Alfa.ltEuropoje vis stipresnes pozicijas užimant dešiniosioms politinėms jėgoms, Lietuvoje šiuo požiūriu štilis. Mūsų politiniame spektre dominuoja kairieji ir centristai.
Pasak politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus, dešinė ima augti, kai dominuojanti kairė prisidirba kvailysčių, ir tai šiandien matome kai kuriose Europos šalyse ir JAV. Lietuvoje situacija kitokia – kairieji ir centristai tenkina didelę dalį rinkėjų, o „senamadiški“ tautiškai nusiteikę tradicionalistai toli gražu nebe tokie skaitlingi kaip Atgimimo judėjimo laikais ar pirmaisiais nepriklausomybės metais.
– Daug kur Europoje pastarąjį dešimtmetį dešinieji įgijo stiprias pozicijas ir prognozuojamas tolesnis jų populiarumo augimas, o Lietuvos partijų reitinge karaliauja socialdemokratai. Kodėl?
– Pirmiausia reikėtų apibrėžti dešinumą, kuriam būtų galima priskirti ir mūsų laikais supaprastintai pateikiamą pavadinimą – globalizmas, kuris iš esmės yra globali rinka ir globalus kapitalizmas, taip pat esantis liberaliosios dešiniosios minties produktu.
Tokios dešiniosios minties apraiškų Lietuvoje šiek tiek turime, tačiau ne tiek tarp politikų, kiek tarp visuomenėje žinomų veikėjų, viešai kalbančių ekonomistų arba tokių organizacijų kaip Laisvosios rinkos institutas. Tačiau konservatyviosios dešinės atstovų bent jau tarp parlamentinių partijų praktiškai nėra.
– Dešiniaisiais save pozicionuoja TS-LKD, nors žvelgiant iš šono jie kartais labiau primena liberalus.
– Jie ne primena liberalus, o yra liberalai. Tiesiog parlamente nėra nieko konservatyvesnio ir tai yra Lietuvos ypatumas, palyginti su kaimynais, pavyzdžiui, lenkų konservatoriais – „Teisė ir teisingumas“. Neblogai Lenkijoje laikosi ir krikdemiškos pakraipos jėgos.
O Lietuvoje krikdemų nėra. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį stiprios buvusios krikdemiškos partijos nunyko ir išnyko, o iš dalies konservatyviais buvę konservatoriai virto liberalais. TS-LKD turi krikdemišką „sparną, bet sparnas – ne galva ar smegenys, o tik sparnas. Vienintelis jų vaidmuo – partijos galimybė sakyti daliai rinkėjų, kad „nesame liberalai, nes štai turime konservatorių krikdemų“. Tačiau tai yra apsimetinėjimas ir rinkėjų atžvilgiu nelabai sąžiningas elgesys.
Taigi, turime arba kairiąsias, arba daugiau ar mažiau liberalias partijas. Tai labai įdomus ir keistas reiškinys, bet matome, kad Lietuvos visuomenei tikrai konservatyvios partijos nereikia. Tai dar keisčiau, turint omenyje, kad 1989–1991 m. už laisvę kovojusi Lietuva buvo gana konservatyvi šalis. Ne žmogaus teisės, o nacionalinis išsivadavimas buvo pagrindiniu akcentu, ir tai reiškia, kad daugumai žmonių tuo metu artimos buvo konservatyvios, o ne liberalios idėjos. Taip pat buvo stipri ir krikdemiška mintis.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį stiprios buvusios krikdemiškos partijos nunyko ir išnyko, o iš dalies konservatyviais buvę konservatoriai virto liberalais.
– Sunku patikėti, kad konservatyvūs, tradicionalistinių pažiūrų žmonės tiesiog ėmė ir išnyko. Prieš 30 metų panašios nuotaikos turbūt buvo visose Baltijos šalyse, tačiau Latvijos ir Estijos parlamentuose nacionalistų partijos buvo ir yra įprastas vaizdas, o Lietuvoje tokios partijos kaip „Tautininkai“ arba Nacionalinis susivienijimas, jei tikėtume apklausomis, turi poros procentų palaikymą.
– Nacionalinį susivienijimą turbūt galima pavadinti konservatyvia jėga Lietuvos politikoje, bet atleiskite už kalambūrą, ta jėga labai silpna. Jei Lietuvoje yra konservatyvių, krikdemiškų ar nacionalistinių pažiūrų žmonių, mes jų nematome rinkimuose. Manau, kad šiandien tokių žmonių yra gerokai mažiau, nei buvo pirmąjį ir antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Grubiai tariant, didelė jų dalis tiesiogine žodžio prasme išmirė ir dabartinė Lietuvos visuomenė yra visai nebe ta, kuri kovojo už laisvę prieš 30 metų. Juk labai daug su Sąjūdžiu ėjusių žmonių buvo politiškai aktyvūs senjorai, kurių dalis buvo gimę tarpukario Lietuvoje. Jie smarkiai darė įtaką politiniam šalies klimatui pirmaisiais metais, bet laikui bėgant jų darėsi vis mažiau, o jų vietą užėmė sovietmečiu gimę žmonės, kurie yra pakankamai toli nuo konservatyvaus ar katalikiško požiūrio.
Per tą patį laiką daug kas keitėsi ir aplink Lietuvą. Europos dešinieji tapo daug liberalesni. Pavyzdžiui, vokiečių krikdemai: Konradas Adenaueris turbūt baisiausiame košmare negalėjo sapnuoti, kad krikdemams kada nors vadovaus tokia odiozinė figūra kaip Angela Merkel, neturinti nieko bendro nei su katalikiška mintimi, nei konservatyvia pasaulėžiūra.
Tuo pat metu kitoje sienų pusėje keitėsi Rusija: išmirė karta, kuriai gegužės 9-oji buvo „šventė su ašaromis akyse“ ir joje skambėjo antikariniai šūkiai, o jau prieš kurį laiką juos pakeitė karta, skanduojanti „galime pakartoti“, pasiruošusi ką nors užpulti ir sunaikinti. Paradoksalu, bet vėlyvojo sovietmečio visuomenė buvo daug humaniškesnė nei dabartinė.
– Gal lietuviams nebeįdomios jokios politinės ideologijos ir filosofijos? Ne kartą Seimo rinkimuose puikiai pasirodė partijos, neturinčios nieko bendra su jokia politine tradicija.
– Tam, kad žmogus būtų liberalas, konservatorius ar socialistas, jam visai nebūtina gilintis į politinę filosofiją. Panašiai kaip piktybiniam kelių eismo taisyklių pažeidėjui visai nebūtina tomis taisyklėmis domėtis. Žmogus natūraliai linksta į vieną arba kitą pusę, vadovaudamasis savais įsitikinimais ir vertybėmis. Galų gale, kas yra grynas liberalas ar konservatorius? To paties konservatizmo krypčių yra anaiptol ne viena. Dešiniesiems liberalams svarbiausia ekonominė laisvė ir kuo mažesnis valstybės kišimasis į privačią erdvę, o kairiesiems liberalams – mažumų teisės, kurios turi būti užtikrintos per valstybės įsikišimą. Beje, pastarieji dominuoja Lietuvoje, daugelyje Europos šalių, o dešiniųjų liberalų partijos yra negausios ir silpnos.
Jei Lietuvoje yra konservatyvių, krikdemiškų ar nacionalistinių pažiūrų žmonių, mes jų nematome rinkimuose.
– Viešojoje erdvėje kalbant apie dešiniuosius, lyg ir Italijoje, Vengrijoje ar Lietuvoje, jau tapo standartu pridėti žodį „kraštutiniai“. Tai pelnyta etiketė? Ar ne per dažnai lengva ranka ką nors vadiname „radikalais“, „neonaciais“ ir panašiais žodžiais?
– Sutinku, kad Europoje tai paplitęs reiškinys. Įdomu, kad labai dažnai girdime „kraštutinė dešinė“ ir labai retai „kraštutinė kairė“. Kraštutinumo sąvoka politikoje priklauso nuo to, ką mes laikome norma. Įdomu, kokioje normoje save suvokia tie žmonės, kurie visada kalba tik apie kraštutinę dešinę, bet niekada apie kairę. Labai gali būti, kad jiems patiems labai netoli iki kraštutinės kairės, todėl ji jiems ir neatrodo kraštutinė. Atitinkamai praktiškai bet kokia dešinė jiems atrodo kraštutinė, o „normalia“ dešine jie laiko beveidžius centristus, pataikaujantiems abiejų spektro pusių elektoratui.
Būtent Europos dešiniųjų nuslinkimas į kairę ir pataikavimas kairiesiems paskatino dalį europiečių ieškoti alternatyvos. Kartais ta alternatyva visai gera, o kartais tokia kaip „Alternatyva Vokietijai“.
Tačiau man sunku suprasti, kodėl Italijoje laimėjus Giorgijos Meloni partijai, Lietuvos ir kitų šalių žiniasklaida akcentavo, kad laimėjo būtent „kraštutiniai“ dešinieji. Dabar apie tą „kraštutinumą“ beveik nekalbama. Vyko politinė kova ir kažkam reikėjo klijuoti etiketes, o žiniasklaida yra tos politinės kovos dalyvė, dažniau palaikanti kairiąsias partijas. Žiniasklaida tai daro automatiškai, nemąstydama ir neobjektyviai stoja į vieną politinės kovos pusę.
– Lietuvos prezidento rinkimai: mūsų aptartas konservatyvus dešinysis rinkėjas turi kandidatą?
– Kaip jau minėjau, Lietuvoje šiuo požiūriu situacija yra labai sujaukta ir man labai sunku pasakyti, kas yra dešinieji, kalbant ir apie rinkėjus, ir apie partijas. Drąsiai galiu pasakyti, kad prezidento rinkimuose nedalyvauja nė vienas konservatorius. Galima ginčytis, kiek yra dešinumo vieno ar kito kandidato programoje, bet toks ginčas nėra prasmingas, nes šis dešinumo demonstravimas dažniausiai tėra manipuliacija rinkėjais. Siekdami populiarumo, kandidatai lengvai kaitalioja tai dešines, tai kaires pozicijas, ir tame nėra jokio nuoseklumo. Tad nė vienas kandidatas šiuose rinkimuose nepasižymi nei nuosekliu dešinumu, nei kairumu.
Europos dešiniųjų nuslinkimas į kairę ir pataikavimas kairiesiems paskatino dalį europiečių ieškoti alternatyvos. Kartais ta alternatyva visai gera, o kartais tokia kaip „Alternatyva Vokietijai“.
– Odioziškiausias kandidatas – Ignas Vėgėlė. Jį apskritai galima „padėti“ į kažkurią politinio spektro vietą?
– Į tą pačią vietą, kurioje yra Donaldas Trumpas. Abu atvejai yra paradoksalūs tuo, kad oligarchinei politinio spektro daliai priskirtinas kandidatas traukia į savo pusę labiausiai „nuskriaustus“ rinkėjus, ekonomiškai silpnus ir pažeidžiamus žmones. Milijardierius D. Trumpas kreipėsi į amerikiečius, į kuriuos lyg ir turėjo kreiptis demokratų kandidatai, o I. Vėgėlės rinkėjas – „antroji Lietuva“, kuriai jis pats niekada nepriklausė.
Reikia pasakyti, kad apie I. Vėgėlės įsitikinimus mes žinome labai mažai, kol kas jis neparodė savo politinio veido. Gal dar tai padarys, bet klausydamas jo pasisakymų aš girdžiu tik siekį patikti tai visuomenės daliai, kurią jis laiko savo elektoratu.
– Dešiniųjų sėkmę Europoje pakurstė imigracijos problemos. JAV buvo tas pats, be to, ir nesutarimai lyčių tapatybės ir panašiais klausimais. Nepanašu, kad Lietuvos rinkėjui labai rūpėtų nei viena, nei kita. Ar tai reiškia, kad dešiniesiems artimiausiu metu nieko „nešviečia“?
– Vakaruose dešiniesiems padėjo grubios kairės klaidos, beje, darant kraštutinei kairei būdingus viražus, tokius kaip imti įrodinėti, kad neteisėti migrantai kažkodėl pasidarė teisėti. Tai neįvardijama, bet būtent kraštutinis kairumas leido milijonams migrantų plūstelėti į Vakarus, lyg nebūtų valstybių sienų. Tai sustiprino dešiniąsias partijas.
Lietuvoje migracija nesukelia tiek diskusijų ir tuo labiau vadinamųjų vertybinių karų. Mūsų šalyje nėra tokios stiprios kraštutinės kairės, kuri imtųsi masiškai gabenti į šalį migrantus iš kokios nors Vidurio Azijos. Atvirkščiai, kilus migrantų krizei, atsirado pakankamai sveiko proto ir net „Laisvės partija“ iš esmės neprieštaravo „Kasčiūno sienos“ statybai ir apgręžimo politikai.
Žinoma, daug lėmė tai, kad migrantai plūstelėjo per priešiškos valstybės sieną, o ne per Viduržemio jūrą kaip į Italiją. Mums tai buvo pasipriešinimo agresoriui dalis, nes jo sukelta migrantų krizė pripažinta agresoriaus vedamo hibridinio karo dalimi. Šį kartą tai suveikė, bet abejoju, ar mūsų valdančiųjų politikai neplaukiotų kateriais, gelbėdami migrantus, jei būtume Italijos padėtyje.
Siekdami populiarumo, kandidatai lengvai kaitalioja tai dešines, tai kaires pozicijas, ir tame nėra jokio nuoseklumo. Tad nė vienas kandidatas šiuose rinkimuose nepasižymi nei nuosekliu dešinumu, nei kairumu.
Bet kuriuo atveju liberalūs valdantieji pademonstravo užtektinai sveiko proto, kad dešinesnių partijų poreikis visuomenėje nekiltų.
Tą patį galima pasakyti ir apie vertybinius karus dėl lyčių ir panašių dalykų, nes Lietuvoje nėra tiek kraštutinės kairės apraiškų, kad iškrėstų ką nors panašaus į absurdiškus reikalavimus Jungtinėje Karalystėje supaprastinti tvarką užsieniečiams, norintiems tarnauti britų kariuomenėje, nes to reikalauja įtraukumas. Lietuvoje tokių nesąmonių nesiūloma ir rezultatas tas pats – nėra poreikio rinktis konservatyvesnes dešines jėgas. Tai vienu metu ir pliusas, ir minusas. Gerai, kad nėra stiprios kraštutinės kairės, bet trūkumas tai, kad negali stiprėti ir konservatyvioji dešinė.
Kol kas prielaidų dešinei iškilti nėra. Galbūt jų atsirastų ateityje, jei, pavyzdžiui, Europos kairieji liberalai bandytų primesti visoms valstybėms privalomas migrantų priėmimo kvotas. Jau kažkiek juntamas kylantis nepasitenkinimas dėl atvykėlių iš Vidurio Azijos, akivaizdžiai net nesiruošiančių mokytis kalbos. Tačiau problemos lygis dar toli gražu nėra toks kaip Švedijoje, kur kairiųjų sugabenti migrantai dominuoja nusikalstamame pasaulyje.
