Sudygusi „vertybinės“ diplomatijos sėkla ir 2022-aisiais lems konfliktus ir šalyje, ir užsienyje.
Po daugiau nei dešimtmečio Lietuva turi ilgalaikę užsienio politikos koncepciją. 2004 m. šaliai įgyvendinus strateginį tikslą ir tapus NATO bei ES nare, tuomečiai užsienio politikos išminčiai (dar kartais vadinami „valstybininkais“) paskelbė apie lyderystės koncepciją. Šios filosofiniu pagrindu tapo Gintaro Beresnevičiaus romantiški teiginiai apie slypinčią tautos energiją, susipynusią su LDK tradicijomis, o tikslas – tiesti demokratijos ir euroatlantinės integracijos kelią buvusiose postsovietinėse šalyse.
2009 m. prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė nebuvo labai romantiška ir „išminčiai“ buvo išsiųsti į pensiją ar „tremtį“, o dešimtmečiui Lietuvoje įsivyravo „D. Grybauskaitės doktrina“ – ad hoc sprendimai, atsižvelgiant į nuotaikas prezidentūroje (vieną dieną su „ubagais nedraugaujam“, kitą – lekiam su vėjeliu per Tbilisį; vieną dieną Aliaksandras Lukašenka su gėlių puokšte laukiamas S. Daukanto aikštės rūmuose, kitą – jis ir vėl paskutinis Europos diktatorius; vieną dieną – apie 2 proc. gynybai „niekur neparašyta“, kitą – reikia viską padaryti, kad pasiektume šį rodiklį ir t. t.).
2021 m. turėtų įeiti į istoriją, nes Lietuva vėl turi savo užsienio politikos koncepciją – „vertybinę“ diplomatiją, kurios tikslas yra plėsti demokratiją, žmogaus teisių apsaugą ir bausti tironus jau visame pasaulyje.
