BNSLietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys sako, kad Afganistane tarnaujantys lietuvių kariai į gimtinę turėtų grįžti liepos mėnesį. Anot jo, du dešimtmečius trukusi Lietuvos misija parodė sąjungininkams, kad esame patikimi ir profesionalūs. „Tuo pačiu stiprėja ir mūsų saugumas bei atgrasymas“, – teigė kariuomenės vadas.
– Baigiama misija Afganistane, kada konkrečiai į Lietuvą turėtų grįžti kelios dešimtys mūsų šalies karių?
– Planas sugrįžti yra iki liepos 1 dienos. Tai yra planas, bet jis yra gali pakisti pagal ten susiklosčiusią situaciją. Tas planas retkarčiais keičiasi, nes išvedimo eiliškumas yra toks, kad turi būti užtikrintas išvedamų pajėgų saugumas. Ir tie vienetai, kurie užtikrina išvedamų pajėgų saugumą, turėtų išeiti paskutiniai. Todėl kariai, kurie tai vykdo, tarp jų – ir mūsų Karo policijos – bus išvesti paskutiniai. Ten dabar likę aštuoni mūsų kariai.
– Afganistane lietuviai tarnavo bene du dešimtmečius, kokios patirties Lietuvos kariuomenei suteikė ši misija?
– Pagrindinis aspektas, ką ši misija davė bendrai mūsų valstybei saugumo prasme, – mes, kaip valstybė, kaip Lietuvos kariuomenė, parodėme savo sąjungininkams, kad esame patikimi, profesionalūs, gerai organizuoti. Davė tai, kad tuo pačiu stiprėja ir mūsų saugumas bei atgrasymas, nes būdami kažkur kitur su sąjungininkais užsigarantuojame tai, kad su mumis Lietuvoje irgi bus kitos kariuomenės, NATO kariuomenės – ne tik bus, bet ir yra.
Grynai technine prasme, tai, aišku, yra ypatinga misija, ji tęsėsi 17 metų mums siunčiant ten karius. Mes vykdėme įvairias užduotis – pirmieji išvyko mūsų „aitvarai“ – specialiųjų operacijų pajėgos, js vykdė užduotis ir operacijas su amerikiečiais ir kitais sąjungininkais. Buvo labai neįkainojama patirtis individualiai atskiriems karininkams, kurie vykdė įvairias funkcijas operacijų rajone dislokuotuose NATO štabuose, ir, aišku, Karo policijai, logistams, kurie užtikrino mūsų logistinį aprūpinimą.
Taip pat aviatoriams, kurie atliko mokomąsias misijas, patiems mūsų orlaivių pilotams, nes jie vykdė nuotolinius skrydžius. Aišku, ypatinga misija buvo Goro provincijos atkūrimo grupė, kur mes praktiškai turėjome atskiras atsakomybes, kai turėjome užtikrinti civilinės institucijos ir tų, kurie investavo, kurie vykdė visus kitus darbus, saugumą. Ir, aišku, kariai tuo pačiu betarpiškai vykdė operacijas, patrulius, apsaugą, kad žmonės gyventų saugiau. Aišku, buvo ir medikai.
Vien tai, kad provincijos atkūrimo grupėje buvo įvairių specialybių ir specializacijų kariai, taip pat kitų šalių kariai, buvo ypatinga. Mes save tobulinome, rengėme ir, aišku, šiandien aš esu labai dėkingas visiems kariams, vadams ir visiems, parengusiems šiuos karius šitai misijai, kurioje sulaukėme geriausių sąjungininkų, bičiulių, NATO vadovybės, kitų valstybių-sąjungininkių vadų įvertinimų.
– Viena misija baigiasi, kita, sakykime gali prasidėti. Lietuva svarsto galimybę siųsti karių į Prancūzijos vadovaujamą antiteroristinę operaciją Malyje. Kiek ir kokių Lietuvos karių galėtų prie to prisidėti?
– Kalbant apie kitas misijas, čia reikėtų labai gerai suprasti, kad dalyvauti pačioje karinėje misijoje nėra joks tikslas savaime, tai nėra koks nors karių uždavinys ar noras. Tai yra valstybės poreikis, užtikrinant savo saugumą, užtikrinant saugumą ir poreikį sąjungininkų ir partnerių – tada tikrai mūsų kariuomenė rengiasi ir jeigu reikės, bus pasirengusi ir tikrai išvažiuos bei atliks pareigą.
Bet kalbant apie Malį arba bendrai apie Afriką, kai dar turėjome daugiau karių Afganistane metų pradžioje, tai virš 50 proc. mūsų karių tarptautinėse operacijose ir misijose atliko pareigas Afrikoje. Tas procentas dabar automatiškai išauga, nes išvedame karius iš Afganistano. Mes ir Centrinėje Afrikos Respublikoje turime štabo karininkų, ir didžiausia misija dabar yra Malyje – „Minusma“, – kur savanorių pajėgos sudaro didžiausią dalį karių.
Ateities misijos priklausys nuo poreikio ir valstybės sprendimo. Jeigu tokio sprendimo ir tarptautinio poreikio nebus, tai greičiausiai nedalyvausime tose misijose. Šiai dienai kariniais kanalais to poreikio nėra išreikšta. Kalbant apie naują misiją Malyje, taip, yra bendras raginimas, ypač Europos Sąjungos kontekste arba lygmenyje, skirti daugiau indėlio, bet mūsų valstybė pagal savo ir kariuomenės dydį ir taip turi nemažą indėlį Afrikoje.
Kalba dabar eina apie tai, gal dislokuoti lietuvius kartu su prancūzų kariais, bet šitos kalbos yra politiniame lygmenyje, karinio poreikio nėra. Aš dabar negaliu pasakyti – nei kokių pajėgų, nei kiekio, nei vietos. Aš pats kartais paskaitau spaudoje tuos politikų svarstymus, kad reikia.
Atsakysiu paprastai – čia turbūt klasika: dar karybos teoretikas Carlas von Clausewitzas yra pasakęs, kad karas yra politikos tęstinumas karinėmis priemonėmis, tad jeigu politikai pasakys, tai ir mes savo pajėgumus turėsime, parengimą turėsime ir valstybės skiriamą užduotį įvykdysime.
– Pereikime prie kitos temos. Šiuo metu kariuomenėje vykdomas vakcinavimas nuo COVID-19. Kaip vyksta šis procesas, ar yra atsisakančiųjų skiepytis?
– Deja, pandemija neaplenkė ir Lietuvos kariuomenės. Jeigu žiūrėtume į proporcijas, kiek sirgo Lietuvos žmonių, kiek buvo atvejų per parą, tai panašiai, proporcingai (...) buvo ir kariuomenėje skaičiai, nepaisant to, kad mes labai, mano sprendimu, buvome apriboję savo veiklą (...).
Džiugu, kad vakcinavimas vyksta labai sklandžiai, ypač po sprendimo, kai Sveikatos apsaugos ministerija mums suteikė vakcinas ir leido vakcinuoti savo pajėgumais, panaudojant mūsų karo medicinos pajėgumus. Vakcinavimo centrai atidaryti pagrindiniuose miestuose, karinėse įgulose, ir šiai dienai pirmu ir antru skiepu esame vakcinavę arti 11,5 tūkst. karių, beveik 4 tūkst. dar turime persirgusių.
Bendrai mūsų kariuomenės turimas imunitetas yra daugiau nei 60 proc., tai tikrai gerina nuotaikas. Prieš vakcinavimą, kai valstybėje buvo sukilę iki 2 tūkst. atvejų per parą, mes tada irgi turėjome bendrai sergančiųjų apie 400. Dabar nėra net 50 sergančiųjų.
– O ar skiepijimas kariuomenėje yra privalomas?
– Skiepijimas labai pagerino nuotaikas kariuomenėje, atvėrė galimybes nuimti kai kuriuos apribojimus karinio rengimo prasme, pradėjome vykdyti tarptautines pratybas, atsilaisvinome šauktinių karių gyvenimą, socialinius ryšius ir dabar labai svarstome pradėti protingą išleidimą namo savaitgaliais.
Dėl privalomumo – pas mus galioja vakcinavimo tvarka kaip ir kiekvienam valstybės piliečiui. Kariai turi laisvę pasirinkti, pasirinkti laisvai skiepo rūšį. Džiugu, kad didžioji dalis karių skiepijasi. Vienas kitas yra, kuris atsisako skiepytis. Yra dalis, kuriuos reikia įtikinti. Dažniausiai tarp karių kyla diskusijų ne dėl to, skiepytis ar ne, o kurią vakciną pasirinkti. Aišku, tai šiek tiek apsunkina padėtį, nes didžiausia dalis, kaip ir kiti žmonės, prioritetu laiko „Pfizer“ vakciną, „Moderna“ ar „Johnson&Johnson“ skiepą.
Dabar, aišku, teks spręsti dėl dalyvavimo mūsų kasdieninėje veikloje tiems, kurie nenori skiepytis. Reikia pripažinti, kad jie yra šaltinis, kurie gali platinti virusą. Faktas, kad dabar žiūrime taip, jog prieš pratybas, prieš delegavimą renginiuose, kur numatyti Vyriausybės reikalavimai, taip pat mūsų vidaus taisyklės, tai jiems reikės tikrintis, testuotis ir jeigu testas bus neigiamas, jie dalyvaus. Kai tik vėl norės kur nors dalyvauti, vėl reikės testuotis.
Kitas dalykas – apsiribos dalyvavimas tarptautinėse pratybose, nes sąjungininkai reikalauja, kad būtume skiepyti. Dar vienas dalykas – negalėsime neskiepytų karių siųsti į tarptautines misijas. Į kursus, specialybės kursus, tarptautines mokyklas ir koledžus tokie kariai irgi negalės vykti. Tai pasirinkimo laisvė yra, bet nesiskiepyti pasirinkę žmonės paprasčiausiai smarkiai save apribos.
– Kiek dar liko karių paskiepyti ir kada planuojate baigti šį procesą?
– Reguliarios kariuomenės karius tikrai turėtume baigti skiepyti iki birželio vidurio. Savanorių pajėgose, nes dalis savanorių gyvena užsienio valstybėse, tai negalima garantuoti, kad 100 proc. savanorių pasiskiepys iki birželio vidurio arba pabaigos, nes komplikuotas jų skiepijimas dėl gyvenimo specifikos. Manau, kad iki liepos mėnesio turėsime kariuomenėje įgiję tą kritinį imunitetą, kad galėtume pilnai pradėti savo veiklą be didesnių apribojimų.
– Pakalbėkime apie pinigus. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas pasiūlė Vyriausybei padidinti gynybos finansavimą per 20 mln. eurų, kad būtų pasiektas reikalaujamas 2 proc. BVP lygis. Ką už šiuos pinigus ketintumėte įsigyti, jeigu jie būtų skirti?
– Man yra džiugu, kad Vyriausybė ir Seimas, ir, aišku, prezidentas aiškiai supranta, jog įsipareigojimas sąjungininkams ir duotas pažadas dėl 2 proc. turi būti vykdomas. Ir mes esame tarp tų kelių valstybių, kurios tai išpildo. Aš, kaip kariuomenės vadas, galiu labai išdidžiai būti tarp tų kariuomenių vadų, kurie irgi tai vykdo, ir nevengti susitikimų. Tai tikrai man, kaip kariuomenės vadui, tas politinis sprendimas duoda daug pasitikėjimo.
Kita vertus, ką esu minėjęs ne kartą, kad kariuomenei yra svarbu ne tiek procentai, kiek suma, už kurią galima įsigyti kokių nors priemonių, ją skirti pajėgoms išlaikyti, plėtrai ar personalui.
Pas mus yra sudėlioti aiškūs planai, aiškūs prioritetai, ką turime vystyti. Dabar turbūt visiems aišku, kad tie 20 mln. eurų, kurie bus papildomai skirti, bus tinkamai panaudoti.
Mano prioritetas yra siūlyti krašto apsaugos ministrui, kaip asignavimų valdytojui, ypatingą dėmesį skirti medicininių pajėgumų vystymui. Šiuos pajėgumus vystyti buvo numatyta šiek tiek vėliau, tai dabar bus galimybė tai paspartinti, nes labai svarbu tuos pajėgumus turėti dabar ir šiandien. Kita vertus, faktas yra, kad amunicija yra svarbi sritis ir jai taip pat bus skiriami pinigai – tiek rezervui, tiek kariniam rengimui.
– Kalbate apie šaudmenis, o, kalbant apie medicininius pajėgumus, kokiomis konkrečiomis priemonėmis juos galėtumėte stiprinti už tuos 20 mln., bent už dalį tų pinigų?
– Čia yra procesas, susijęs su veiklos planavimu ir tos veiklos finansavimu. Tuos medicininius pajėgumus buvo numatyta vystyti trupučiuką vėliau, tai dabar bus galima daugiau įsigyti medicinos priemonių, evakuacinių automobilių, nes už tuos 20 mln., dabar galėsime įsigyti, pavyzdžiui, amunicijos tiek, kiek planavome įsigyti 2022 metais.
Tai reiškia, už 2022 metais likusius pinigus mes galime planuoti ir daryti pirkimo procedūras, kad 2022 metais įsigytume tas medicinines priemones, kurias buvo planuota įsigyti 2023 metais. Tą galime paankstinti vieneriais metais.
– Viena iš tų priemonių evakuaciniai automobiliai?
– Evakuaciniai automobiliai, paprastesnės medicinos priemonės, taip pat medicinos personalo planavimas ir pritraukimas, paramedikų rengimas. Visa tai įeina į kompleksinį medicininių pajėgumų vystymą. Aišku, medikamentai, priemonės, su kuriomis suteikiama pirmoji medicininė pagalba.
– Kalbant dar apie įsigijimus, Lietuvos dar nepasiekė visos pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“. Kada tie visi 88 šarvuočiai turėtų jau būti Lietuvoje?
– Šarvuotis, kurį perkame, arba mechanizacijos programa mus priartina prie nusistovėjusio supratimo, koks turėtų būti mechanizuotas arba vidutinis pėstininkų batalionas arba pėstininkų vienetas. Kai mes turime atitinkamo apsaugos lygio šarvuotį, su ugnies galia, manevringumu, tai tas šarvuotis mus priartina prie NATO šalių supratimo ir suderinamumo su kitų šalių atitinkamais vienetais. Tai yra didžiulis žingsnis į priekį keičiant tą senesnę platformą M113 į „Boxer“ platformą, tai tikrai yra džiugu.
Buvo numatyta, kad įsigysime 88 kovines pėstininkų mašinas. Aš manau, kad šių metų pabaigoje mes jų turėtume turėti virš 50 Lietuvoje. Tai yra šiek tiek daugiau nei batalionas. Deja, pandemija šiek tiek mus stabdo, stabdo industriją, bet jie pandemijos metu, kiek buvo atsilikę, dabar viską daro, kad pasivytų grafiką.
Mes labai atidžiai žiūrime iki elementarių smulkmenų, kad gautume tą produktą, kurį užsisakėme – dėl elementariausios smulkmenos, standartų neatitikimo šarvuočius grąžiname arba prašome pataisyti vietoje. Dabar turime 28 kovos mašinas, su kuriomis treniruojamės, kartais su apribojimais, kartais su iššūkiais, bet mes tuos 28 šarvuočius eksploatuojame, treniruojamės. Yra parengti beveik visi vairuotojai, antro bataliono įgulų vadai rengiami.
– O buvote jau kažkiek „Vilkų“ gražinę gamintojams dėl defektų?
– Nėra taip, kad šarvuočiai ateina ir mes juos išvežame atgal. Mūsų komisija važiuoja į gamyklą, kur yra numatyta procedūra. Mes patys žiūrime, ir jeigu mūsų komisijos testavimo ir pradinio priėmimo nepraeina, gamintojas šalina tuos trūkumus ten. Aš tą vadinu grąžinimu. O čia, Lietuvoje, kai būna programinių nesklandumų ar dar kažko, tai gamintojai yra iškviečiami čia ir tada šalina tą trūkumą.
– Kalbant apie techniką ore, kokia šiuo metu situacija su amerikiečių „Black Hawk“ sraigtasparniais?
– Įsigijimo procesas jau pradėtas ir pasirašyta sutartis. Dabar vyksta techninių detalių derinimas, bet praktiškai numatytas pristatymo grafikas, ir aš giliai įsitikinęs, kad 2024 metais turėsime pirmuosius du „Black Hawk“ universaliuosius sraigtasparnius ir 2025 metais atvyks pas mus dar du, tai turėsime keturis. Mane džiugina pats sprendimas ir sutarties su JAV pasirašymas, kad galutinai nusprendėme ir įgyvendiname perėjimą nuo rusiškos ir senos platformos prie vakarietiškos, amerikietiškos platformos.
Dabar susiduriame su daugeliu problemų, visų pirma, su eksploatacinėmis Mi-8 problemomis. Mes turime labai atsakingai žiūrėti į remontą, į tos paslaugos tiekėjus, kam jie atstovauja, kiek yra patikimi. Ir, aišku, tai yra gaminys valstybės, kuri mums kelia nuolatinį rūpestį, todėl tas jų remontas yra komplikuotas. Aišku, tos platformos išlaikymas mums pakankamai brangiai kainuoja, nes tai jau yra sena platforma. Mes dabar esame numatę planą, kaip įvykdysime savo užduotis su esamais, turimais sraigtasparniais ir iki pirmų „Black Hawk“ gavimo, juos nuosekliai pakeisime.
Dabar jau esame smarkiai pažengę su infrastruktūra, kur patalpinsime „Black Hawk“ sraigtasparnius, kur atsarginių dalių sandėliai bus įrengti, kur treniruokliai bus įrengti. Kitas dalykas – esame numatę tiek inžinerinio, techninio personalo, tiek lakūnų mokymą. Čia reikia pasidžiaugti, kad su tuo sprendimu, jog mes pasirinkome „Black Hawk“ platformą, gauname didžiulę paramą iš Pensilvanijos nacionalinės gvardijos, nes jie šitą platformą eksploatuoja, turi labai daug patirties, gerą treniruočių bazę ir jie mums tą visą patirtį, treniruotes, suteiks praktiškai nemokamai dvišalio bendradarbiavimo apimtyje. Esame sutarę, kad Pensilvanijos gvardijos lakūnai ir techninis personalas atvyks į Lietuvą ir treniruos mūsų lakūnus, techninį personalą Šiaulių aviacijos bazėje.
– Ar neketinate dar labiau atnaujinti aviacijos parko?
– Dabar tikrai nėra prioritetas plėsti aviacijos pajėgumą. Mano matymu ir mūsų skaičiavimu, aviacinį pajėgumą stengsimės išlaikyti tokį, kokį turime. Tai yra transportinė aviacija, sraigtasparniai, kurie užtikrins karinį rengimą, paiešką ir gelbėjimą ir kitas transportavimo funkcijas – donorų organų gabenimą, pavyzdžiui, miškų gesinimą. Aišku, kita dalis yra oro gynyba ir oro erdvės stebėjimas, čia yra oro pajėgų vystymo pagrindinės kryptys, tai tikrai ateis diena, mes esame nusimatę planą modernizuoti orlaivius „Spartan“.
Į kitus etapus jau žiūrėsime po 2030 metų. Tada žiūrėsime, kaip bus aviacijoje, taip pat su kariniu jūrų laivynu. Laivyne dabar turime išminavimo laivus, bet mūsų trijų Baltijos šalių sutarimas yra, kad nuo 2030 metų turėtume pereiti prie vieningos, universalios laivų platformos, kad visos trys valstybės galėtų įsigyti universalius laivus, kurie galėtų vykdyti išminavimo, patruliavimo ir kitas funkcijas. Dabar yra prioritetas sausumos dimensijos pajėgumo vystymas.
– Dar viena tema – karinis rengimas, ką tik baigėsi gana didelės pratybos „Geležinis vilkas“, prasidėjo pratybos Baltijos jūroje, kokių dar mokymų planuojama rengti šiemet?
– Pandemija tikrai turėjo įtakos kariniam rengimui ir pratyboms. Jeigu žiūrėtume į praeitą pavasarį kaip atskaitos tašką, tai buvo planuotos labai didelės JAV vadovaujamos pratybos, įtraukiant ir mūsų kariuomenę. Jos įvyko, bet labai mažos apimties, ir tai susiję su pandemija. Mes nacionaliniu mastu, kur buvome numatę bataliono lygmens pratybas, taip pat vykdėme, įvyko ir „Geležinio vilko“ pratybos, tarptautinės oro gynybos pratybos.
Mes labai gerai pernai įvertinome, kad kol neprasidės skiepijimas, intensyvaus pratybų grafiko nesudarėme nuo Naujųjų metų iki birželio.
Tačiau birželį startavome pakankamai gerai su strateginėmis pratybomis, įvykdėme pagrindinių valdymo elementų ir pajėgų vadaviečių treniruotes – pratybas „Perkūno griausmas“, kur buvo įsitraukę visi mano tiesioginiai pavaldiniai, pajėgų vadai, štabai. Toliau įvyko „Geležinio vilko“ vertinamosios pratybos, įvyko specialiųjų operacijų pajėgų pratybos „Liepsnojantis kalavijas“. Šį mėnesį bus vykdomos toliau JAV vadovaujamos pratybos Baltijos jūroje, kur įtraukiamos mūsų karinės jūrų pajėgos ir sausumos vienetai, toliau bus pratybos, kurioms vadovauja Jungtinė Karalystė.
Toliau turiu pabrėžti ir džiaugiuosi, kad sugebėjome organizuoti vokiečių 10-osios tankų divizijos štabo pratybas, įtraukiant penkių brigadų štabus ir kartu „Geležinį vilką“. Šios pratybos vyks Lietuvoje liepos mėnesį, tai bus didelės štabo pratybos, jos baigsis rugpjūčio pirmosiomis dienomis. Rudenį taip pat turėsime „Geležinio vilko“, inžinierių pratybas, Lietuvos vienetas dalyvaus ir pratybose Ukrainoje. Karinis rengimas dabar tikrai intensyvus ir praktiškai nuo antro pusmečio pereiname į įprastą režimą.
– Treniruočių vietos Lietuvoje pastaruoju metu irgi labai svarbus klausimas, eina kalba apie naują karinį poligoną. Žemaitijos bendruomenės buvo pasipiktinusios planais ten įrengti naują kariuomenės infrastruktūrą, kur, jūsų manymu, turėtų atsirasti nauja kariuomenės bazė?
– Noriu akcentuoti, kad, siekiant užtikrinti Lietuvos kariuomenės parengtį ir karinį rengimą, lygiagrečiai priimti sąjungininkus, užtikrinti sąlygas jų kariniam rengimui ir pratyboms tiek jiems, tiek tarpusavy, mums dabartinių karinių poligonų, o mes turime tik du, nepakanka (...). Turime Pabradės poligoną, kuriame vienu metu gali treniruotis bataliono dydžio vienetas ir vienu metu gali šaudyti mechanizuotos kuopos dydžio vienetas, ir turime Gaižiūnų poligoną, kur gali manevruoti kuopa, plius šaudyti būrys. Tų poligonų dabar trūksta, juoba, kad kariuomenė vystosi ir ji tiek skaičiumi, tiek pajėgumais ir ginkluote yra pažengusi labai toli. Tai mus verčia galvoti apie naujas teritorijas, kuriose galėtume treniruotis.
Žemaitija mums buvo viena iš galimybių. Įvertinus visas aplinkybes – tiek tų ploto tinkamumo, tiek karių infrastruktūros, tiek dirvožemio – aš pasiūliau, kad reikia žiūrėti į kitas teritorijas ir neapsiriboti vien Žemaitija, galima žiūrėti visoje Lietuvoje. Jeigu yra užtikrinamos sąlygos poligonui įrengti, šaudykloms įrengti, turiu omeny tokio dydžio vietoves, kur galėtume vykdyti manevravimą ir šaudymą, dabar atliekame tokią žvalgybą, kur Lietuvoje dar, įvertinant visas aplinkybes, galėtų būti įsteigtas naujas poligonas. Žvalgomės visur. Faktas, kad ten, kur skelbta, tai tikrai yra galutinai atsisakyta, nes ta vieta mums netinka. Aišku, laikas spaudžia, bet sakyčiau, kad reikia dar daug klausimų atsakyti – kompensacijų, iškirtimų, bet čia daugiau politiniai, o ne kariuomenės klausimai.
– O kodėl sakote, kad spaudžia laikas?
– Laikas spaudžia, nes sąjungininkus mes turime čia ir dabar. Laikas spaudžia todėl, kad turime atitinkamą karinių vienetų skaičių čia ir dabar, mes ieškome ir žiūrime, išnaudojame civilines teritorijas, bet jos mūsų manevravimą apriboja, šaudymo galimybės ten nesudaromos. Aišku, naudojamės ir sąjungininkų poligonais, bet transportuoti vienetus, pavyzdžiui, bataliono dydžio vienetą, kažkur į užsienį yra labai didelė kaina. Antras dalykas – užsienio poligonai yra užimti. Trečias dalykas – mes dažnai vykstame į amerikiečių valdomą poligoną Vokietijoje, tai taip, mes persidislokuojame, bet paprasčiausiai tai yra neracionalu ir kainuoja labai brangiai.
– Dar vienas klausimas – kaip turėtų atrodyti šaukimas į privalomąją karo tarnybą kitais metais, galbūt daugiau jaunuolių ketinate pakviesti?
– Mes planuojame iki 4 tūkstančių. Neplanuojame pakviesti daugiau, nes nuo 2015 metų jau esame pašaukę ir parengę apie 20 tūkst. aktyviojo rezervo jaunuolių. Tas skaičius, ką turime reguliarios kariuomenės, įskaitant savanorius, rezervą, mes turime antrą kariuomenę. Reikėtų akcentuoti, kad nuo pat 2015 metų ir dabar, pandemijos metu, džiugina tai, kad praktiškai apie pusę šaukiamų jaunuolių pareiškė savanoriškai atlikti privalomąją karinę tarnybą. Dar arti 40 proc. yra tie, kurie išreiškė norą tarnauti pirmumo teise, ir tik mažoji dalis yra tų, kuriuos privaloma tvarka pašaukiame. Dar džiugina, kad net 4,5 proc. šauktinių sudaro merginos. Manau, kad ta tendencija tęsis ir kitais metais bei mes tikrai įvykdysime nustatytą šaukimo planą, parengsime tą rezervą.
– Suprantu, kad pačios šaukimų tvarkos keisti neketinama?
– Ne, įstatymai pernai buvo priimti dėl šaukimo amžiaus, peržiūrėta dėl aukštosiose mokyklose besimokančių studentų, šiais metais tai veikia, atrodo, pakankamai gerai. Dabar prasidėjo diskusijos tarp politikų daugiau dėl alternatyviosios karinės tarnybos, bet čia yra daugiau nei kariuomenės kompetencijos klausimas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
