Žygimantas Gedvila/BNSPaskutinius kadencijos mėnesius Briuselyje dirbantis Lietuvos deleguotas eurokomisaras Virginijus Sinkevičius tikina esąs pasiryžęs grįžti į nacionalinę politiką. Visgi, politiko artimiausiuose planuose – ne Seimo, bet Europos Parlamento (EP) rinkimai. Prie buvusių bendražygių vadovaujamos Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ prisijungęs V. Sinkevičius ves partijos sąrašą EP rinkimuose.
Tačiau net ir tada, jei birželį būtų išrinktas į EP, eurokomisaras ketintų dalyvauti ir spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
„Pirmasis žingsnis vis tiek atliepiant mano patirtį ir tai, kad man nereikės Briuselyje prisistatinėti, kas aš esu, būtų Europos Parlamento rinkimai“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ savo politinės ateities planus komentavo V. Sinkevičius.
„Tačiau, vėlgi, ir Seimo rinkimų dinamika, nacionalinė darbotvarkė bus labai svarbi. Ir aš esu pasiryžęs dalyvauti ir toliau aktyviai nacionalinėje politikoje – ko nedariau pastaruosius keturis su puse metų“, – nurodė jis.
Interviu Europos Komisijos (EK) narys taip pat įvertino ir pastarąsias savaites Lietuvoje netylantį Prezidentūros ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ginčą dėl ambasadoriaus Lenkijoje. Politikas pabrėžė – pasikeitus valdančiajai daugumai kaimyninėje valstybėje, Lietuvai būtina turėti savo atstovą Varšuvoje. Todėl, pasak jo, konfliktuojančios pusės tiesiog privalo susitarti.
Be to, eurokomisarui susidaro įspūdis, kad puikiai besiklostantys dvišaliai Vilniaus ir Varšuvos santykiai dabar politikų priimami kaip duotybė – nors, pabrėžė V. Sinkevičius, to anksčiau nebuvo.
„Prisiminkime kokie tie santykiai buvo iki Sauliaus Skvernelio Vyriausybės. Tai buvo asmeninis Sauliaus Skvernelio indėlis gerinant santykius su Lenkija, suvokiant (...), kiek svarbu Lietuvos saugumui yra būtent Lenkija“, – ekspremjerą gyrė Sauliaus Skvernelio ministrų kabineto narys.
– Artėjant 2024 m. rinkimams vis daugėja prognozių dėl to, kaip keisis politinis Lietuvos vaizdas. Partijų reitinguose lyderių pozicijų neapleidžiant socialdemokratams, Jonavos merui Mindaugui Sinkevičiui jau buvo klijuojama premjero etiketė. Visgi, politikui pareikšti įtarimai dėl galimo piktnaudžiavimo tarybos nario veiklai skirtomis lėšomis, todėl partija nurodė, kad kol kas jo pavardė nefigūruos jokiame rinkimų sąraše.
Ar gali būti, kad šioje situacijoje vieną Sinkevičių pakeis kitas? Kadaise, Ūkio ministerijoje, taip jau buvo nutikę.
– Manau, kad kiekvienas Sinkevičius turi savo kelią. Nesu Mindaugas Sinkevičius – sutampa tik mūsų pavardės. Mano karjera politikoje buvo visai kitokia. Pradėjau kaip Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, vėliau tapau ūkio ministru, reformavau ją į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją ir dabar esu Europos Komisijos narys. Mūsų karjeros kardinaliai skiriasi.
Matyti save vienoje ar kitoje pozicijoje – būtų nebrandu, nes pirmiausiai turi įvykti rinkimai. Puikiai suprantame mūsų rinkimų sistemą ir ta partija, kuri surinks daugiausiai balsų, kuri sugebės sudaryti koaliciją, (...) kažkuris iš politikų galės prisiimti atsakomybę eiti ministro pirmininko ar kitas pareigas.
Man labai keista, kad partija, kuri šiandien dienai lyg ir reitinguose yra pelniusi daugiausiai rinkėjų pasitikėjimo, kratosi tos atsakomybės.
– Ką jūs turite omenyje?
– Apskritai. Dėl labai konkretaus atsakymo – ar jie prisiimtų atsakomybę už valstybę? Kas prisiimtų tą atsakomybę?
– Jūs kalbate apie socialdemokratų nežinią dėl kandidato prezidento rinkimams?
– Visais klausimais. Šiandien dienai iš socialdemokratų mes negirdime retorikos, kad jie yra pasiryžę prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį. Mes matome labai daug kritikos dabartinei Vyriausybei – be konkrečių siūlymų. Bet nematome tų veidų, kurie sakytų – štai komanda, kuri pasiryžusi prisiimti atsakomybę. Mindaugas Sinkevičius buvo neformaliai tituluojamas.
– Partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė buvo įvardijusi jį kaip galimą premjerą.
– Vėlgi, partijos pirmininkė, būdama labai populiari politikė Lietuvoje, taip pat vengia tos atsakomybės. Mes matome paskutines naujienas, panašu, kad ir toliau nebus prisiimta atsakomybės už valstybę. Ir man labai gaila dėl to, nes manau, kad partija turinti didžiausią žmonių pasitikėjimą – reiškia, ir žmonių viltis (...) – ji vengia atvirai pasakyti, kad yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį. Galbūt sudėtingas laikas. Taip, bet niekada nebūna lengvo laiko.
– Kalbate apie atsakomybę, apie pasiryžimą prisiimti atsakomybę – tad perfrazuosiu pirmąjį klausimą. Kokia forma jūs ketinate prisiimti atsakomybę?
– Aš pasiryžęs grįžti į Lietuvos politiką, aktyviai joje dalyvauti – dėl savo pareigų, galbūt negalėjau taip aktyviai ir atvirai reikštis. Be to, aš vengiau (to – ELTA) – man atrodo, visada reikia ieškoti konstruktyvių kampų su Vyriausybe, su prezidentu, ir ieškoti bendrų sprendimų. Bet šiai dienai aš esu pasiryžęs grįžti į nacionalinę politiką, dalyvauti artėjančiuose rinkimuose – nebūtinai siekiant laimėti. Pirmiausiai – užimti politinės minties alternatyvą. (...)
– Grįžkime prie klausimo. Sakote, kad grįšite į nacionalinę politiką. Ar teisingai suprantu – sieksite Seimo nario mandato?
– Pirmi rinkimai, kurie įvyks, bus Europos Parlamento rinkimai.
– Ir jūs juose dalyvausite?
– Turint mano pastarųjų metų patirtį Briuselyje, būtų labai nelogiška svarstyti ir nedalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Tas leis man, galų gale, šį laiką išnaudoti kalbant su žmonėmis, bendraujant su jais ir matyti, ar būtų platesnis mandatas vėliau dalyvauti ir Seimo rinkimuose. Jeigu aš matyčiau, kad yra žmonių suteikiamas mandatas, jeigu mano idėjos ir pristatyta programa tenkintų žmones, atlieptų jų poreikius – aš dalyvaučiau ir Seimo rinkimuose.
– Eisite į Europos Parlamentą su buvusiais bendražygiais – Sauliaus Skvernelio vadovaujama Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“?
– Taip.
– Ar toks elgesys politiškai sąžiningas? Įsivaizduokime tokį scenarijų: jūs esate išrenkamas į Europos Parlamentą, kas nebūtų nuostabu, žinant jūsų patirtį ir tai, kad viešojoje erdvėje jau esate iš esmės siejamas europine politika – gaunate mandatą, gaunate tą pasitikėjimą ir vis tiek siekiate Seimo nario mandato? Kaip suprasti jūsų prioritetus?
– Prioritetas aiškus – grįžimas į nacionalinę politiką. Tačiau man būtų nelogiška nedalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, kai šiandien daugiausiai partijos skyrių iškėlė būtent mane ir yra priimtas sprendimas, kad būtent aš vesiu partijos sąrašą. Tai yra partijos sprendimas.
Dėl Seimo sąrašo – sprendimų nėra priimta. (...) Tie sprendimai bus priimti po Europos Parlamento rinkimų ir juos priims partija bendrai – bendruomenė, kurios pakankamai naujas narys esu. Nors, žinoma, tas branduolys yra mano kolegos, su kuriais mes dirbome ilgus metus Vyriausybėje.
Pirmasis žingsnis vis tiek atliepiant mano patirtį ir tai, kad man nereikės Briuselyje prisistatinėti, kas aš esu, būtų Europos Parlamento rinkimai, nes aš tikiu, kad ir Europos Parlamente atitinkamai galimai man būtų pasiūlytos kažkokios pareigos, ko Lietuva nėra iki šiol turėjusi.
Tačiau, vėlgi, ir Seimo rinkimų dinamika, nacionalinė darbotvarkė bus labai svarbi. Ir aš esu pasiryžęs dalyvauti ir toliau aktyviai nacionalinėje politikoje – ko nedariau pastaruosius keturis su puse metų. (...)
– Kad jau sakote esąs nusiteikęs grįžti į nacionalinę politiką, aptarkime keletą aktualijų. Pastaruoju metu pagrindinės diskusijos sukasi aplink tai, kaip klostosi Prezidentūros ir Vyriausybės, o konkrečiau – Užsienio reikalų ministerijos santykiai. Rudenį vyko ginčas dėl ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno, nuo gruodžio tęsiasi trintys dėl ambasadoriaus Lenkijoje. Ir tos įtampos konvertuojasi ir plačiau – matome atvejus, kai ministras Gabrielius Landsbergis nėra pakviečiamas į Ukrainos ir Lietuvos delegacijų susitikimą. Kas apie tai kalbama Briuselyje?
– (...) Man labai gaila, kad dabar lyg ir vyksta tokios dalybos – dviejų stovyklų, kur žmonės vos ne priversti rinktis. Tai nedaro prestižo valstybei. Manau, kad čia, vėlgi, labai svarbu prisiimti atsakomybę ir rasti tą bendrą vardiklį. Kai kalbame bendrai, pasižiūrėjus į tą pastarųjų įvykių karuselę, nepamirškime Vokietijos. Neatsimenu įvykio (o man teko dirbti Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje, kuri buvo kaltinama daugybe dalykų), kad Vokietijos ambasadorius įsitrauktų ir pasakytų – nustokite vilkti valstybės vardą. Tai jau šiokios tokios ribos buvo peržengtos. O Vokietija artimiausioje ateityje, kalbant apie Europos saugumo architektūrą, prisiims didžiulius įsipareigojimus.
Tas pats su Lenkija. Vienas dalykas – mes priimame puikius santykius su Lenkija lyg kažkokią duotybę. Bet prisiminkime kokie tie santykiai buvo iki Sauliaus Skvernelio Vyriausybės. Tai buvo asmeninis Sauliaus Skvernelio indėlis gerinant santykius su Lenkija, suvokiant (...), kiek svarbu Lietuvos saugumui yra būtent Lenkija. Puikiai atsimenu pirmąjį kaip komisaro vizitą į Lenkiją ir premjero klausimą – kaip laikosi mano draugas Saulius?
Šiuo atveju, Lenkijoje pasikeitė Vyriausybė. Mums neturėti ambasadoriaus yra didžiulė žala tiek kaip valstybei, tiek, galų gale, reputacine prasme. Aišku, tie įvykiai yra sekami, tas nugula atmintinėse ir Europa tą mato.
– Daug kalbate apie atsakomybę – kas šioje situacijoje turėtų ją prisiimti? Šia prasme vertinimų yra labai skirtingų.
– Kalbame apie labai jautrią saugumo situaciją – visai neseniai turėjome užsienio reikalų ministro labai rimtus pareiškimus, netgi suabejojant NATO 5-uoju straipsniu. Mes neturime prabangos, kad du žmonės valstybėje negebėtų susėsti ir sutarti – galbūt tą reikėtų daryti be tarpininkų, bet tiesiog susėdus sutarti. Šiandienai, vis dėlto, prezidento (...) didžiulė atsakomybė yra užsienio politika. Tačiau tas pats ministras yra patvirtintas prezidento. Prezidentas nepasakė, kad nepasitiki ministru. Nėra kito kelio kaip tik susėdus sutarti ir paleisti vieningą žinią.
Deja, bet tai neatrodo solidžiai. Galų gale, kai kalbame apie saugumo situaciją – labai sudėtinga kalbėti apie saugumo situaciją šalia to negebant susitarti atrodytų dėl pakankamai elementaraus klausimo.
– Bet ar yra prošvaisčių susitarti iki rinkimų? Vertinant Ukrainos prezidento vizito aplinkybes – tai veikiausiai negerins situacijos, nes pats ministras G. Landsbergis pripažino, kad savo ruožtu atsiprašė Ukrainos kolegų, kad jo nedalyvavimas nereiškia kažkokio demaršo. Ar matote tą norą susitarti?
– Susitarimui reikia abiejų pusių. Noras privalo būti abipusis. Bet jeigu iš tiesų būtų toks scenarijus, kokį jūs įvardijote – tai būtų didžiulė žala valstybei. Lenkijoje suformuota nauja valdančioji koalicija ir mes matome kardinalų pasikeitimą. Šiuo atveju, privalu turėti ambasadorių ir užtikrinti, kad tie ryšiai, kurie buvo atkurti, kuriuos pavyko sėkmingai išsaugoti ir naujajai Vyriausybei su Lenkija – kad jie nenutrūktų.
– Gal S. Skverneliui po rinkimų vienokiu ar kitokiu vaidmeniu grįžus į Vyriausybę reiks vėl taisyti santykius.
– Jam tą pavyko padaryti. Žinote, mes dabar taip juokaujame, bet situacijų būta įvairių. Būna tų žiežirbų tarp valstybės vadovų ir ministrų pirmininkų ar atskirų ministrų. Bet visada, gale dienos buvo randamas sutarimas todėl, kad mes nesprendžiame šiuo atveju klausimo dėl kvietimo ar nepakvietimo į gimtadienį. Šiai dienai tai yra valstybinės reikšmės klausimas. Ir mes prisiimame atsakomybę, už valstybę – ne už savo asmeninį gimtadienio vakarėlį, į kurį gali kažką kviesti ar nekviesti.
– Užsiminėte apie ministro G. Landsbergio pasisakymus dėl saugumo politikos. Prakalbta apie partijų lyderių susitikimus, gynybos mokestį, visuotinį šaukimą. Jūs palaikote visuotinę karinę tarnybą?
– Manau, kad pati visuotinio šaukimo idėja tikrai nėra bloga. Tiesą sakant, ta vadinamoji kasmetinė loterija sukelia daugiau pasimetimo. Ypač, jeigu mes išties norime plėsti karinę infrastruktūrą, struktūrą, be jokios abejonės turėti daugiau apmokytų jaunuolių būtų tik pliusas valstybei. Todėl manau, kad šiandieninėje situacijoje tai būtų teisingas sprendimas.
– Tarp partijų lyg ir yra sutarimas, kad reikia kalbėti ir priimti sprendimus dėl gynybos. Bet kartu pastebima, kad rinkimų metais gali nepavykti susitarti. Kaip jums atrodo?
– Natūralu, kad kiekviena partija bandys atliepti savo elektoratą ir užimti vieną ar kitą vietą po saule, kelti aštriau vienus ar kitus klausimus. Šiandienai esame tokioje situacijoje, kad sutarimas lyg ir yra – yra pasirašytas susitarimas vos prieš dvejus metus, jau prasidėjus karui Ukrainoje. Reiškiasi, galbūt mes šiek tiek idealizavome karą, nuvertinome Rusiją, nepakankamai įvertinome grėsmių.
Kur matau didžiausią problemą – net toje pačioje valdančiojoje koalicijoje, kai užsienio reikalų ministras pasisakė, nuomonių atsirado įvairių. Ir krašto apsaugos ministras pasakė, kad situacija nėra pasikeitusi ir kažko dabar staiga aštrinti nereikėtų.
Tai fundamentaliai susitarti, manau, būtina. Tai leistų turėti nuoseklumą. Tą padaryti rinkiminiais metais, be abejonės, bus labai sunku. Ir čia galbūt reikėtų mediatoriaus, neutralaus žmogaus, kuris galėtų surinkti tas politines partijas, jų lyderius ir rasti tą bendrą saugumo vardiklį. Tai būtų aiškumas tiek Lietuvos žmonėms, tiek, galų gale, mūsų sąjungininkams. Bet net neabejoju, kad labai svarbus aspektas artimiausioje ateityje bus ir karinės pramonės plėtra. (...)
