Europos Sąjunga jau ne pirma diena stebi Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbáną ir stebisi: kaip toli gali žengti šis politikas, norėdamas ne tik pateisinti pasirinktas priemones tikslui pasiekti, bet ir įtikinti visuomenę savo teisumu. Kol vieni stebi ir stebisi, kiti veikia.

Praeitą savaitę visos Budapešto autobusų bei tramvajaus stotelės, metro stotys buvo iškabinėtos plakatais, stambiu planu vaizduojančiais Georgą Sorosą – vieną įtakingiausių šių dienų milijardierių, politikos ir visuomenės veikėjų, filantropą. Vienuose plakatuose jis sarkastiškai šypsosi, kituose – už virvelių tarsi marionetę tampo Vengrijos socialistų partijos lyderį László Botka. Jo iškreiptą veido išraišką lydi užrašai: „Neleiskime Georgui Sorosui juoktis paskutiniam!“, „Prasmirdęs žydas“, „Milijardierius“. Vengrijos valdžios lėšomis užsakytos kampanijos plakatas 2017 m. Budapešte ir antisemitinė karikatūra XX a. 4-ojo dešimtmečio Vengrijos spaudoje. Kažkas „patrolino“, sakytume. Tačiau vyriausybė ir valdančioji radikalios dešinės V. Orbáno partija „netrolina“. Ji tik konkrečiai ir aiškiai išsako savo nuomonę: G. Soroso ginamai ir deklaruojamai pabėgėlių bei migrantų politikai, nevyriausybinių organizacijų veiklai ir valdžiai oponuojančiai akademinei bendruomenei Vengrijoje vietos nėra.

Asmeninis konfliktas

12,9 mln. JAV dolerių vyriausybei kainavusi reklamos akcija aiškinama siekiu sustabdyti vieno įtakingiausių demokratijos idėjų Rytų ir Vidurio Europoje gynėjų bei puoselėtojų „migrantų kampaniją“. Esą ji palaiko nelegalių imigrantų veržimasi į Europą ir kelia grėsmę nacionalinei valstybei bei visai Europos Sąjungai. Tokie pareiškimai ypatingai sustiprėjo 2015 m., pasaulyje kilus pabėgėlių krizei bei susiformavusi aiškiai idėjinei ir politinei priešpriešai: Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio G. Soroso pasekėjai deklaravo humaniško elgesio su prieglobsčio prašytojais būtinybę, V. Orbáno vyriausybė ėmėsi statyti tvorą Vengrijos pasienyje su Serbija.

Tai sudarė sąlygas Vengrijos valdžiai peržiūrėti užsienio nevyriausybinių organizacijų veiklą šalyje ir atvedė iki Centrinės Europos universiteto žlugdymo.

Konfliktui įsiplieskus, Vengrijos premjeras netgi paragino G. Sorosą prisiimti atsakomybę už „dešimtis milijonų sugriautų gyvenimų“, vykdant spekuliacijas finansų rinkose. Pastarasis atšovė, kad Vengrijos vyriausybė siekia šalį paversti „mafijos valstybe“, o asmeninį konfliktą tarp V. Orbáno ir paties G. Soroso naudoja propagandai skleisti. Tai sudarė sąlygas Vengrijos valdžiai peržiūrėti užsienio nevyriausybinių organizacijų veiklą šalyje ir atvedė iki Centrinės Europos universiteto žlugdymo. Esą jis – tiltas tarp JAV reziduojančio G. Soroso, jo idėjas plėtojančių fondų ir organizacijų užsienyje bei Vengrijos ir visos Europos piliečių. V. Orbáno vyriausybė mano, kad šio tilto stiprinimas kelia grėsmes jos radikalios politinės dešinės politikai šalyje.

Veiksmus grindžia patirtimi

Tuo tarpu G. Sorosas asmeniškai patyrė, ką reiškia būti persekiojamam valdžios, bėgti, ieškoti prieglobsčio ir būti nepripažintam tarptautinės bendruomenės. 1946 m. dar vaikystėje jis paliko Vengriją, studijavo Didžiojoje Britanijoje, o persikėlęs gyventi į Jungtines Valstijas tapo vienu įtakingiausių investuotojų. Visą savo aktyvios karjeros laiką jis rėmė ir kūrė įvairias organizacijas, fondus, padedančius žydų bendruomenėms, migrantams, LGBT aktyvistams, benamiams ir kt. Jis teigia suprantąs, ką patiria ir išgyvena visuomenės ar savo aplinkos atstumtieji. Tuo labiau tie, kurie kenčia nuo nacionalistinės politikos. Tai esą niekuo nesiskiria nuo dabartinės V. Orbáno ir jo vyriausybės siūlomos ir įgyvendinamos politikos. Ji, G. Soroso įsitikinimu, ksenofobiška, demonizuojanti pabėgėlius bei iš esmės antieuropietiška. „Fantazija“ jis vadina Vengrijos premjero žodžius esą G. Sorosas braižo schemą, kaip importuoti milijonus nelegalių imigrantų į Europą. Ilgą laiką būdamas aktyvus žmogaus teisių ir laisvos rinkos gynėjų, G. Sorosas mano, kad Europos Sąjunga privalo parengti ir įgyvendinti bendrą prieglobsčio prašytojų sistemą, o tarptautinė bendruomenė – daugiau dėmesio skirti mažo ekonominio išsivystymo valstybėms, kurios priima 89 proc. visų pabėgėlių.

Tikslas pateisina priemones

Vis dėlto politinių ir viešų deklaracijų negana. V. Orbánas tikslingai naudojasi neaiškiu ir kiek išplaukusiu tiesioginio oponento įvaizdžiu viešojoje erdvėje. Apžvalgininkai svarsto, ar dalią palengvina ir paties G. Soroso elgsena bei laikysena. Ne paslaptis, kad kairieji jį piešia kaip turtingą verslininką, savo tikslams išnaudojantį mažuosius bei atvirai palaikantį liberalias laisvos rinkos ir atviros visuomenės idėjas. Tiems, kas save mato tolimoje politinio spektro dešinėje, jis – žiaurus ir niekšingas, viena ranka ilgus amžius užkulisiuose formuojantis pasaulio politiką. Kita vertus, G. Sorosas yra ir vidaus, ir išorės žaidėjas: nuolat viskuo besidomintis kaišiojantis užsienietis, tuo pat metu neatsiejamas nuo Vengrijos ir jos žydų bendruomenės. Tai leidžia jo oponentams taikliai šaudyti tuščiais šoviniais ir kelti klausimus apie jo praeitį, veiklą ir idėjų ateitį. Apžvalgininkai pastebi, kad V. Orbánui tokia elgsena patraukli: 2018 m. pavasarį šalyje vyks parlamento rinkimai.

Post Scriptum

Politologai dažnai teigia, kad rinkėjai turi trumpą politinę atmintį: esą apie politikų veiklos kokybę jie sprendžia čia ir dabar, o tai, kas buvo praeityje ar laukia ateityje, jiems nė motais. Šiek tiek perfrazavus, esminę mintį galima pritaikyti ir politikams. 1989 m. V. Orbánas, pasinaudojęs G. Soroso stipendija, pradėjo studijas Oksfordo universitete Didžiojoje Britanijoje. Po dviejų dešimtmečių G. Soroso įkurtas Atviros visuomenės fondas (Open Society Foundation) skyrė milijoną JAV dolerių paramos Vengrijai, nukentėjusiai nuo raudonojo dumblo sukeltos ekologinės katastrofos. Kiekvienais metais fondas tęsia G. Soroso pradėtą tradiciją ginti kenčiančius nuo žmogaus teisių pažeidimų valstybės lygmeniu, finansuoja ir remia įvairiais iniciatyvas. Jo kuruojamas Vengrijos Helsinkio komitetas suteikė teisinę pagalba daugiau kaip 3000 žmonių, iš kurių net 70 pateko tarp Europos Žmogaus teisių teismo bylų. Nepaisant to, šiandien Vengrijos politinėje padangėje jis grėsmė Nr. 1., o jo veiksmai tarptautinėje politikoje – bandymas sukurti „transnacionalinę imperiją“.