Varšuva pamažu įgauna didesnę reikšmę tarptautinėje politikoje. Dėmesys saugumui ir auganti ekonomika kelia jos vertę tiek JAV, tiek ES akyse. Tačiau viduje Lenkija vis labiau krypsta į vienos partijos diktatą ir radikalizmą.

Amerikiečių futurologas Georgas Friedmanas knygoje „Kiti 100 metų“ („The next 100 years“), išleistoje dar 2009 m., teigė, kad politinės ir ekonominės galios centras Europoje ilgainiui pasislinks į Rytus, o senstančios ir vis labiau pavargusios Vakarų Europos šalys iniciatyvą nori nenori perleis Turkijai ir Lenkijai. Vargu ar JAV prezidentas Donaldas Trumpas skaitė G. Friedmaną, tačiau savo elgesiu jis netiesiogiai pritaria tokiai idėjai. Prieš didžiųjų pasaulio valstybių G 20 susitikimus Hamburge JAV vadovas surengė įspūdingą vizitą Lenkijoje ir taip parodė, kad jam ši valstybė artimesnė nei Vakarų Europos šalys. Tarsi toliau pildydami aukščiausio lygio vizitų kolekciją ir patvirtindami augantį tarptautinį prestižą, netrukus po D. Trumpo viešnagės lenkai jau sveikino Jungtinės Karalystės karališkąją porą – princą Williamą ir jo žmoną Catherine’ą, kurie savo penkių dienų turui po Europą pasirinko Lenkiją ir Vokietiją. Šie vizitai gali būti laikomi tik simboliniais, tačiau tarptautinėje politikoje tokie ženklai slepia gerokai gilesnį turinį. Lenkijos ūkis jau daugiau nei dešimtmetį stabiliai auga, šalis investuoja į karinės galios didinimą ir tampa vis reikšmingesne įvairių politinių, saugumo ir ekonominių iniciatyvų dalyve. Daugiau nei prieš du dešimtmečius Lenkija buvo pakviesta į vadinamojo Veimaro trikampio grupę – Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai patvirtino ketinimus derinti savo pozicijas Europoje. Tiesa, pastaraisiais metais šis trišalis forumas prarado pirminę prasmę. Visų pirma dėl to, jog Lenkijos valdančiąją partiją „Teisė ir teisingumas“ (TT) gana griežtai kritikuoja ES institucijos dėl demokratinių principų pažeidinėjimo. Ir nors 2016 m. rugpjūčio 28 d. minėdami vadinamosios Veimaro grupės įkūrimo 25-metį trijų valstybių užsienio reikalų ministrai teigė, jog „susidurdami su nematytais iššūkiais Europoje ...(mes turime) spartinti bendradarbiavimą ir sukurti naują impulsą“, nuoširdaus pasitikėjimo tarp trijų didžiųjų ES valstybių nematyti. Tačiau Lenkija, norėdama parodyti vis didesnį politinį svorį Bendrijoje, aktyviai ėmė dalyvauti kuriant „Trijų jūrų iniciatyvą“ – tai regioninis forumas, į kurį įtraukta 12 valstybių, besidriekiančių nuo Baltijos iki Juodosios ir Adrijos jūrų (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Austrija, Slovėnija, Kroatija, Rumunija ir Bulgarija). Forumo tiksluose kalbama apie regiono potencialo stiprinimą, plėtojant visų pirma energetinius ir infrastruktūrinius ryšius. „Ypač didelis dėmesys telkiamas į transporto ir energetikos jungtis, akcentuojama šiaurės–pietų kryptis. Pagrindiniai šios iniciatyvos projektai yra dujotiekis tarp suskystintųjų gamtinių dujų terminalų Lenkijos Svinouiscio uostamiestyje ir Kroatijos Krko saloje bei greitkelio „Via Carpathia“ iš Klaipėdos per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją iki Bulgarijos nutiesimas“, – pasakojo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Marijušas Antonovičius. Kol kas atrodo, jog tai tik labai pragmatinė iniciatyva, siekiant kuo efektyviau išnaudoti ES paramą infrastruktūros projektams, tačiau šis bendradarbiavimas ateityje gali turėti ir politinę potekstę – kad Varšuva gali imtis lyderystės ES ir be Vokietijos ar Prancūzijos įsitraukimo.

Nemažai Lenkijos politikų „Brexit“ procesą mato kaip galimybę ateityje užimti Jungtinės Karalystės vietą ir statusą ES.

„Lenkijos ambicijos išlieka tos pačios – tapti viena pirmaujančių valstybių ES ir NATO. Nemažai Lenkijos politikų „Brexit“ procesą mato kaip galimybę ateityje užimti Jungtinės Karalystės vietą ir statusą ES. Dėl tam tikrų vidaus ir istorijos politikos sprendimų bei politikų retorikos pablogėjo santykiai su Vokietija, Prancūzija, Europos Komisija ir Ukraina, tačiau Lenkijos svoris Europos politikoje išliks didelis vien dėl augančios jos ekonomikos ir gyventojų skaičiaus, ir tai puikiai parodė neseniai įvykęs princo Williamo vizitas Lenkijoje“, – teigė M. Antonovičius.

TT fenomenas

2015 m. vykusius Lenkijos prezidento rinkimus kiek netikėtai laimėjo TT kandidatas Andrzejus Duda. Šiek tiek vėliau tais pačiais metais surengtuose parlamento rinkimuose partija gavo 235 mandatus ir turėjo daugumą 460 vietų Seime. Taip pat ji užsitikrino daugumą aukštesniuosiuose rūmuose – Senate, kur laimėjo 61 mandatą iš 100. Po itin ilgo laiko Lenkijoje viena partija galėjo formuoti vyriausybę, turėti savo atstovą prezidento poste ir akivaizdžiai dominuoti prieš susiskaldžiusią opoziciją. TT iškilimas prieš 2015 m. rinkimus labiausiai siejamas su tuometės valdančiosios liberalios Pilietinės platformos (PP) nuosmukiu. Lenkijos ūkio padėtis atrodė gana gera, šalis beveik nepajuto 2008–2009 m. pasaulinės ekonomikos krizės padarinių, tačiau visuomenėje stiprėjo nusivylimas PP dėl nesibaigiančių skandalų ir įtarimų korupcija. Be to, ši partija gerokai susilpnėjo, kai tuometis premjeras Donaldas Tuskas pasitraukė iš politinės organizacijos ir tapo Europos Vadovų Tarybos prezidentu. Naujoji valdžia negaišo laiko dvejonėms ir ryžtingai ėmėsi pokyčių. Jau pirmieji TT sprendimai sulaukė kritikos, kad valdantieji bando ne tik keisti politinę kryptį iš liberalios į stipriai konservatyvią, bet ir siekia kontroliuoti teismus bei žiniasklaidą. Pastangos pakeisti Konstitucinio Tribunolo sudėtį sukėlė ne tik protestus šalyje, bet ir atgarsį visoje ES – Lenkijos vadovai buvo kviečiami pasiaiškinti Bendrijos institucijoms, o nelanksti TT atstovų reakcija ir nenoras ieškoti kompromisų galiausiai paskatino netiesiogiai ignoruoti vyriausybę. (Scanpix nuotr.) Prie to šiek tiek prisidėjo ir asmeninės politikų savybės – dabartinė Lenkijos premjerė Beata Szydło nekalba angliškai ar prancūziškai, todėl jai sudėtinga be tarpininkų bendrauti su kitų šalių atstovais ES vadovų posėdžiuose. Šių metų liepą TT ėmėsi naujo įstatymų pakeitimų etapo ir panoro perimti Aukščiausiojo teismo teisėjų skyrimą. Pagal pateiktą Aukščiausiojo teismo įstatymo projektą visų esamų šios institucijos teisėjų kadencija baigtųsi iškart, vos įsigalios naujoji jo redakcija. Teisę nuspręsti, kurių teisėjų kadenciją verta pratęsti, turėtų teisingumo ministras, o naujus Aukščiausiojo teismo teisėjus skirtų Nacionalinė teismų taryba. Dėl jos narių skyrimo pasipiktinimą reiškė opozicija – pagal pakeistą šios tarybos formavimo tvarką dabar didesnę dalį jų turėtų teikti Seimas arba, kitaip tariant, TT. Taigi, visa svarbiausių teismų formavimo galia, vienaip ar kitaip, atsiremia į šios partijos valdomas institucijas. Kritikų nuomone, tai visiškai sugriaus valdžių atskyrimo principą. Varšuvoje vėl ėmė rinktis protestuojančių prieš TT diktatą piliečių būriai. Kaip žurnalui IQ teigė Varšuvos kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto Politikos mokslų instituto profesorius asistentas Bartoszas Rydlińskis, šiomis reformomis TT bando visą teisinę ir teisėtvarkos sistemą paversti pavaldžia vykdomajai valdžiai: „Manau, kad kai kurie iš pasiūlymų reformuoti teisėtvarkos institucijas gali būti pripažinti kaip nedemokratiniai. TT norėtų turėti priemonių kovai ne tik su nusikaltėliais, bet ir su politiniais priešininkais. TT vadovas J. Kaczyńskis žino, kad kai kurios partijos reformos gali būti sustabdytos teismų sprendimais. Valdančioji partija neturi konstitucinės daugumos parlamente, todėl ji bando keisti politinę sistemą paralyžiuodama teismų darbą.“ Pasak M. Antonovičiaus, nesiliaujančias pastangas pertvarkyti teismų sistemą skatina ir TT lyderių įsitikinimas, kad Lenkijos teismuose iki šiol veikia daug komunistinių laikų teisėjų, kurie yra korumpuoti bei nevykdo teisingumo. Vis dėlto net ir tarp pačių TT atstovų nebėra vienybės. Prezidentas A. Duda pateikė siūlymą Seimui, jog Nacionalinės teismų tarybos sudėtis galėtų būti patvirtina tik trijų penktadalių parlamentarų dauguma. Tai smarkiai suvaržytų partijos galimybes vienašališkai diktuoti šios tarybos, taip pat Aukščiausiojo teismo teisėjų sudėtį. Tai netikėtas žingsnis, nes, daugelio apžvalgininkų nuomone, šalies vadovas iki šiol buvo visiškai lojalus J. Kaczyńskiui. „Pastaruosius dvejus metus A. Duda ne kartą patvirtino, kad yra visiškai priklausomas nuo J. Kaczyńskio ir TT. Lenkai net juokauja, jog jis ne prezidentas, o partijos notaras, – pasakojo B. Rydlińskis. – Dabar A. Duda bando visuomenei rodyti, kad gali imtis nepriklausomų veiksmų. Kitaip tariant, jis šioje krizėje atlieka gerojo policininko vaidmenį.“

Socialiniai prioritetai

Nors žmogaus teisių gynėjai, opozicija ir ES institucijos žeria kritiką, didesnei daliai Lenkijos visuomenės TT sprendimai atrodo visai patrauklūs. Partijai nugalėjus 2015 m., nemažai šalies ir užsienio ekonomikos analitikų nuogąstavo, kad populistiniai pažadai reikšmingai didinti socialines išmokas ar mažinti pensinį amžių (priešinga tendencija, palyginti su tuo, kas vyksta visoje Europoje) gali sutrikdyti ilgalaikį ir stabilų ekonomikos augimą. Nuo pat 1991-ųjų Lenkijos ūkis kasmet šokteldavo vidutiniškai po 4 proc., o svarbiausia – nebuvo nė vienų metų, kad būtų fiksuotas ekonomikos nuosmukis. TT kritikai, ypač liberaliosios partijos, kartojo, jog naujoji valdžia su savo neatsargiomis reformomis visą šalies ūkį gali nublokšti atgal.

Bene daugiausia abejonių ekonomistams sukėlė sprendimai įvesti vadinamąją 500+ išmoką bent du vaikus turinčioms šeimoms.

Bene daugiausia abejonių ekonomistams sukėlė sprendimai įvesti vadinamąją 500+ išmoką bent du vaikus turinčioms šeimoms. Nuo 2016 m. balandžio pradėta mokėti 500 zlotų (apie 120 eurų) tokioms šeimoms. Tai patiko Lenkijos visuomenei – po 2015 m. rinkimų mažėję TT reitingai vėl ėmė augti ir per porą mėnesių pasiekė apie 35 proc. Palankiai sutikti ir sprendimai sumažinti vyrų pensinį amžių nuo 67 iki 65, o moterų – iki 60 metų. Praėjus dvejiems metams nuo TT pergalės, net buvusiems kritikams tenka pritilti. Lenkijos viešųjų finansų deficitas nešovė į viršų. 2016 m. skola siekė 2,4 proc. ir buvo žemiausia nuo 2007-ųjų. Ekonomika augo 2,7 proc. 2016 m. (Europos Komisijos duomenimis), ir prognozuojama, kad kils iki 3,6 proc. Nedarbas 2016-ųjų pabaigoje tesiekė 6,2 proc. – tai iki šiol nematytas lygis. Didesnį biudžetą Lenkijos vyriausybė bando surinkti mažindama vadinamąją pridėtinės vertės mokesčio (PVM) skylę – planuojamo surinkti ir realiai surenkamo PVM skirtumą, arba, paprasčiau tariant, šešėlinės ekonomikos dalį. Europos Komisija yra suskaičiavusi, kad PVM surinkimas galėtų būti 9,3 mlrd. eurų didesnis. Taip pat Lenkijos vyriausybė 2016 m. padidino bankų turto mokesčius iki 0,44 proc., ir tai buvo didžiausias apmokestinimas ES. Yra ir neigiamų tendencijų: investicijos į šalies ekonomiką 2016 m. krito 5,5 proc. – tai buvo ryškiausias nuosmukis per 14 pastarųjų metų, o valstybės skola vėl ėmė augti. Tačiau didžiajai daliai visuomenės tokie statistikos rodikliai mažai rūpi – žmonės jaučia, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu jų pajamos didėja. Tai rodo ir naujausi atlyginimų rodikliai. 2017 m. birželį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, vidutinis darbo užmokestis privačiajame sektoriuje buvo 6 proc. didesnis ir siekė 4508 zlotus (1070 eurų). Tokia ekonomikos padėtis leidžia paaiškinti, kodėl lenkai vis dar labiausiai remia TT, o ne jai oponuojančias partijas. TT reitingai pastaruoju metu svyruoja apie 32–33 proc. Nuo jų atsiliekančią PP remia maždaug 22–26 proc. rinkėjų. Vis dar didelė gyventojų parama valdančiajai partijai gali skatinti tęsti vadinamąją demokratijos apribojimo politiką. „TT ir jos lyderis J. Kaczyńskis seka Vengrijos modeliu, to jie net neslepia. Kažkada J. Kaczyńskis pareiškė, kad turėsime Budapeštą Varšuvoje, – kalbėjo M. Antonovičius. – Remiantis Vengrijos pavyzdžiu, galima manyti, jog TT savo rankose telks politinę ir teisminę valdžią, valdys visuomeninį transliuotoją, bet greičiausiai nesikiš į rinkimų procesą. Kita vertus, dar nematėme Viktoro Orbáno ir Vengrijos valdančiosios partijos „Fidesz“ elgesio gresiant pralaimėjimui, todėl visiškai atmesti staigmenų negalima.“