Trijų užsieniečių paskyrimas į ministrų postus Ukrainoje įvertintas nevienareikšmiškai, o tarptautinėje arenoje tapo kone įrodymu, kad vyriausybė pasiryžusi rimtoms reformoms. Lietuviui Aivarui Abromavičiui patikėtos svarbios ekonominės plėtros ir prekybos ministro pareigos. Ką tai reiškia Lietuvai? Atslūgus pasididžiavimo tautiečio sėkme nuotaikoms gali paaiškėti, kad grėsmių yra daugiau nei galimybių.
Netikėtas 38 metų verslininko A. Abromavičiaus karjeros posūkis Lietuvoje sutiktas entuziastingai. Investicijų bendrovėje „East Capital“ sėkmingai dirbęs lietuvis iš tėvynėje mažai žinomo asmens akimirksniu tapo viena didžiausių žvaigždžių. Net tai, kad jis lengva ranka atsisakė Lietuvos pilietybės, nesukėlė pasipiktinimo.
Užsieniečiai į vyriausybes kviečiami išimtiniais atvejais, tačiau Ukrainos prezidentas Petro Porošenka rado argumentų tokiam žingsniui pateisinti: „Iššūkiai šaliai irgi neįprasti.“ Pats A. Abromavičius per trumpą pokalbį telefonu su IQ siūlė būtent taip vertinti visų užsieniečių paskyrimą į vyriausybę. „Tai – dar vienas bandymas šį tą pakeisti. Jų buvo daug, bet visi – nesėkmingi. Jeigu nepavyktų ir šį kartą, būtų labai blogai“, – teigė jis ir siūlė neieškoti jokių kitų priežasčių.
Logikos tikrai yra, būtų galima net kalbėti apie optimizmo įkvepiančius žingsnius. Kritiniais atvejais į vyriausybę kviestis vadinamuosius technokratus – dažnai pasiteisinantis sprendimas. O užsieniečiai Ukrainoje neva paskatins didesnį skaidrumą. Svetimšaliai esą nebus susiję su oligarchais ir jų interesais, sumažės korupcijos rizika.
Tačiau iš karto akivaizdūs ir pavojai. Bent jau dalies žmonių galvose formuosis įspūdis, kad šalis atiduodama valdyti užsieniečiams. Būtent šias dvejones neabejotinai išnaudos Rusija, nuolat ieškanti naujų svertų savo įtakai didinti ir chaosui Ukrainoje kelti.
Ėmus Lietuvoje ir Ukrainoje nuodugniau domėtis šio nestandartinio sprendimo priežastimis, greitai ėmė aiškėti, kad daug kas gali būti ne visai taip, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo ir kaip skelbiama oficialiai. Ukrainoje paplitęs įsitikinimas, kad iš pradžių apie jokius užsieniečius vyriausybėje nebuvo nė kalbos. Vardijamos net pavardės ukrainiečių, kuriuos ketinta skirti į vieną ar kitą dabar svetimšalių užimtą postą. Tiesa, net šalies viešojoje erdvėje dar gerokai prieš pastaruosius parlamento rinkimus sklandė kalbos, kad naujojoje vyriausybėje gali dirbti Gruzijos ekonomikos reformų tėvu vadinamas milijonierius Kacha Bendukidzė (jis, eidamas 59-uosius metus, lapkričio 13 d. mirė Londone). Tačiau vieniems tokie teiginiai atrodė nerimti, kiti pridurdavo, kad K. Bendukidzė, skirtingai nei dabar paskirtieji, bent jau turėjo panašių pertvarkų patirties.
Sprendimus esą lėmė JAV viceprezidento Joe Bideno lapkričio 21 d. vizitas Ukrainoje. Teigiama, kad jis griežtai pareikalavo reformų ir skaidrumo mainais į tolesnę finansinę paramą. Tai esą gali užtikrinti tik svarbius postus užimsiantys užsieniečiai, o ne ilgamečių ryšių ir interesų supančioti ukrainiečiai.
Ne džiaugsmą, bet galvos skausmą A. Abromavičiaus paskyrimas sukėlė ir oficialiajam Vilniui.
Taigi, viskas lyg ir būtų paprasta: atvažiavo J. Bidenas ir „paskyrė“ Ukrainai „variagus“ (taip pravardžiuojami naujieji ministrai. Variagais vadinti vikingai, IX–X a. siaubę žemes dabartinės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijoje), kurie turi garantuoti, kad šalis galų gale žengs realių pertvarkų ir suartėjimo su ES keliu. Pats A. Abromavičius griežtai neigia, jog jo paskyrimas kaip nors susijęs ne tik su J. Bideno vizitu, bet ir apskritai su bet kokiu užsienio spaudimu ar kitų šalių interesais. Esą tai – pačios dabartinės valdžios noras imtis reformų.
O jei užsieniečiai susimaus?
Diplomatai Lietuvoje ir apžvalgininkai Ukrainoje atkreipia dėmesį į iškalbingą šalių (JAV, Lietuva ir Gruzija) sąrašą, su kuriomis susiję aukštas pareigas gavę užsieniečiai. Sveikatos apsaugos ministru paskirtas tokį pat postą Gruzijoje prezidentaujant Michailui Saakašviliui užėmęs Aleksandras Kvitašvilis. O dabartinė šios šalies valdžia, kuriai M. Saakašvilio režimas vis dar kelia nemažą alergiją, net neslepia, kad visai nesidžiaugia tokia žinia.
Galvos skausmą A. Abromavičiaus paskyrimas sukėlė ir oficialiajam Vilniui. Bandant užkulisiuose sužinoti tokio žingsnio aplinkybes ir šio asmens sąsajas su diplomatais, prezidentūra arba Vyriausybe, atsakymas iš pradžių skambėjo neįtikėtinai: „Mes ir patys apie tai sužinojome beveik iš spaudos.“ Netrukus viešai nuskambėjo prezidentės patarėjos Jovitos Neliupšienės pareiškimas, kad A. Abromavičiaus paskyrimą lėmė „jo asmeninis įvertinimas“, o Lietuva su tuo neturi daug bendro.
Maža to, ne vienas mūsų diplomatas privačiuose pokalbiuose skundėsi, kad susidarė padėtis, kai net Vakarų partnerių neįmanoma įtikinti, jog Lietuva čia niekuo dėta, todėl bet kokia A. Abromavičiaus nesėkmė ar klaida viešojoje erdvėje greitai gali būti paversta ir šalies problema. Ypač vykstant atviram informaciniam karui. Taip gali būti bandoma kenkti Lietuvos įvaizdžiui tiek pačioje Ukrainoje, tiek Vakaruose. Mūsų diplomatai rimtai susirūpinę ne vien tuo. „Jeigu Ukrainoje susimaus užsienietis, bus diskredituotos bet kokios reformos, JAV, ES ir Lietuva. Rusijos vietoje jau dabar daryčiau viską, kad visi svetimšaliai kuo labiau susimautų. Ir kuo greičiau, tuo geriau“, – atvirai apie savo nerimą kalbėjo vienas diplomatas. Jis pabrėžė netikįs sąmokslo teorijomis, kad tai iš tiesų yra slaptas Maskvos planas.
A. Abromavičius tokius svarstymus irgi vertino skeptiškai: „Ką reiškia „susimausime“? Susimauti galime vieninteliu atveju – jeigu sistema mums neleis imtis reformų. Bet mes būtent tam ir paskirti, kad jas įgyvendintume.“
Reformatoriai ar prisitaikėliai?
Toks A. Abromavičiaus patikinimas ne visiems atrodo nuoširdus, kaip ir jo bei kitų politikos legionierių reformatoriški kredencialai. „Mes Ukrainoje ne kartą girdėjome daug kalbų apie reformas, skaidrumą, kovą su korupcija ir kitus panašius dalykus. Užsieniečių paskyrimas į svarbius postus gali būti tik nauja maskuotė šiems šūkiams kartoti, o realiai bus tęsiamos senos tradicijos. Ši šalis negalėjo pasikeisti per naktį, todėl verčiau aiškintis, kas iš tiesų stovėjo už A. Abromavičiaus ir kitų užsieniečių paskyrimo, negu tikėti tuščiais žodžiais“, – maždaug taip suformuluotas įspėjimas nuskambėjo du kartus: iš Lietuvos diplomatų ir iš kolegų analitikų Ukrainoje, beje, nusiteikusių itin proeuropietiškai.
„Naujųjų ministrų skaidrumo ir reformų pažadais galėčiau tikėti, jei jie būtų mums tiesiog atvežti kad ir iš Lietuvos, bet dar geriau iš Šiaurės šalių, kur tokios vertybės įaugusios į kraują. O kokie, atleiskite, užsieniečiai yra jūsiškis A. Abromavičius ir neva amerikietė Natalie Jaresko – jie ilgus metus gyveno ir, svarbiausia, dirbo Ukrainoje. Tikrai neabejokite, kad jie tai darė remdamiesi Ukrainos, o ne JAV, Lietuvos ar Švedijos, kurioje įkurta „East Capital“, taisyklėmis ir įpročiais. Šie žmonės privalėjo prisitaikyti prie korumpuotų žaidimo taisyklių – kitaip nebūtų nieko pasiekę“, – abejones papildė vienas Ukrainoje dirbantis žurnalistas.
Pastaruoju metu sklando dar viena teorija, kad visi užsieniečiai yra tarptautinių finansų įstaigų, esą nusprendusių visiškai perimti Ukrainos valdymą į savo rankas, statytiniai. Neva tai – ne vien Tarptautinis valiutos fondas (TVF), kuris turėtų toliau teikti finansinę paramą, bet ir tarptautiniai investuotojai, kurie yra Ukrainoje įmerkę šimtus milijonų ar net milijardus dolerių, o dabar „ketina patys susitvarkyti“, kad šios investicijos būtų apsaugotos.
Šią sąmokslo teoriją tarsi patvirtintų visų paskirtųjų tiesioginės arba netiesioginės sąsajos su Ukrainoje investavusiomis finansų įstaigomis. A. Abromavičius, kaip minėta, buvo „East Capital“ partneris, N. Jaresko – „Horizon Capital“ įkūrėja, partnerė ir vadovė. Tiesioginių ryšių su tarptautiniu verslu neturi tik A. Kvitašvilis. Tačiau jis laikomas ne tiek buvusio Gruzijos prezidento M. Saakašvilio, kiek buvusio šios šalies premjero Vladimiro Gurgenidzės patikėtiniu. Beje, pastarajam asmeniui, kuris visą savo karjerą, išskyrus vienus vadovavimo Gruzijos vyriausybei metus, buvo glaudžiai susijęs su tarptautinėmis finansų įstaigomis, taip pat siūlytas postas Ukrainos vyriausybėje. Tačiau jis atsisakė.
A. Abromavičius neslepia, kad būtent finansų įstaigose patirties turinčių žmonių šiame ministrų kabinete yra net daugiau: „Tai – ne vien užsieniečiai.“ Bet lietuvis griežtai tvirtino, kad ir ši teorija – laužta iš piršto, o finansininkų patirties tiesiog reikia reformoms vykdyti. „Jei teorija apie tarptautinių finansų įstaigų įtvirtintą kontrolę Ukrainoje būtų tiesa, tikriausiai net nebūtų blogai, bet nelabai tuo tikiu“, – šios sąsajos neįtikino ir jau minėto žurnalisto.
Kita vertus, svorio tokiai versijai tarsi suteiktų vietos žiniasklaidoje viešai pateikta gerai informuoto Ukrainos politologo Konstantino Bondarenkos galių pusiausvyros valdžioje analizė. Straipsnyje „Trivaldystė: P. Porošenka, A. Jaceniukas ir I. Kolomoiskis“ jis teigia, kad dabar labiausiai įsitvirtino prezidento, premjero ir įtakingiausiu oligarchu po revoliucijos tapusio Dniepropetrovsko gubernatoriaus galios centrai, o užsieniečiai vyriausybėje yra P. Porošenkos pergalė.
„A. Jaceniuko aplinka gali pamiršti šešėlinius srautus iš finansų ir sveikatos apsaugos ministerijų, taip pat valstybinius konkursus, kuriuos kontroliuoja ekonomikos ministerija. Iš esmės šios institucijos tik nominaliai bus pavaldžios premjerui. Antras dalykas – prezidentas parodė, kad vykdydamas reformas ir bendraudamas su TVF jis gali apsieiti be tarpininkų premjero vaidmenyje“, – rašo K. Bondarenka.
Kitas oligarchinę valdžios sandarą puikiai išmanantis, bet savo pavardės skelbti nenorėjęs Ukrainos analitikas tik nusijuokė iš tokios sąmokslo teorijos, kad užsieniečių vyriausybėje atsirado tik tarptautinių finansų įstaigų valiai vykdyti: „Neatmesčiau galimybės, kad kai kas Vakaruose taip mano ir to tikisi. Tačiau čia Ukraina – kad ir kokios įtakingos būtų tarptautinės finansų įstaigos, kad ir kokia būtų galinga Rusija, anksčiau ar vėliau išaiškėja, jog reali įtaka liko vietos oligarchų rankose. Taip vertinti reiktų ir šiuos paskyrimus. Galbūt tai bandoma pateikti kaip reformų garantą ar norą įsiteikti tarptautinėms finansų įstaigoms, tačiau galiausiai vis tiek paaiškės, kad tai buvo gudri priedanga.“
Ar tikras oligarcho pėdsakas?
Visus šiuos samprotavimus galima vertinti kritiškai – nė vienos pusės argumentai nepagrįsti tvirtais įrodymais. Atrodo, kad bent jau Ukrainos viešojoje erdvėje netikėtas užsieniečių paskyrimas vyriausybės nariais tebelieka neįminta mįslė.
Tačiau privačiai pavyko išgirsti ir labai konkrečią A. Abromavičiaus tapimo ministru versiją. Vienas pažįstamas Ukrainos žurnalistas užsiminė, kad „bent jau lietuvis A. Ambromavičius yra akivaizdžiai susijęs su įtakingu oligarchu, beje, Lietuvos garbės konsulu Lvove Vitalijumi Antonovu“. „East Capital“ buvo investavusi į jo valdomą bendrovę „Galnaftogaz“, bet tai nėra pakankamas pagrindas lietuvį laikyti V. Antonovo žmogumi Ukrainos vyriausybėje. Pavykus susisiekti su šio oligarcho aplinkai artimais žmonėmis sąsajos buvo griežtai paneigtos: „Tokia informacija gerokai pritempta už ausų.“
A. Abromavičius, paklaustas apie galimus ryšius su V. Antonovu, sakė, kad asmeniškai šio net nepažįsta. Naujasis ministras neneigė, kad „East Capital“ buvo investavusi į „Galnaftogaz“, bet jis pats esą net su šiuo sandoriu nebuvo susijęs. V. Antonovą žino kaip verslininką ir Lietuvos garbės konsulą Lvove. Tik tiek.
Minėtas žurnalistas atkakliai tvirtino, kad V. Antonovo ir A. Abromavičiaus sąsajos siekia gerokai daugiau negu „East Capital“ investicija į „Galnaftogaz“. Pabandžiau šią informaciją patikrinti per kolegas analitikus Ukrainoje. Daugelis apie kokius nors A. Abromavičiaus ryšius su oligarchais irgi nebuvo girdėję. Jie labiausiai tikėjo versija, kad „lietuvį prezidento P. Porošenkos rankomis paskyrė Lietuva kartu su JAV“.
Vienas pašnekovų, išklausęs teoriją apie šių dviejų asmenų santykius, atsakė, kad „tai labai tikėtina, nes V. Antonovas iš tiesų palaiko glaudžius ryšius su prezidento administracijos vadovu Borisu Ložkinu, kuris esą ir buvo pagrindinis paskyrimo iniciatorius“. Šis analitikas susisiekė su savo šaltiniu V. Antonovo aplinkoje, bet nesulaukė nei patvirtinimo, nei paneigimo: „Telefonu apie tai kalbėti mano bičiulis nenorėjo, tačiau iš užuominų supratau, kad ši informacija greičiau teisinga negu klaidinga.“
Pagelbės ir santykiams su Rusija?
Kiti kolegos analitikai Ukrainoje iškėlė dar vieną įdomią versiją, esą lietuvio paskyrimas gali būti susijęs nebūtinai vien su reformomis ir europietiška šalies valdžios orientacija. „Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog tai blogai, Ukrainai labai reikia normalizuoti santykius su Rusija, bet A. Abromavičius, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, gali būti pasirinktas ir dėl kieno nors interesų Maskvoje. Juk niekam ne paslaptis, kad „East Capital“ dar Rusijoje investavo daugiau nei Ukrainoje. Ir tai darė sėkmingai. Todėl A. Abromavičius ir ryšių bent jau su Rusijos oligarchais turėtų turėti ne blogesnių negu su mūsiškiais“, – aiškino vienas jų.
A. Abromavičius teigimu, viskas yra priešingai. „East Capital“ investicijos Rusijoje esą ne prisidėjo prie šio paskyrimo, o jį komplikavo. „Santykiai nelabai geri ir tai buvo greičiau kliudantis negu padedantis veiksnys“, – tvirtino jis.
Ukrainos analitikai atkreipė dėmesį, kad lietuvis buvo kviečiamas į vadinamąją Jaltos konferenciją – įspūdingą kasmetį tarptautinį renginį. 2013-aisiais konferenciją atidarė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Ukrainoje visuomet svarbu žiūrėti, kas tokius renginius organizuoja ir kas į juos kviečia. Jaltos konferencijos sumanytojas ir šeimininkas yra buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos žentas oligarchas Viktoras Pinčiukas, kuris niekuomet nebuvo reformų ir šalies suartėjimo su ES šalininkas. Jis veikiau buvo europietiško kelio ir glaudžių santykių su Rusija išlaikymo tarpininkas“, – teigė kalbintas Ukrainos analitikas.
Beje, labai panašią nuomonę dėl to, ką rodo A. Abromavičiaus kvietimas į Jaltos konferenciją, išgirdau ir iš Lietuvos diplomatų. Pasak jų, šio asmens kaip „East Capital“ partnerio statusas buvo pakankamas gauti tokį kvietimą, tačiau automatiškai jo tikrai negarantavo. „Neabejoju, kad tie, kurie kvietė, kvietė būtent A. Abromavičių, turint galvoje visus jo ryšius, o ne šiaip „East Capital“ atstovą“, – sakė vienas diplomatų.
Lietuvių desantas
Naująją Ukrainą padeda kurti net trys lietuviai. Tačiau visų jų paskyrimo istorijos – skirtingos.
Vos suformavus vyriausybę paskelbta, kad verslo ombudsmenu paskirtas buvęs eurokomisaras Algirdas Šemeta (nuotr.). Jis prižiūrės verslo sandorius ir tirs skundus dėl korupcijos. Tiesa, A. Šemetos sprendimai neturės teisinės galios – bus tik rekomendacinio pobūdžio. Ši pareigybė įsteigta pagal vyriausybės ir tarptautinių paramą Ukrainai teikiančių finansų įstaigų gegužę pasirašytą susitarimą. Sprendimą dėl A. Šemetos skyrimo į šį postą priėmė būtent tarptautinės finansų įstaigos, pritariant ES ir neprieštaraujant Ukrainos vyriausybei. A. Šemetos pasirinkimą lėmė jo patirtis Europos Komisijoje, nes kova su korupcija įėjo į jo pareigas.
Dar anksčiau už A. Abromavičių Ukrainos vyriausybėje pradėjo dirbti buvęs prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Udrėnas. Jis ministrų kabinetui padeda įgyvendinti sutartis su ES, konsultuoja, kaip efektyviau naudoti paramą. N. Udrėnas tiesiogiai deleguotas Lietuvos valdžios – dėl to pasirašyta speciali sutartis.
