Po „Brexit“ pasipylę neapykantos nusikaltimai atvėrė ilgai besikaupusį antiimigrantiškų nuotaikų pūlinį.
Jungtinės Karalystės (JK) referendumo dėl ateities ES rezultatas smarkiai padidino vadinamųjų neapykantos nusikaltimų skaičių. Pasitraukimo iš ES kampanijos veidai, JK nepriklausomybės partijos vadovas Nigelas Farage’as ir naujasis užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas, daugiausia dėmesio skyrė imigrantų klausimui. Išpūsdami esamų ir būsimų atvykėlių grėsmę, šie oportunistai supriešino JK gyventojus. Neapykantą ypač pakurstė melagingi šūkiai apie Turkijos narystę ES ir nusikalstamai dedamas lygybės ženklas tarp imigrantų, karo pabėgėlių ir teroristų.
Pasak Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojo dr. Karolio Žibo, per referendumo kampaniją viešojoje erdvėje intensyviausiai diskutuota ne apie pabėgėlius ar atvykėlius iš trečiųjų šalių, o apie mobilius ES piliečius: lenkus, lietuvius, rumunus, bulgarus. Neapykantos protrūkį paskatino klaidingas įsitikinimas, esą po referendumo imigrantai (įskaitant ES piliečius) bus priversti palikti šalį, nors tai neįmanoma nei fiziškai, nei ekonomiškai.
Neapykantos nusikaltimais vadinami veiksmai, kuriais tyčiojamasi ir kurstoma neapykanta bet kokios tautos, rasės, etninės ar religinės bendruomenės atstovams. JK policijos duomenimis, tokių nusikaltimų birželio 16–30 d. (referendumas vyko birželio 23 d.) fiksuota net 42 proc. daugiau nei tuo pat metu pernai: incidentų pagausėjo nuo 915 iki 3076. Dieną po to, kai buvo paskelbti rezultatai, pranešta apie 289 tokius incidentus. Birželio 24–liepos 2 d. įvykdyti 599 neapykantos nusikaltimai.
„Brexit“ vėliavininkų tarpusavio batalijos buvo girtuoklių muštynių bare politinis atitikmuo, paskatinęs piliečius panašiu „gatvės“ stiliumi reikšti savo nuoskaudas.
Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose netrukus pradėti skelbti šokiruojantys pranešimai apie neapykantos išpuolius. Šiaurės Londone lenkų bendruomenės namai apipaišyti įžeidžiančiais užrašais, kita lenkų šeima Plimute pranešė apie sudegintą daržinę. Rytą po referendumo skelbta apie klijuojamus lapelius ir dalijamus raštelius su ksenofobiniais užgauliojimais, primenančiais nacių retoriką. Chemijos doktorantūrą JK studijuojanti lenkė dienraščiui „The Independent“ pasakojo, kad gatvėje atsitiktinai sutikta pagyvenusi anglė teiravosi apie kilmę ir pagrasino kuo greičiau įsigyti vizą, antraip esą privalės palikti „jos“ šalį. Imigrantai musulmonai taip pat sulaukė patyčių ir raginimų nešdintis. Mančesterio priemiestyje sumuštas dvylikametis lietuvis, Kembridže dirbanti lietuvė patyrė etninio pobūdžio išpuolį. Prieš JK gyvenančius lietuvius įvykdyta ir daugiau išpuolių.
Nieko naujo po saule
Patyčias ir išpuolius patyrę imigrantai pripažįsta nuogąstavę dėl neigiamų „Brexit“ padarinių, tačiau nesitikėję tokio staigaus ir agresyvaus neapykantos proveržio. Pakurstyti pagrindinio pasitraukimo iš ES kampanijos šūkio „atsiimkite kontrolę“, ksenofobiški, statistiškai prasčiau išsilavinę anglai išliejo ilgai besikaupusią tulžį ant tų, kurie neva iš jų atima darbus ir pašalpas. Pasak Lydso universiteto sociologo Paulo Bagguley, tai „švenčiantysis rasizmas“, kai susijungia saldus pergalės referendume skonis ir įsišaknijusios ksenofobiškos nuostatos, kurios tik dabar gavo progą pasireikšti visu „gražumu“. Mokslininko nuomone, pasikeitė ne žmonės, o aplinkybės. Jam pritaria K. Žibas ir primena, kad pastaraisiais dešimtmečiais imigracijos tema nuolat užėmė svarbią vietą rinkimų kampanijose ir apskritai viešųjų debatų kultūroje, tad piliečių dėmesys šiai kur kas daugiau emocijų keliančiai temai buvo prognozuotas.
Panašiai situaciją mato kita IQ pašnekovė, Londono idėjų kalvės „Counterpoint“ direktorė Catherine Fieschi. Jos teigimu, dėl išaugusios ksenofobijos atsakomybę turėtų prisiimti pasitraukimo iš ES kampanijos architektai, apokaliptiškais ir nepagrįstais šūkiais gąsdinę rinkėjus. Iki tarpuvartės lygio nuleista politinės retorikos kartelė atvėrė neapykantos Pandoros skrynią, ir iš jos išsiveržė ilgai slopinti skauduliai. „Brexit“ vėliavininkų tarpusavio batalijos iš esmės buvo girtuoklių muštynių bare politinis atitikmuo, paskatinęs piliečius panašiu „gatvės“ stiliumi reikšti savo nuoskaudas. Pasak C. Fieschi, JK viešojoje erdvėje ir institucinėje praktikoje vyrauja stiprūs antirasistiniai sentimentai, tačiau dabartinė padėtis rodo, kad, pakitus viešojo kalbėjimo normoms, žemieji instinktai netrunka iškilti į viršų.
JK piliečių nuostatos imigrantų atžvilgiu jau kurį laiką buvo negatyvios. Dar 2008 m. atliktas Europos vertybių tyrimas atskleidė, kad net 45 proc. apklaustų JK piliečių jautėsi susvetimėję su savo šalimi būtent dėl imigrantų antplūdžio, 61 proc. manė, jog atvykėliai didina nusikalstamumą, 64 proc. apklaustųjų baiminosi, kad imigrantai atima darbo vietas, 73 proc. tikėjo, kad svetimšaliai reikalauja per daug socialinių išmokų.
JK gyventojai jau ne vienus metus abejoja imigrantų lojalumu ir multikultūralizmo projekto prasmingumu. 2008 m. 59 proc. piliečių buvo įsitikinę, kad atvykėliai privalo prisitaikyti prie vietos papročių, o 60 proc. apklaustųjų teigė, jog svetimšaliai griauna šalies kultūrinį gyvenimą. 2016 m. pavasarį „Pew“ tyrimų centro atliktas vertybių tyrimas parodė, kad daugeliui JK piliečių nacionalinio identiteto puoselėjimas išlieka itin svarbus. 81 proc. apklaustųjų anglų kalbos mokėjimą laiko fundamentalia „britiškumo“ ypatybe, 56 proc. mano, jog gimimas valstybėje yra svarbi arba itin svarbi tapatybės dalis, o 54 proc. tiki, kad visavertei integracijai būtina perimti tautines tradicijas ir papročius. Pridūrus tai, jog daugiau nei pusė apklaustųjų pabėgėlių atvykimą traktuoja kaip milžinišką grėsmę nacionaliniam saugumui, darosi suprantama, kodėl N. Farage’ui ir B. Johnsonui pavyko į savo pusę patraukti daugiau rinkėjų nei tuomečiam premjerui Davidui Cameronui.
Benas Judah, JK piliečių nuostatas tyrinėjantis žurnalistas, keliaudamas po Angliją ir bendraudamas su atokiau gyvenančiais piliečiais įsitikino, kad nemaža jų dalis referendume balsavo toli gražu ne dėl ES ar ekonominių klausimų, o būtent dėl etninės tapatybės ir „šalies veido“. Daugelis pašnekovų tikino nebeatpažįstantys savo valstybės, skundėsi esantys susvetimėję su savo aplinka. Globalizacijos tempas jiems pasirodė pernelyg didelis, nesuprantamas ir nepageidaujamas.
Žiniasklaidos ir politikų atsakomybė
Atsakomybė už išaugusią ksenofobiją šalyje gula ne tik ant piliečių, bet ir žiniasklaidos bei visos politinės klasės pečių. Arogantiška reakcija į referendumo rezultatą, persmelkta paniekos provincijai ir „mažiesiems anglams“, liudija, kad politinė klasė atitrūkusi nuo piliečių rūpesčių. Nebūtina pritarti populistams, tačiau demokratinio atstovavimo logika reikalauja atsižvelgti į piliečių vertinimus, kitaip politikai praras pasitikėjimą. D. Cameronas tuo įsitikino su kaupu.
Žiniasklaidos, ypač populiarių bulvarinių laikraščių, vaidmuo taip pat svarbus. „The Sun“, „The Mirror“ ir „The Daily Mail“ jau seniai žinomi kaip euroskeptiški leidiniai, bet vykstant kampanijai jų straipsnių antraštės ir skleidžiamas melas apie imigrantus pasiekė neregėtas žemumas. Terpėje, kuri ignoruoja faktus ir ekspertų skaičiavimus, ilgainiui ima dominuoti emocijos ir instinktai.
C. Fieschi įsitikinimu, britų žurnalistai pademonstravo gėdingą intelektinį tingumą, tačiau kaip ir P. Bagulley, ji mano, kad dauguma JK piliečių nėra rasistai. Pasak tyrėjos, dabartinis neapykantos nusikaltimų protrūkis neturėtų užsitęsti. Vis dėlto ji nuogąstauja, jog panašių įvykių gali būti ir daugiau, jei šalies politikai toliau atvirai rodys panieką rinkėjams, politiniams oponentams ir ES pareigūnams.
