„Aš – gėjus ir tai tiesiog puiku“, – ši frazė pernai atsistatydinusį Berlyno merą Klausą Wowereitį išgarsino dar tuomet, kai jis tik rengėsi pirmą kartą tapti Vokietijos sostinės vadovu. Per 13 valdymo metų ekstravagantiškas politikas Berlyną prikėlė naujam gyvenimui.
Nedaugelis merų gali pasigirti, kad jiems baigiant darbą savo poste ne tik jų miestas, bet ir visas pasaulis kalbėtų apie eros pabaigą. Praėjusį rudenį 61 metų sulaukęs ir iš Berlyno vadovo posto gruodį atsistatydinęs K. Wowereitis yra būtent toks. Maža to, jis lyginamas net su Rudy Giuliani, nors iš pareigų pasitraukė iš esmės pripažinęs savo nesėkmę – niekaip nebaigiamą ir vis brangiau kainuojančią naujojo Berlyno oro uosto statybą.
Tačiau merą atsistatydinti privertusios aplinkybės neužgožė to, kaip jis pakeitė susiskaldžiusį ir Šaltojo karo palikimo kone į depresiją įstumtą miestą ir pavertė jį, kaip pats apibūdino, „neturtingu, bet seksualiu“.
Ši frazė tapo svarbiu miesto atgaivinimo programos punktu. Dar kartą įrodyta, kad truputis fantazijos, iniciatyvos ir asmeninio politiko žavesio gali daryti stebuklus, keičiančius net tokio miesto kaip Berlynas likimą.
2001 m., kai K. Wowereitis pirmą sykį buvo išrinktas meru, rytinę Berlyno dalį vis dar smaugė žlunganti neefektyvi buvusios komunistinės šalies pramonė, o vakarinę – masiškai bėgančios bendrovės pasibaigus Šaltajam karui. Mat jos neteko mokesčių lengvatų, turėtų miesto padalijimo laikotarpiu.
Nors buvo grąžintas sostinės statusas, Berlynas kone merdėjo.
Nedarbas pasiekė beveik 20 proc., skolos buvo milžiniškos, rytinė ir vakarinė miesto dalys turėjo mažai ką bendro. Nors buvo grąžintas sostinės statusas, Berlynas kone merdėjo. Iš pradžių K. Wowereitis ėmėsi griežtos taupymo politikos – ši bent jau iš dalies buvo sėkminga. Tačiau jis suprato, kad to neužteks.
„Bankai neateina iš Frankfurto į Berlyną. Jie renkasi Londoną. „Volkswagen“ neketina čia statyti gamyklos – ji naujus fabrikus steigia Rytų Europoje arba Azijoje“, – kažkada viešai pripažino K. Wowereitis. Meras teigė, kad siekdami geros karjeros žmonės rinksis Niujorką arba Londoną, todėl Berlynui reikia kažko kito.
Miestas tapo itin tolerantiškas. Tai geriau už bet kokius kitus įrodymus patvirtino oficialus K. Wowereičio sveikinimas fetišistų suvažiavime.
Meras ėmė investuoti į kelis svarbiausius dalykus: miesto atvirumą, toleranciją bet kokiems žmonių skirtumams, kultūros plėtrą, jaunų kūrėjų pritraukimą ir miesto įvaizdžio plėtrą apskritai. Berlynas visų sąmonėje turėjo įsitvirtinti kaip jaunas, kūrybingas, pulsuojantis energija, atviras ir tolerantiškas, net šiek tiek anarchistiškas. O visa tai sudėjus – traukiantis kultūros žmones ir turistus.
Nenuostabu, kad tokio miesto galva turėjo tapti žvaigžde. Kritikai dabar teigia, kad K. Wowereitis per ilgai užtrukdavo vakarėliuose ir per mažai realiai valdė miestą. Tačiau šis asmuo turi ką atkirsti. Kaip pats teigia, vakarėliuose jis tiesiog dirbo: reklamavo Berlyną, mezgė miestui naudingas pažintis, netgi vedė derybas.
Dabar visi pripažįsta, kad tikrai netradiciniu stiliumi miestą valdęs ir net šampaną viešai iš kabareto šokėjos batelio gėręs meras Berlyną pavertė ne vien „neturtingu, bet seksualiu“. Vokietijos sostinė dažnai vadinama šaunia metropolija, daugelio kūrybingų žmonių iš viso pasaulio traukos centru. Jie jau atgaivino miestą, panaikino Šaltojo karo paliktas susiskaldymo žymes.
