Meniu
Prenumerata

trečiadienis, vasario 1 d.


DISKUSIJOS
Vilniaus tapatybės konferencija: R. Šimašiaus palikimas ir kandidatų vizijos
IQ
Vilniaus klubas
A. Žabolis ir R. Šimašius.

Kuo Vilnius tapo per 700 metų, kokį palikimą palieką antrąją kadenciją baigiantis sostinės meras Remigijus Šimašius ir kokią viziją turi pretendentai į jo vietą? Apie tai šią savaitę kalbėta Vilniaus klubo rengiamoje Vilniaus tapatybės konferencijoje.

Kaip atrodė aštuoneri mero R. Šimašiaus metai Vilniaus septynių šimtmečių istorijos kontekste. Nuo šio klausimo pokalbį su kadenciją baigiančiu metu pradėjo Vilniaus klubo narys Alvydas Žabolis.

„Vilnius yra laisvės bastionas barbarų pašonėje. Šis bastionas turi būti tvirtas ir klestintis tuo metu, kai šalia daug problemų“,– kalbėjo R. Šimašius. Jis teigė kadencijos metu radęs atsakymą, į ką Vilnius turi lygiuotis ir su kuo konkuruoti: „Tai ne Ryga, ne Varšuva ir ne Stokholmas. Vilnius turi konkuruoti su geriausiu pasaulyje miestu – t. y. Vilniumi, kuris buvo vakar. Rytoj turi būti geriau nei vakar. Vilnius turi būti vieta, kurioje gera būti. Turime pataikauti talentingiems žmonėms, kad jie jaustųsi labai gerai, bet kartu turi likti ambicija, kad iš čia užkariaujamas pasaulis. Turime būti greitesni ir atviresni nei bet kuris kitas miestas.“

Vilnius išgyveno gerus ir blogus laikus, pakilimus ir nuosmukius. „Geri buvo Gedimino laikai, baroko epocha, geras laikas dabar. Blogai buvo XIX a. viduryje, kai užaugo visi svarbiausi Europos miestai, o Vilnius buvo smukdomas. Blogai buvo sovietmečiu“,– kalbėjo Vilniaus meras.

Jis vienu svarbiausiu savo valdymo tikslu vadina Vilniaus desovietizaciją, tačiau šį terminą siūlo naudoti gerokai plačiau nei šią epochą menančių ar joje veikusių veikėjų paminklų nukėlimas. „Paminklai čia mažiausiai svarbūs. Tai pertvarkyti visą miestą, padarytio tokiu, kokie miestai buvo kuriami iki XX a. viduryje ir kokie statomi dabar“,– teigė R. Šimašius.

Jo teigimu, reikia perkrauti sovietmečiu pastatytus rajonus, kad jie tiktų vidurinei klasei, nes esą kitu atveju jų laukia getų likimas: „Mieste turi būti gatvės, o ne keliai. Kiemai – tai ne tarpai tarp namų, su vietomis automobiliais. Deja, vilniečiams ši idėja netapo suprantama ir kol kas neturi nė vieno pavyzdžio kuro tokia desovietizacija Vilniuje būtų įgyvendinta.“

Kita vertus, ironizavo R. Šimašius, Vilnius šiuo metu neturi jokių problemų – tikras aukso amžius: „Apie kokias problemas kalbama viešojoje erdvėje? Vasarą – apie žolės aukštį, dabar – apie Kalėdų eglę Katedros aikštėje. Vilniečiams net šilumos kainos nerūpi.“

Visgi, pats R. Šimašius didžiausia problema įvardijo nekokybišką švietimą. Didžiausia grėsmę – iššvaistyti konkurencingumą. Nepaisant realių ir įsivaizduojamų problemų, vilniečiai atrodo patenkinti savo miestu. Apklausų duomenimis, 94 proc. gyventojų yra patenkinti, kad gyvena Vilniuje. Šis rezultatas – tarp 10 geriausių Europoje. Pagal gyvenimo kokybės pažangą per septynerius metus Vilnius patenka į Europos miestų penketuką, o atlyginimai per šį laikotarpį beveik padvigubėjo.

Kandidatai – apie viziją, kaimą ir miestą

Žurnalistas Rimvydas Valatka moderavo diskusiją su kandidatais į Vilniaus mero postą. Joje dalyvavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas Valdas Benkunskas, Liberalų sąjūdžio kandidatė Eglė Radvilė, Laisvės partijos narys Tomas Vytautas Raskevičius, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Lukas Savickas ir socialdemokratų kandidatė į sostinės merus Rasa Budbergytė.

Vilniaus klubas
Kandidatų diskusija.

„Miestą kuriame 700 metų. Kokia Vilniaus tapatybė turi būti kuriama toliau“,– paklausė R. Valatka.

V. Benkunskas: „Tapatybė – tai jausmas, kokį vilnietis jaučia savo miestui. Margas, augantis, kuriame lieka studentai ir, labai svarbu, kad naujiems gyventojams Vilnius taptų širdies dalimi. Tapatybę formuoja laikas ir aplinka. Šiandien, pavojų akivaizdoje, tapatybės formavimas irgi išgyvena virsmą. Svarbiausia – meilė savo miestui ir valstybei, jaustis europiečiais ir padėti kaimynams“.

E. Radvilė: „Tapatybė yra istorija, labai graži, matosi tiesiog senamiestyje. Aš turiu šimto vilnių viziją, kad kiekviename rajone galime kurti ir būti įdomūs. Tai tarsi 100 dalių, susivienijančių į vieną Vilnių.“

T. V. Raskevičius: „Vilnius man – vakarietiškų vertybių forpostas rusiško pasaulio pakraštyje. Neeilinis miestas. Ne sienos, ne įtvirtinimai, ne spygliuotos tvoros, o laisvi žmonės yra jo stiprybė, drąsa atmesti prievartą – nesvarbu, ar ginant Ukrainą, ar žmogaus pamatines vertybes. Vilnius – apie laisvus žmones. Jaučiu savo paties kailiu kaip Lietuva keičiasi ir Vilnius yra to žygio avangardas. Norėčiau, kad Vilnius to nepamestų ir neišmainytų į pažadą apie blizgantį asfaltą.“

L. Savickas: „Tapatybės negali būti sugalvota viršuje ir padėta ant stalo. Tapatybė kuriama kiekvieno, bendruomenės, piliečių. Žmonės jau pakilo iš buities, bet dominuojantys klausimai vis tiek yra buitiniai. Vilniečiai pavargę nuo pažadų ir mato daugybę nebaigtų projektų – ne tik nacionalinio stadiono. Mes tarsi amžinai nebaigtų projektų sostinė. Susitvarkykime ir kurkime tuomet tapatybę. Ir tada tapsime laisvi kurti. Vilnius buvo regiono centras ir lyderis, toks gali ir likti, bet reikia išspręsti buities klausimas.“

R. Budbergytė: „Vilniečiai nėra tik gimę Vilniuje ir jie tikisi čia pagauti sėkmę. Tačiau Vilnius nėra išgyvenęs rimtos sėkmės istorijos. Praha, Bratislava, Varšuva yra pasiekę sėkmės istoriją, gal lėmė priežastys, o gal mes patys nežinome, kokios sėkmės norime.“

„Vilnius – nelaimingas miestas, prieš 80 metų praradęs daug žmonių. Ir dabar matau tokią tendenciją – statome juodus pastatus, tokius kaip prokuratūros,– diskusiją tęsė R. Valatka. – Taip pat mieste nuolat šurmuliuoja mugės – kaimo reliktas. Kaip iš Vilniaus išvaryti kaimą?“

V. Benkunskas: „Nežinau, ar yra spalva, kuri jaukiu padarytų prokuratūros pastatą. Tačiau Vilniaus plėtra turėtų būti specialistų klausimas. Nėra nė vieno pastato, kuris turėtų absoliutų palaikymą. Man didesnį nerimą kelia senamiesčio fasadų papilkėjimas ir miesto savivaldybė turėtų skirti dagiau dėmesio puoselėjant šitą vertybę. O kaimas – mentalinė sąvoka. Prisiminkime, kaip Vilnius atrodė prieš penkiolika metų: metaliniai kioskai, betaisyklių kursuojantys mikroautobusai. Tad pokytis yra, nors jis nepakankamas. Matyt, reikia laiko, kad Vilniuje turėtume tos Europos kuo daugiau, bet mes neiname link Minsko ir Maskvos.“

Vilniaus klubas
Kandidatų diskusija.

E. Radvilė: „Prokuratūros pastatas yra provokuojantis ir jis savo vaidmenį atrado. Kaimas yra grynas oras, nuoširdūs žmonės ir skanėstai. Visi penktadienį važiuojame į sodybas, negalime apsimesti, kad kaimas mums nerūpi. Jei žmonės ateina į turgelius, jiems patinka, tuomet tokio kaimo nereikia varyti iš Vilniaus. Čia tilps ir Kaziukas, ir operos teatras, ir MO muziejus.

T. V. Raskevičius: „Nieko išvaryti nereikia. Reikia žmones į miestą grąžinti, kad gyventų mieste, o ne rajone ir sodų bendrijose. Miestas gyvas, kai yra žmonės. Tvarus judėjimas, žalia aplinka, komerciniai traukos centrai ir yra atsakymas. Nereikia, kad vilniečiai važiuotų į miestą vieną kartą, nes ten vyksta Kaziuko mugė.“

L. Savickas: „Miestas negali stovėti vietoje, negalime gyventi vien prisiminimais, kokie buvome. Tai turime atsiminti, bet negalime tik tuo gyventi. Nebijau, kad miestas auga, plečiasi. Tuo reikia džiaugtis, kad Vilnius atrado teritorijas, kurios buvo apleistos, o dabar atėjo žmonės ir verslai. Ir tai kuria mūsų identitetą. Turime nebijoti pokyčių.

Čia senas mąstymas dalintis į miestą ir kaimą. Aš niekur nejaučiau žmoguje miesto ir kaimo konflikto. Vilniuje kiekvienas randa savo vietą. Dėl to nekeliu klausimo, kad turime nugriauti palapines ir išvyti muges. Vertinkime savo įvairovę, bet leiskime skleistis. Miestas kvietė, buvo atviras, ir mes čia atvažiavome. Mums leido keistis ir augti. Dėl to neryškinčiau šitos takoskyros.“

R. Budbergytė: „Man dermės labai stinga. Man nepatinka, per juoda, bet suprantu, kad tai modernumo apraiškos. Bet gal ir merija galėtų per tam tikrus reikalavimus įtakoti architektų sprendimus. Gyvenau Liuksemburge ir mačiau lietuvius, kurie atsivežė tą kaimą. Labai daug kaimiško mentaliteto Vilniuje, bet ką padarysi.“

2022 11 26 14:08
Spausdinti