Meniu
Prenumerata

trečiadienis, vasario 1 d.


DISKUSIJA
Vilniaus tapatybės konferencija: Vilniaus vaidmuo geopolitinių lūžių ir karų akivaizdoje
IQ
Vilniaus klubas
Diskusija Vilniaus klube.

Nauja geopolitinė situacija Europoje verčia persvarstyti ir Vilniaus vietą joje. Kuo taps šis miestas, kokį vaidmenį jam reikėtų prisiimti?

Apie tai Vilniaus klube surengtoje Vilniaus tapatybės konferencijoje diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, pulkininkas Vaidotas Malinionis ir filosafas Viktoras Bachmetjevas. Diskusiją moderavo Vilniaus klubo narys, Užsienio reikalų ministerijos viceministras Mantas Adomėnas.

„Ar laikmetis nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki 2022-ųjų nebus ta gražioji Vilniaus epocha? Vilnius buvo taškas tarp Rytų ir Vakarų, vieta, pro kurią ėjo prekių srautai, vyko kultūrinė apykaita. Dabar vos 30 kilometrų už Vilniaus esanti siena tampa nepereinamu barjeru“,– diskusijos kryptį brėžė M. Adomėnas.

Keturi Vilniaus vaidmenys?

Filosofas V. Bachmetjevas siūlė pasvarstyti keturis Vilniaus ateities scenarijus. Vilnius – kryžkelė, pasienis, provincija ar habas.

„Lietuva ir Vilnius istorijoje save įsivaizdavo kaip kryžkelę tarp Rytų ir Vakarų, tarp Europos ir Rusijos. Yra buvę laikotarpių, kai tai veikė, kai Vakarai bandė prekiauti ir dalintis patirtimis. LDK buvo baltų ir slavų genčių junginys. Tarpukario Lietuvoje irgi buvo žiūrima į buvimą tarp dviejų imperijų – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Tokia galimybė Vilniaus istorijoje buvusi, ir Pilies gatvė tampa vieta, kur susitinka civilizacijos“,– kalbėjo V. Bachmetjevas.

Vilniaus klubas
V. Bachmetjevas (dešinėje).

Pasienis tampa jau ne susitikimo vieta, bet būtinybė pasirinkti, kuriai civilizacija priklausyti. „Savo naujausioje istorijoje Lietuva pasirinko Vakarus, nes toks buvo apsisprendimas, įvertinus ir tarpukario nesėkmes. Todėl Vilnius ir Lietuva tampa didelės civilizacijos pasienio vieta, gynybiniu forpostu. Lietuva yra buvusi ir Rusijos imperijos pasieniu, apie tai liudija Kauno fortai“,– sakė filosofas.

Šis pasienio vaidmuo suteikia daug įdomių vaidmenų – ir kontrabandininkų istorijos, Vilnius tapo ir Rusijos, ir Baltarusijos opozicijos centru, iš kurio šios bando daryti įtaka savo šalyse. Vilniui tenka ir Vakarų civilizacijos gynybinio punkto vaidmuo.

Provincijos scenarijus yra tas, V. Bachmetjevo teigimu, kuriam pritartų didžioji dalis Lietuvos visuomenės: „Daug kas norėtų sieną nustumti toliau nuo savęs ir gyventi ramų vakarietišką gyvenimą tarsi Vokietijos miesteliuose. Tokia svajonę turi dauguma mūsų piliečių. Tai atspindi ir populiarus šūkis „Gyvensime kaip Švedijoje“. Bet tam reikia nebebūti pasieniu, būti kažkur Vakarų civilizacijos viduryje, kur mus būtų sunku rasti, pasiekti karo atveju.“

Habo koncepcija yra visiškai priešinga – esi žinoma vieta, kur visi noriu atvažiuoti pažiūrėti. „Ir kažkuria prasme tapti Europos masto habu nėra taip sudėtinga. Kas dešimtmetį žemyne vis naujas miestas tampa madingu – buvo Londonas, Barselona, Berlynas. Miestas turi daug nekilnojamojo turto, bet nepakankamai pinigų, tuomet pradeda turtą atiduoti menininkams, kurie suvažiuoja kaip skruzdėlės, kuria ir paverčia miestą madinga vieta. Tada atvažiuoja kiti, pakelia nekilnojamojo turto kainą ir čia pasilieka, o menininkai turi bėgti, nes jiems tampa per brangu. Vilniaus valdžiai tereikia susitarti su miesto elitu ir tokia programa gali įvykti“,– mano V. Bachmetjevas.

*****susije*****

Tačiau gali būti ir sudėtingesnis tikslas tapti ne Europos, bet viso pasaulio habu, kaip Torontas, Melburnas ar Singapūras: „Vilnius galėtų galvoti, kaip atsistoti į tokių miestų tarpą. Bet tai jau sudėtinga. Tai jau nebeleidžia likti tame pasaulyje, kuriame esame įpratę – dvipoliame, kur yra Rytai ir Vakarai, demokratijos ir autokratijos, geri mes ir blogi jie. Labai paprasta pasaulėjauta. O jei norime būti tarp pasaulio miestų, reikia suprasti, kad pasaulis nėra dvipolis. Tuomet turėsime atsakyti į klausimus, kodėl Afrika nepalaiko Ukrainos, kodėl Azija nėra tik Kinija, kodėl Lotynų Amerika nėra antirusiška. Pasaulis taptų ne tik didesnis, bet ir gilesnis, sudėtingesnis.“

Nebūna vienodų karų

„Tačiau dabar Vilnius yra tarp Minsko, Rygos ir Kaliningrado. Kokius ateities scenarijus galima svarstyti?“,– paklausė M. Adomėnas. Ir kaip tie scenarijai priklauso nuo karo Ukrainoje ir padėties pačioje Rusijoje?

Pulkininkas V. Malinionis mano, kad nesvarbu, kaip baigsis karas Ukrainoje, Rusija po 10 metų, o gal anksčiau, vėl bus grėsme: „Gal ir pasikeis režimas, bet mes kaip visuomenė turime tam geriau pasiruošti. Negalima sakyti, kad NATO mus apgins. NATO tik padės.“

Karas Ukrainoje ir tvyrojusi grėsmė jam išplisti atskleidė saugumo spragas. V. Malinionis mato dvi problemas, kodėl taip atsitiko: „Po 1990 m. Europoje įsivyravo nuomonė, kad tai istorijos pabaiga, SSRS subyrėjo, Rusija bus demokratija, o demokratijos tarpusavyje nekariauja. Visiems tai patiko ir su tuo gyvenome iki 2008 m. karo Sakartvele. Vakarų Europa ir toliau tuo gyveno, nors visi matė, kad kasmet Rusija didina gynybos biudžetą. Užauginome tai, ką dabar turime. Ir „NATO mus išgelbės“ neveikia. Antra, kas mums trukdo – demokratijos jaunumas. Visos institucijos turėjo transformuotis, išskyrus dvi, kurias teko sukurti nuo nulio – kariuomenė ir užsienio reikalai. Užauginti karininkų korpusą, kurie galėtų daryti įtaką ir formuoti mintį, reikia 30 metų – tik dabar užaugo karininkų karta pagal NATO standartus ir jie jau gali integruotis į visuomenės institucijas, keisti požiūrį.“

Vilniaus klubas
V. Malinionis.

Pulkininkas pabrėžė dažniausiai daromą klaidą, kai visi kariauja praeities karus, bet naujas karas niekuomet nebūna toks pat, kaip praėjęs.

„Paskutinis mūsų karas – Sąjūdis, kuris padėjo mums iškovoti Nepriklausomybę. Dabar mes turime valstybę. Bet kažkodėl ir Seime, ir Krašto apsaugos ministerijoje visi kalba apie pilietinį pasipriešinimą, partizaninį pasipriešinimą. Koncentruojamasi į Sąjūdžio reiškinius, tačiau neįmanoma suorganizuoti visos visuomenės pasipriešinti. Sakoma, kad visi ginsimės. Padarome eksperimentą – atsisakome ugniagesių ir visi gesinsime gaisrus. Nesąmonė. Jei neturėtume valstybės, tuomet ruoštumėmės sukilimui ir revoliucijai. Bet juk turime valstybę – ruoškime kariuomenę ir ne vieno mūšio kariuomenę.“

Pasaulinis karas jau čia?

M. Šešelgytė svarstė, kad Vilnius gali tapti naujuoju Vakarų Berlynu ar naujuoju Amsterdamu, kur gyvena ir sugyvena daug tautų.

Tačiau ji atkreipė dėmesį į naujas tendencijas, kurios daro didelę neįprastą įtaką: „Technologijos labai keičia mūsų veidą ir visuomenes. Žiniasklaidos vaidmuo labai keičiasi, atsiranda nekontroliuojama žiniasklaida, kuri turi įtakos ir rinkimams. Klimato kaita lemia migracijos srautus ir mūsų pačių požiūrį kaip gyvename. Trečia, ką tai reikš tarptautinei politikai? Matome galios balanso pokyčius, nauji galios šaltiniai keliasi į Aziją. Ar Europa taps provincija? Artimiausiu metu tik didės susipriešinimas tarp demokratijų ir autokratijų. Kur bus mūsų vieta? Mes esame demokratinė labai mylinti laisvę valstybė, kova dėl laisvės mūsų politinė misija, o Vilnius gali prisiimti tokio kovotojo vaidmenį.“

„Daug ką lems karo Ukrainoje baigtis, kur nusileis geležinė uždanga?,– tęsė politologė. – Ar nusileis? Jei 30 kilometrų už Vilniaus, tapsime Vakarų Berlynu, kuris gins Europos ir demokratijos sienas. Iškils dilemos tarp laisvės ir saugumo. Kai kyla dideli iššūkiai, atiduodame savo dalį laisvių valstybei, ekspertams. Tai pamatėme per pandemiją. Dabar didelis pasitikėjimas kariuomene, didelė parama jai. Dilema tarp laisvės šauklio ir porfosto gali būti labai aktuali ir Vilniui.“

Vilniaus klubas
M. Šešelgytė.

M. Šešelgytė mato įvairius karo Ukrainoje pabaigos scenarijus. Ukraina su užšaldytu konfliktu, Rusija nepralaimėjusi, nes Vakarams neužtenka ryžto palaikyti Ukrainą dar 3–4 metus: „Yra samprotavimų, kad neprivalome eiti iki galo, kad Krymas tikrai ne, nes tai brangiai kainuoja. Tai gąsdina. Jei JAV mažins paramą Ukrainai, bus problemų. Metus dvejus galime tikėtis, kad parama nemažės, bet jei konfliktas užsitęs, gali tai įvykti. V. Putinas mano, kad kuo daugiau tempsiu, tuo daugiau kelsiu problemų, tuo daugiau tikimybių, kad bus derybos ir nepralaimėsiu. Jei taip baigsis, turime labai susirūpinti savo saugumu. Jei Rusija nebus pralaimėjusi, imperializmas nedings. Rusija turi būti nubausta, kol jos visuomenė nepripažins kolektyvinės kaltės, nesibaigs sovietų ir Rusijos imperijos garbinimas. Jei Rusija pralaimi, Ukraina laimi ir stoja į ES, Rusijoje pasikeičia režimas, mums tai brėžia gerą scenarijų. Bet tai mažiau tikėtina.“

Bet kuriuo atveju M. Šešelgytė ragina investuoti į saugumą, nesustoti, net jei baigtųsi karas: „Konfliktai niekur nedings. Nebus Rusijos, bus Kinija. Jei norime išsaugoti savo laisvę, asmenine laisvę, turime investuoti į savo saugumą – gražiais žodžiais su agresoriumi nesusitarsi.“

Pulkininkas V. Malinionis tvirtino, kad jau vyksta globalus karas: „Virš 50 valstybių įsitraukė į koaliciją prieš Rusiją. Ir kuo ilgiau tęsis, tuo didesnė tikimybė, kad karas išsiplės. Raketa pataikė į Lenkiją, problemos Moldovoje. Tą karą jaučiame visi. Nelegalūs migrantai – tai ir karas. Turiu tris prognozes – labiausiai tikėtiną, pavojingiausią ir geriausią variantą. Tikėtinas variantas, kad Vakarai ir toliau rems Ukrainą ir ji gaus tokios ginkluotės, kokios reikia. Ciniškas požiūris, kad kuo ilgiau karas tęsis, tuo labiau nusilps Rusija. Ukrainiečių krauju Vakarai nori nustekenti Rusiją. Bet labiausiai tikėtinas variantas, aš labiau optimistas, kad Ukraina per keletą mėnesių atsiims Donbasą ir iki vasaros vidurio – Krymą. Blogiausias scenarijus – nors Rusija prarado sausumos pajėgas, ji atsigaus, tad Ukraina mums padovanojo penkerius metus. Juos reikia praleisti prasmingai ir investuoti į gynybą.“

„JAV akys krypsta į Aziją ir vieną dieną bus pasakyta, kad turime gintis patys. Ta diena nebetoli. Vyksta įvairių dimensijų karas – ekonominis, informacinis, kibernetinis. Dabar jau galime kalbėti apie pasaulinį karą. Vis sunkiau ne tik valstybėms, bet ir verslams, piliečiams likti pilkoje zonoje, tenka rinktis, kieno pusėje“,– teigė M. Šešelgytė.

2022 11 27 12:09
Spausdinti