Lietuviai patenka į dešimtuką tautybių, kurių atstovai Jungtinėje Karalystėje dažniausiai tampa prekybos žmonėmis aukomis. Tuo metu oficiali mūsų šalies statistika rodo vos kelias dešimtis nukentėjusiųjų per metus, o pastangos kovoti su prekyba žmonėmis, JAV vyriausybės manymu, neatitinka net minimalių standartų.
Prekyba žmonėmis laikoma trečiu pelningiausiu šešėliniu verslu pasaulyje po prekybos ginklais ir narkotikais. Lietuvoje ir aplink pastaraisiais dešimtmečiais nevyko ginkluotų konfliktų, taigi nelegalios amunicijos turime palyginti labai mažai. Gabenti du kilogramus kokaino yra pavojinga, nes, jeigu jau pagavo, laukia ilgi metai kalėjimo. O jei į Vokietiją išvežei porą jaunų merginų, pareigūnams reikia gerai paplušėti, kad įrodytų tavo piktas užmačias. Juo labiau jei aukos bijo liudyti, mano pačios nusikaltusios, nenori tyrėjams pasakoti ne pačių maloniausių nuotykių blyškiai apšviestuose Frankfurto miegamuosiuose.
Iki Lietuvai įstojant į ES išvežti žmogų į seksualinę ar kitokią vergovę buvo gerokai sunkiau, tačiau ne tik dėl uždarų sienų. Joms atsivėrus lietuviai taip plūstelėjo į Senąją Europą, kad iki 2011 m. buvo palyginti mobiliausia ES tauta ir šiuo metu, kaip rodo Eurostato duomenys, yra tarp pirmaujančių pagal 1 tūkst. gyventojų tenkantį išvykstančių asmenų skaičių. Nusikaltėliai – nuo smulkių sukčių ir oportunistų iki organizuotų gaujų – rado nišų masiniame migracijos procese. Kas žada įdarbinti Londone ir dingsta su avansais už šią paslaugą. Kas nuveža į fabriką, bet už įdarbinimą ir apgyvendinimą pagal pakištą pasirašyti sutartį reikia atiduoti pusmečio atlyginimą. O kas už kelis tūkstančius svarų parduoda sąvadautojui albanui.
Pasak Etninių tyrimų instituto mokslininko Karolio Žibo, besigilinančio į migracijos procesus, didžiausią skaičių migrantų išsiunčiančios šalys yra ir moderniosios vergystės bei prekybos žmonėmis aukų šaltiniai. Daugiausia lietuvių išvyksta į Jungtinę Karalystę. Lietuva 2013 ir 2014 m. šioje šalyje pateko į dešimtuką pasaulio valstybių, iš kurių atvyksta daugiausia prekybos žmonėmis aukų.
Puikios sąlygos
„Ši industrija taikosi į pažeidžiamiausias grupes. Niekas nevažiuos pas mano ar jūsų vaikus. Vyks ten, kur mato problemų. Kai pasižiūri, kaip verbuojami žmonės, susidaro įspūdis, kad tie nusikaltėliai turi psichologo išsilavinimą. Jie taip įlenda žmogui į galvą, sukuria tokį ryšį tarp savęs ir potencialios aukos, kad paskui gali jai daryti, ką nori. Tai vyksta dėl pažeidžiamumo, socialinės atskirties. Pradeda veikti ne vien pinigai, bet ir noras pritapti. Nusikaltėliai gali užverbuoti ne tik narkotikais, alkoholiu, nauju telefonu, drabužiais ar žaislais aukos vaikams, bet ir dėmesiu“, – tvirtino K. Žibas.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, kol klestės giliausios problemos – skurdas, socialinė atskirtis, trūks švietimo ir lyčių lygybės, – tol puikios prielaidos prekybai žmonėmis išliks. Jei vaiko gyvenimo tikslas yra kuo greičiau išeiti iš girtaujančių ir smurtaujančių tėvų namų, nekeista, kad jis susidomi kaimyno pasiūlymu važiuoti prasimanyti pinigų užsienyje. Jei mergaitei vaikų namuose kalama į galvą, kad jos gyvenimo tikslas – susirasti vyrą, nenuostabu, jog sulaukusi šešiolikos ji įsitveria į parankę pirmam dėmesį parodžiusiam trisdešimtmečiui. Jie mėnesį kartu pagyvena, jis žada puikią ateitį drauge, tada pasiūlo išvažiuoti savaitgaliui į Vilnių, ir mergina nebegrįžta.
„Taip pat reikia kalbėti apie jaunų kūnų, pigaus darbo, pigių prekių paklausą. Kartais negaliu patikėti tuo, ką girdžiu iš išsilavinusių žmonių: o ką vyrams daryti – negi prievartauti? Turi būti grupės moterų, su kuriomis galima miegoti. Pilna Tauragė parduotuvių, prekiaujančių naujais drabužiais, parfumerija, juvelyrika. Kainos mažos, daiktai nauji, o pardavėjos neturi prekių įsigijimo dokumentų. Jos laikosi todėl, kad mes ten einame ir perkame“, – sakė „Carito“ Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė.
Skaičiai nesako tiesos
Prekyba žmonėmis yra latentinis nusikaltimas – paslėptas migracijos procese, legalioje prostitucijoje, taip pat dėl aukų tylėjimo ar net nesugebėjimo suvokti, kad nukentėjo. Tikrojo masto oficiali statistika neatspindi. Tai viena kliūčių pritraukti politikos formuotojų dėmesį, nes oficialūs skaičiai palyginti kuklūs.
2014-aisiais buvo atliekami 38 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis. Juose – 47 nukentėjusieji. Vien „Caritas“ – pagrindinė iš kelių pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų – per metus dirba su trigubai didesniu prekybos žmonėmis aukų skaičiumi – iki 145. „Tai ne objektyvus skaičius, o mūsų pajėgumo atspindys, – teigė K. Mišinienė. – Turime skyrius šešiuose regionuose: penkiuose didžiuosiuose miestuose ir Tauragėje. Šiandien verkiant reikėtų atidaryti dar du naujus – Alytuje ir Mažeikiuose. Žinome, kad ten yra aukų, ir jei ateitume, prasidėtų ikiteisminiai tyrimai. Bet neturime lėšų.“ „Caritas“ ne tik suteikia paramą ir padeda integruotis, bet ir, kitaip nei dauguma kitų nevyriausybininkų, aktyviai skatina aukas bendradarbiauti su teisėsauga, samdo joms advokatus.
„Mes tik gesiname gaisrus – dirbame su aukomis. Šiek tiek užsiimame prevencija. Bendra politika yra fragmentiška, nesugebama gerai išnaudoti nei nacionalinių išteklių, nei nevyriausybinių organizacijų. Juos reikia kryptingai koordinuoti, finansuoti ir stebėti, ką ir kur taisyti“, – mano K. Žibas.
Ikiteisminių tyrimų skaičius šoko į viršų, nes atėjo žmogus, norintis šį tą pakeisti.
JAV valstybės departamentas Lietuvos kovą su prekyba žmonėmis savo 2015 m. ataskaitoje vertina kaip neatitinkančią net minimalių reikalavimų. Viena iš daugybės amerikiečių pateikiamų rekomendacijų – sukurti specializuotą tarpministerinę instituciją. Šiuo metu už kovą su prekyba žmonėmis atsakinga Vidaus reikalų ministerija, o nepriklausomos įstaigos, kuri vertintų progresą ir teiktų rekomendacijas, nėra.
„Valstybės dėmesys labai priklauso nuo žmogaus, kuris eina vienas ar kitas pareigas. Situacija pasikeičia, kai pradeda dirbti naujas motyvuotas pareigūnas, pavyzdžiui, Panevėžio prokurorė Nida Grunskienė. Ikiteisminių tyrimų skaičius šoko į viršų, nes atėjo pareigūnė, norinti šį tą pakeisti. Tai reiškia, kad iki tol buvo daroma nepakankamai. Kai tyrimų skaičius staiga išauga, negali sakyti, kad Panevėžyje ėmė ir atsirado problema, o kitur, kur tyrimų nėra, ji neegzistuoja. Kiek skirsi žmogiškųjų išteklių ir motyvacijos, tokį rezultatą ir turėsi“, – įsitikinęs K. Žibas.
Teisėsaugos evoliucija
Pirmasis Lietuvoje prieš 15 metų už prekybą žmonėmis nuteistas žmogus buvo klaipėdietis policininkas ir du jo bendrininkai. Dar visai neseniai, 2011-aisiais, dėl kyšio ėmimo įtariamojo naudai buvo nuteistas Generalinės prokuratūros prokuroras Erikas Vaitiekūnas, koordinavęs prekybos žmonėmis bylas. Teisėsauga kovos su šiais nusikaltimais kelyje ėjo šlubuodama, tačiau pasistūmėjo gana toli.
„Pradžioje prekyba žmonėmis buvo tamsus miškas. Visi atsakomybę užkraudavo pačiai aukai. Jei pakliuvai – tavo problemos ir pats kaltas“, – IQ sakė šioje srityje dirbantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. Jis savo nuosprendžiais, kuriuos kai kurie vadina vadovėliniais, svariai prisidėjo prie dabar susiformavusios praktikos. Teisėsaugininkai mokomi atpažinti aukas, suprasti jų psichologiją ir su jomis tinkamai elgtis. Tam tikru atžvilgiu jie buvo priversti, nes nukentėjusiųjų parodymai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis įrodymas prekybos žmonėmis bylose. Paradoksalu, kad daug labiau stagnuoja ir nuo jų pagal kompetenciją ima atsilikti tie, kurie yra arčiausiai pažeidžiamų grupių, – socialinės tarnybos ir švietimo įstaigos.
K. Mišinienė pritaria, jog niekinamas pareigūnų požiūris į nukentėjusias nuo prekybos žmonėmis moteris išlikęs tik kur ne kur gilioje provincijoje. Tačiau, jos nuomone, mąstymą ir įgūdžius dar yra kur tobulinti, pavyzdžiui, dirbant su prostitucijos aukomis arba nusikalsti linkusiais paaugliais.
Pastaruosius porą metų pardavimą seksualiai išnaudoti vejasi ir net lenkia pardavimas nusikaltimams daryti. Aukomis dažniau tampa ne moterys, o jauni vyrai, išnaudojami paprasčiausioje ir pavojingiausioje grandyje: jie vagia, gabena grobį, narkotikus arba dirba „kojomis“ telefoninio sukčiavimo atvejais. Pavyzdžiui, Lietuvoje esantis sukčius skambina Vokietijoje gyvenantiems rusakalbiams, paseka vieną standartinių pasakų apie į nelaimę patekusį sūnų ir sako, kad tuoj atvažiuos žmogus paimti pinigų.
„Nuteisti už pardavimą seksualiai išnaudoti lengviau nei už pardavimą nusikaltimams daryti. Jei nepavyksta įrodyti prekybos žmonėmis, galima pritaikyti lengvesnes normas – pelnymąsi iš prostitucijos ir panašiai. Išnaudojimo nusikaltimams atveju tarpininko vaidmenį paneigti paprasčiau: paprašė – nuvežiau į užsienį, neliepiau jam vogti“, – aiškino A. Gutauskas.
Juk to jaunuolio niekas nelaikė uždaryto viešnamyje. Jis suprato, kad vagia. Kodėl nepabėgo, nepasiskundė? Teisme turi būti įrodyti įviliojimo ir palaužtos valios aspektai. Tuo metu auka jaučiasi bendrininke, tyli, ir pareigūnai jos ima nekęsti.
„Pareigūnai vis dar mano, kad auka – tik ta, kuri verkia, yra trapi, palūžusi. O čia sėdi įžūlus paauglys ir giriasi, kad „ožys“ nebus“, – sakė K. Mišinienė.
Būk pilietiškas, liudyk
Tas paauglys po apklausos grįžta į savo kaimą, pas jį suvažiuoja boso parankiniai: „Nu, tai ką mentams sakei?“ Tokiais atvejais apeliacijos į žmogaus sąmoningumą ir drąsa, net jei jis jaučiasi išnaudojamas ir norėtų ištrūkti, yra visiškai tuščios.
Nė viena iš moterų, kurios paprašė policijos apsaugos, susipažinusios su sąlygomis galiausiai nesutiko jos priimti.
„Aukos pasveria, ką gaus mainais į duodamus parodymus. Joms pasako: skambink 112. Ar tai geras atsakymas Tauragės vienkiemyje gyvenančiai vienišai motinai, kurią mes lakštingalų balsais įkalbinėjame duoti parodymus, o vakare į jos kiemą atvažiuoja automobilis ir ją vaikų akyse sumuša? Nė vieno mūsų ten nėra, – aiškino K. Mišinienė. – Mes juos skatiname, bet neturime, ką pasiūlyti, neskaitant kelių entuziastingų pareigūnų, kurie duoda asmeninius telefono numerius ir esant reikalui keliasi naktį ir važiuoja. Jie sąžiningi žmonės, nes pakvietė liudyti ir jaučiasi atsakingi. Bet tai ne sistema, nes į jo vietą ateis kitas ir taip nebedarys.“
Pasak Panevėžio apygardos vyriausiosios prokurorės N. Grunskienės, jos koordinuotose bylose nė viena iš moterų, kurios paprašė policijos apsaugos, susipažinusios su sąlygomis galiausiai nesutiko jos priimti.
Būtent todėl, K. Mišinienės teigimu, reikia kurti naujas apsaugojimo pakopas – nebūtina iškart keisti žmogaus tapatybės arba paslėpti kitame mieste ar užsienyje. Jos manymu, apsaugos priemonių stoka yra pagrindinis atsakymas, kodėl tiek mažai nukentėjusių nuo prekiautojų žmonėmis sutinka bendradarbiauti su teisėsauga.
Prekyba žmonėmis yra itin sunkiai išnarpliojama, nes dažnai būna tarptautinė, susijusi su daugybe aspektų – nuo aukų psichologijos iki finansinių srautų. Norint sėkmingai ir visapusiškai ištirti atvejus, reikia didesnio pajėgumo ir kompetencijos. Pasak K. Mišinienės, Tauragėje, kur susikūręs žmonių pardavimo nusikaltimams daryti mazgas, su tuo dirba vos viena jauna prokurorė, ir jos net pačių didžiausių pastangų negali pakakti. Policija, kitaip nei prokuratūra, neturi vien šioje srityje dirbančių pareigūnų. Abejotina, ar visi užsiimantys šiomis bylomis gerai moka anglų kalbą ir geba bendradarbiauti su kolegomis užsienyje. O neišmanant finansų ir nesugebant surinkti ekonominių įrodymų, dešimtys ar šimtai tūkstančių eurų, kurie panaudojami ir labai geriems advokatams samdyti, lieka nusikaltėlių kišenėse net ir juos nuteisus.
