Ką apie savivaldą pasako dešimtmečius valdantys merai?
Pirmą kartą 2015 m. įvykę tiesioginiai merų rinkimai savivaldybių vadovus padalijo į beveik lygius trečdalius. Pirmasis – nauji politikai, antrasis – jau patirties turintys merai. Trečia grupė – svarbiausiose kėdėse dviženklį metų skaičių sėdintys vadovai.
Neabejotinas šio sąrašo lyderis – nuo 1990-ųjų Pasvalio rajonui vadovaujantis konservatorius Gintautas Gegužinskas. 1990–1995 m. jis buvo Pasvalio miesto savivaldybės meras, vėliau padarė nedidelę pertrauką. G. Gegužinskas valdo iš viso 26 metus ir sieks dar vienos kadencijos. Ilgiausiai valdančių savivaldybių vadovų sąrašo viršuje rikiuojasi Radviliškio, Rietavo, Druskininkų, Alytaus rajonų merai.
Sugretinę merų kadencijų trukmę su pernai Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) pristatytu savivaldybių gerovės indeksu, pastebime, kad šios savivaldybės, išskyrus Druskininkus, patenka į paskutinį dvidešimtuką (40–60 vietos). Ilgaamžius merus turi aštuonios savivaldybės iš 20 paskutinių indekso vietų.
Nors prastų socioekonominių rezultatų ir ilgo merų vadovavimo ryšys kai kur įžvelgtinas, vienas indekso sudarytojų – VPAI tyrimų vadovas Gintaras Šumskas – teigė, kad tiesiogiai išvesti tokios paralelės nereikėtų: „Lyg ir yra ryšys, kad mažesnėse savivaldybėse dažniau būna prastesnė situacija. Kai mažiau žmonių, tikėtina, jog postuose rasime ir daugiau giminių. Atkreipčiau į tai dėmesį, nes merų užsibuvimas postuose su tuo irgi susijęs – jie ne be reikalo čia užsibūna. Tačiau tai daugiau diskusijų dalykas.“
Vis dėlto, trys blogiausią įvertinimą gavusios savivaldybės šią taisyklę tarsi patvirtina. 16 metų Artūro Margelio valdomas Lazdijų rajonas sąraše yra priešpaskutinis. Paskutinėje vietoje atsidūrusiai Zarasų rajono savivaldybei 2015 m. postą praradęs Arnoldas Abramavičius su pertraukomis vadovavo 11 metų. Ignalinos savivaldybė užima trečią vietą nuo galo. Dabartinis meras Henrikas Šiaudinis dirba tik penktus metus. Tačiau prieš jį savivaldos mohikanas, vienas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių Bronis Ropė meru išdirbo 19 metų, po to buvo išrinktas į Europos Parlamentą.
Kita didelė kai kurių savivaldybių problema – giminystės ryšių voratinklis. Pagal pernai Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pristatytą nepotizmo tyrimą paskutines gerovės indekso vietas užėmusiose savivaldybėse dirbo daugiausia giminystės ryšiais susaistytų žmonių. Zarasų rajono savivaldybėje buvo 27 proc. (4 vieta), Lazdijų – 26 proc. (5–7 vieta), o Ignalinos – 25 proc. (8–9 vieta) giminystės ryšiais susijusių darbuotojų. Aukščiausias 35 proc. rodiklis užfiksuotas Pagėgių savivaldybėje.
Merų kadencijoms – ne
Tiesioginiai merų rinkimai, leidę savo valią išreikšti patiems gyventojams, bent jau teoriškai padidino vietinę demokratiją. Jeigu kas tikėjosi radikalaus atsinaujinimo, greičiausiai turėjo nusivilti. Nors merais pirmą kartą tapo 22 asmenys, daugumai ilgamečių merų rinkėjai buvo palankūs. Vienuolika iš devyniolikos surinko daugiau nei 50 proc. balsų ir rinkimus laimėjo dar pirmame rate. Tokių būtų buvę ir daugiau, nes rinkėjų palankumo sulaukė ir dar du vietos politikos senbuviai, bet jie kadencijos nebaigė. 17 metų vadovavęs Marijampolės meras Vidmantas Brazys mirė, o Šakių rajono vadovas Juozas Bertašius (poste išbuvo 13 metų) atsistatydino dėl prekybos poveikiu skandalo.
Pirmieji tiesioginiai rinkimai iš kėdžių išvertė tris „ilgaamžius“: Švenčionių merą Vytautą Vigelį, vadovavusį 19 metų, Kaišiadorių merą Romualdą Urmilevičių (12 metų) ir minėtą Zarasų savivaldybės vadovą A. Abramavičių (11 metų). Pastarajam pasisekė mažiausiai – pirmajame rinkimų ture liko tik ketvirtas.
Prielaidos, kad ilgamečiai savivaldybių merai gyventojams patinka arba jie tiesiog prie jų pripratę ir nemano, jog gali būti kitaip, atrodo logiškos. Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros lektorius Arvydas Mikalauskas tvirtino, kad ilgas valdymo tarpsnis savaime dar nėra neigiamas savivaldybės bruožas: „Yra aibė aspektų, liudijančių vietos politinių lyderių patirties svarbą: vykdomų projektų tęstinumas, kontaktai įvairiuose tinkluose, leidžiantys sėkmingai atstovauti savivaldybės interesams. Todėl ilgaamžiai merai, kaip ir bet kurios kitos profesinės srities specialistai, gali būti vertinami pozityviai.“
Gyventojai dažnai būna inertiški, jie nenori, kad būtų blogiau, nei yra.
Visgi yra abejojančių, ar toks gyventojų pasirinkimas iš tiesų naudingas savivaldybei. „Gyventojai dažnai būna inertiški, jie nenori, kad būtų blogiau, nei yra. Tai lemia, kad kai kuriose vietose susiformuoja valdžia, kuri nėra didelė demokratijos šalininkė. Užsisėdėjimas vienasmenės institucijos vadovo kėdėje ne visada yra pažangos variklis“, – IQ sakė Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos atstovas Arvydas Anušauskas.
Pernai pavasarį jo iniciatyva Seime pasiūlytas įstatymo pakeitimas, apribojantis savivaldybių merų kadencijų skaičių iki dviejų arba trijų. Tačiau projektas atmestas ir negrąžintas tobulinti. 2015 m. lapkritį, po pirmųjų tiesioginių merų rinkimų, labai panašų opozicijos siūlymą parlamentarai taip pat atmetė.
Vis dėlto A. Anušauskas lieka įsitikinęs, kad jei pokyčių nenori gyventojai, galbūt tai daryti priverstų įstatymas. Pirmame „ilgaamžių“ penketuke yra du merai iš jo atstovaujamos TS-LKD partijos, tačiau Seimo narys dėl to nesijaudina: „Mūsų partijoje nebuvo vienos nuomonės šiuo klausimu, tačiau reikia prisiminti, kad įstatymai negalioja į praeitį. Jei tvarka būtų priimta dabar, galimybė eiti mero pareigas išliktų dar bent dvi kadencijas. Be to, praėjus tam tikram laiko tarpui, politikas vėl galėtų kandidatuoti.“
Naudos dar lauksime
Tinkamai įvertinti tiesioginių merų rinkimų atneštus pokyčius dar per anksti, nes jie iš esmės nepakeitė savivaldos sistemos.
A. Mikalausko teigimu, ketverių metų yra per mažai išvadoms, bet ekspertas įžvelgia daugiau teigiamų dalykų: „Pareigas eina gyventojų pasitikėjimą turintys asmenys, o ne užkulisiniuose, ne visuomet aiškiuose partijų susitarimuose deleguojamas kompromisinis asmuo. Tyrimai rodo, kad gyventojai, nors mero galios ribotos, daugeliu atvejų savo lūkesčius ir problemų sprendimus sieja būtent su juo. Susidaro įspūdis, kad ima augti mero instituto prestižas.“
Suteikiant galimybę piliečiams rinktis argumentuota, kad taip būtų galima padidinti rinkėjų aktyvumą. Savivaldybių rinkimuose 2015 m. dalyvavo 47,18 proc., nors 2011 m. – 44,08 proc. rinkėjų. Vis dėlto panašia dalimi aktyvumas paaugo ir palyginti su 2007 m. – tuomet prie balsadėžių atėjo 41,03 proc. piliečių. 2015 m. antrajame ture, kai balsuota vien tik už merus, dalyvavo 38,73 proc. rinkėjų.
Tad aktyvumo tiesioginiai merų rinkimai kol kas smarkiai nepakėlė, nors didesnis įsitraukimas galbūt būtų perstumdęs kai kurias figūras savivaldybėse. Pavyzdžiui, vienoje mažiausių Rietavo savivaldybių 2015 m. gyveno 8096 žmonės, iš kurių 7347 turėjo balsavimo teisę. Šioje savivaldybėje į merus kandidatavo vos trys politikai, o prie balsadėžių atėjo beveik 50 proc. rinkėjų. Tad rinkimams laimėti čia būtų užtekę 1837 balsų, t. y. tereikėjo ketvirtadalio visų Rietavo rinkėjų paramos. Tai nedaug žmonių ir agitacijos tikslais su kiekvienu jų kone įmanoma pabendrauti asmeniškai.
Dar prieš įvedant šią tvarką minėti ir tiesioginių merų rinkimų pavojai. Tai – prielaidos populistinėms jėgoms iškilti, susilpnėjęs partijų vaidmuo, o jei meras ir savivaldybės taryba priklauso skirtingoms politinėms jėgoms, užprogramuoti konfliktai. Be to, mero atleidimo tvarka tapo sudėtingesnė. Anksčiau jam atstatydinti užtekdavo tarybos narių balsų, o dabar reikia gauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pritarimą.
Kai kur tokie įspėjimai pasitvirtino. Panaši situacija susiklostė 2016 m. Raseiniuose. Šio rajono savivaldybės taryba kreipėsi į LVAT, kad galėtų atleisti merą Algirdą Gricių. Jam ši istorija baigėsi sėkmingai – LVAT tarybos priekaištus atmetė, tačiau chaosas savivaldybėje tęsiasi iki šiol. Merai mažumoje atsidūrė ir Telšių bei Šiaulių miesto savivaldybėse.
Užburtas ratas
Lietuvos regionai, nutolę nuo pagrindinių transporto magistralių ar esantys pasienyje, dažniau rodo prastesnius rezultatus, nepriklausomai nuo mero kadencijų skaičiaus. Tad suvesti visų savivaldybių sėkmę tik į vykdomą politiką nebūtų visai teisinga.
Tokie regionai tampa tarsi užprogramuoti stagnacijai: čia nesiveržia specialistai, išvažiuoja jaunimas, gyventojų nuolat mažėja, jie sensta. G. Šumskas pabrėžė, kad ir savivaldybės dydis yra svarbus kriterijus: „Mažose savivaldybėse egzistuoja toks „dvaro efektas“. Čia iš darbo išėjęs ar atleistas žmogus gali nenorėti grįžti į tą patį viešąjį sektorių. Tai gali lemti apsisprendimą likti ar nelikti rajone. Išvažiavęs į didmiestį ar į kitą rajoną, darbo rinkoje jis išlieka anonimiškas ir turi daugiau galimybių.“
Kita problema – pačių savivaldybių galia. Nemažai valdymo yra centralizuota, savivaldybių galimybės skolintis apribotos, todėl merams kartais tenka plaukti pasroviui. Įgyvendinti matomus pokyčius tokiuose regionuose sunku – iš dalies todėl nesiformuoja stipri opozicija. Nesant intelektinės kaitos, menksta ir gerai išsilavinusių, pasiruošusių potencialių vietos politikų gretos.
Savivaldybių problemas suprantantys buvę merai į nacionalinę politiką įsilieja negausiai.
Suteikti daugiau galios ir laisvių savivaldybėms galėtų pati centrinė valdžia. Vis dėlto savivaldybių problemas suprantantys buvę merai į nacionalinę politiką įsilieja negausiai.
Šiandien iš 141 Seimo nario yra septyni buvę merai, visgi tik trys iš jų vadovavo miestams per pastarąjį dešimtmetį – tai Andrius Kupčinskas (Kauno miestas), Jonas Jarutis (Kupiškio rajonas) ir Antanas Vinkus (Neringa). Parlamento kėdes šildo dar keliolika buvusių vicemerų, merų patarėjų ar padėjėjų. Vyriausybėje ministru dirbo buvęs Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, teisingumo ministras Elvinas Jankevičius 2011–2013 m. buvo Varėnos rajono savivaldybės meras.
Mero postas suteikia užtikrintumą ir jį palikti savo noru gali būti nelengva. Ilgiausiai valdantis meras G. Gegužinskas nesėkmingai į Seimą kandidatavo 2000-aisiais ir netrukus grįžo į mero pareigas. Šio politiko teigimu, pasitraukti gali būti sunku ne tiek psichologiškai, kiek ir praktiškai: „Atvirai pasakysiu, net nežinau, ar reikėtų riboti merų kadencijas. Jeigu toks ribojimas būtų įvestas, reikėtų įvesti ir kažkokias išmokas ar socialines garantijas. Jeigu dešimt metų tu užsiimi tiktai politika ir neturi kitų veiklų, verslo, sudėtinga užsiimti kuo nors kitu. Panašiai kaip iš kariuomenės grįžti į gyvenimą.“
Tiesa, pakeista savivaldybių rinkimų tvarka pagyvino atvirkštinį procesą – patys Seimo nariai siekia kandidatuoti merų rinkimuose. 2019 m. norą tapti merais išreiškė 14 parlamentarų, 2015 m. tokių buvo 17. Šiais metais didžiausia Seimo narių konkurencija bus Vilniuje (4 parlamentarai) ir Klaipėdoje (2).
Veteranų kategorijos merui iššūkį išdrįso mesti tik vienas Seimo narys, buvęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. Jis susigrums su 16 metų Klaipėdos rajonui vadovaujančiu Vaclovu Dačkausku. Tad šviežio kraujo savivaldoje laukiantiems rinkėjams reikėtų tikėtis ne politikos sunkiasvorių, bet naujų vietos lyderių. O tokiems iškelti galvas „amžinųjų“ merų valdose nėra paprasta.
