dramblio siuvimas.
– Kokia partija jūs esate šiandien? Ar sutiktumėte, kad tikslas yra iš valdžios partijos tapti bendruomenės, ideologine politine jėga?
– Dvejus su puse metų socialdemokratai buvo vertinami kaip valdžios partija, kitaip tariant, partija, kuri limpa prie bet ko: nesvarbu, koks bus darinys, socialdemokratai bus jame. Dėl to buvo išplautas partijos vertybinis veidas. Politologų vertinimu, socialdemokratai dažniau buvo tik iškaba, pavadinimas be turinio, be vidaus. Tokie dalykai negalėjo užtikrinti tvarios raidos. Kam rinkėjui rinktis ką nors, kas neturi turinio?
Džiaugiuosi, kad sprendimai tai pakeisti buvo priimti. Šiandien girdime atsiliepimų iš žmonių, iš politologų, kad „socdemai yra socdemai“, belieka atgauti pasitikėjimą. Tai, manau, jau yra milžiniškas pasiekimas, patys maloniausi žodžiai.
– Kokią pagrindinę žinutę esate linkę siųsti rinkėjams?
– Mes manome, kad valstybės turtėjimas negali būti savitikslis arba prieinamas tik nedidelei žmonių grupei. Tai lemia socialinę atskirtį, pajamų nelygybę ir aibę kitų dalykų. Jis yra pagrįstas tik tuomet, jei to turtėjimo vaisiais gali naudotis visi ir tai sukuria galimybes visiems.
Valstybė yra gera tiek, kiek ji sukuria galimybių visiems būti sveikiems, išsilavinusiems, gebėti megzti socialinius ryšius, naudotis kultūros paslaugomis ir panašiai. Todėl tam reikia ne minimalios valstybės vizijos, o tokios, kuri gebėtų tuos dalykus užtikrinti visiems.
Turime kalbėti apie dvigubą piniginę – viena yra mūsų kišenėje, kita – viešasis biudžetas, priklausantis visiems. Pastarasis turi būti didesnis. Šita vyriausybė mokesčių politikai parinko bendrosios piniginės mažinimo kryptį. Ji sako: palikime žmonėms po papildomus 30 ar 40 eurų, ir reikalingas paslaugas žmonės tegul perka rinkoje. Tai yra klaida. Iš savo piniginės kai kurių dalykų – švietimo, sveikatos paslaugų – neįpirksi. Sau juos leisti mes galime tik visi kartu.
