Dainius Labutis/ELTAVilniuje penktadienį pagerbiamas Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimas, su juo atsisveikina giminės, visuomenės atstovai.
Popietę jo palaikai iškilmingai atvežti į į Šv. Jonų bažnyčią. Vakare bažnyčioje bus aukojamos šventos mišios, šeštadienį vadas bus palaidotas Antakalnio kapinėse.
„Šiandien įvyksta teisingumo triumfas, kada mes senelio palaikus atradę, iš patvorio iškasę, palaidosime Antakalnyje, kur ilsisi visi už Lietuvos laisvę kovoję karžygiai“, – BNS sakė partizano anūkas, Vilniaus universiteto kapelionas Gintaras Vitkus.
„Tai yra pergalės diena“, – pridūrė jis.
J. Vitkus-Kazimieraitis laikomas pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju.
Partizano palaikai atrasti pernai spalį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, pastato, kuriame nuo 1944 metų veikė sovietinių struktūrų – NKVD-MVD-MGB – Leipalingio poskyris ir stribų būstinė, kieme. Čia buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai.
DNR tyrimai patvirtino, kad tai yra J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Šeimos tradicija
Į pagerbimo ceremoniją penktadienį atvyko daugiau nei šimtas žmonių, iš jų – dešimtys artimųjų. Partizano anūkė Daina Simutienė-Vitkutė BNS teigė esanti dėkinga archeologams.
„Daug metų mes rinkdavomės miške ir degdavome ten žvakutes, nežinojom, kur jis yra užkastas. Pagerbdavome jį ten, kur jis slapstydavosi, kur leido dienas ir naktis“, – teigė anūkė.
„Svarbiausia, kad dabar turėsime, kur susirinkti ir sugiedoti“, – pridūrė ji.
Vis dėlto G. Vitkus teigė, kad šeima turėtų tęsti tradiciją prisiminti partizaną ir jo kovų vietose, ne tik ten, kur jis atguls amžinojo poilsio.
„Tą tradiciją, kuri buvo šeimoje eiti į jo kovos vietas, ten, kur žuvo jo kovos draugai, mes tęsime“, – kalbėjo G. Vitkus.
Partizano vaikaitis taip pat teigė, kad J. Vitkus-Kazimieraitis savo kova prieš okupantus „nugalėjo baimę“.
Savo ruožtu krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sakė, kad Pietų Lietuvos partizanų apygardos vadas buvo „aukščiausio rango karininkas, įsijungęs tiesiogiai į ginkluotą pasipriešinimą“.
„Buvo generolų, kurie buvo likę Lietuvoje, bet jie po miškus kartu su partizanais nekeliavo, buvo miestuose, galiausia buvo represuoti. O pulkininkas leitenantas Vitkus buvo kartu su partizanais, kūrė pirmas organizacines struktūras. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, galima sakyti, buvo jo mokinys“, – kalbėjo ministras.
A. Anušauskas pabrėžė, jog Lietuvai ypač svarbu, kad partizanai būtų garbingai palaidoti, nes „okupantai darė viską, jog tos jų mirties vietos liktų nežinomos“.
Buvo baigęs karo mokslus
J. Vitkus buvo baigęs Kauno karo mokyklą, vėliau gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje, grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį – steigė štabus, rengė dokumentus. 1946-aisiais buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
J. Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kita, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“, pats rašė karo dienoraštį.
1997-iais prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, progimnazija gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
