ScanpixŠią savaitę oficialiai prasideda didžiosios Rusijos ir Baltarusijos pratybos „Zapad 2021“. „Manau, kad tos pratybos ar bet kokia didesnio žiniasklaidos dėmesio sulaukianti provokacija, yra gera proga atkreipti dėmesį, kur mes dar turime vietos augti, kur mūsų namų darbai dar nepadaryti“, – interviu portalui teigė Eglė E. Murauskaitė, ICONS projekto vyresnioji ekspertė prie Merilando universiteto (JAV), atsakinga už krizių simuliacijų kūrimą ir įgyvendinimą Europoje.
– Kokius tikslus turi Rusija, kas ketverius metus rengdama tokias milžiniškas pratybas, kaip „Zapad“?
– Kiekvienais metais tikslai skirtingi. Bet bendrai paėmus, tai pajėgų integravimas, naujos doktrinos testavimas, darbas su partneriais – kviečiama daugybė Rusijai draugiškų šalių. Taip pat tai ir signalai priešininkams, ir signalai sąjungininkams, naujos technikos demonstravimas, tikintis kažkiek pardavimų.
Žinoma, pagrindiniai tikslai priklauso nuo konkrečių metų.
– Kalbant apie šių metų „Zapad“ pratybas – ar irgi kalbama apie naujos doktrinos testavimą? Kuo išskirtinės šiųmetės pratybos?
– Kol kas dar ankstoka spręsti, bet visada atsižvelgiama į to meto aktualijas. 2017 m. daugiau dėmesio skirta greito reagavimo, teritorijos užėmimo taktikai ir jos bandymas. Šie metai, mano nuomone, – daugiau apie nekonvencinius, techninius sprendimus – daugiau orientuojamasi į technologijas, elektroninę erdvę, į naujų technologijų išbandymą, integravimą ir tų technologijų naudojimą didžiulėje teritorijoje, tarp atskirų dalinių.
Iš tiesų, tai dideli mastai, dideli kariniai vienetai ir per karantiną praktikavimas buvo nutrūkęs. Taigi tai labai įvairialypės pratybos.
Matome, kad per migracijos krizę koordinavimas veiksmų su Kremliumi neabejotinai vyksta. Tačiau daug svarbiau yra reakcijos – tiek Lietuvos, tiek Europos.
– Kalbant apie šių metų „Zapad“, ar galima kelti hipotezę, kad Baltarusijos veiksmai su migrantais, kai jie atskraidinami iš Artimųjų Rytų ir skatinami kirsti Lietuvos sieną, gali būti šių pratybų dalis?
– Hipotezes keliamos įvairios. Kuo toliau, tuo plačiau ne vakarietiškos šalys suvokia, kas yra karas ir kas nėra karas. T.y. ribos vis labiau išsitrina.
Rusija istoriškai linkusi apeidinėti standartinius pratybų skaičiavimus, tarkime, dalinių dalyvavimo prasme – kad nereiktų ar mažiau reiktų kviesti stebėtojų. Kuo toliau, tuo labiau mes matome nekarinių priemonių įjungimą į doktriną ir sisteminį jų naudojimą. Pati karo samprata plečiasi. Ir normų prasme tai darosi vis labiau priimtina visuomenėms, net ir Vakaruose. Sakykime, tai tokie įrankiai, kaip informacinės kampanijos ar opozicijos judėjimų finansavimas, informacijos paviešinimas. Jeigu anksčiau jie buvo naudojami išimtinais atvejais, dabar tai vis dažniau darosi norma ne tik Rusijos bei Kinijos, bet ir JAV arsenaluose.
Grįžtant prie „Zapad“ pratybų – koncepcija platėja. Pirmiausia, tai vis tiek išlieka techninė-karinė pusė: kaip sekasi kariuomenei judėti, įgyvendinti logistikos užduotis, tvarkytis su duomenimis, integruoti-kontroliuoti veiklas. Kartu išlieka nekarinis komponentas.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad tarptautiniai susitarimai, stebėjimo reglamentavimas ir kitos teisinės priemonės nespėja, nes nėra sutarimo, ką reiktų kontroliuoti, į ką kreipti dėmesį nekarinių komponentų atveju.
Bendrai suvokiama, kas vyksta: kad taip testuojamas priešininkas, rengiamos provokacijos ir daromos atitinkamos išvados, bet kažkokių formalizuotų priemonių tam fiksuoti ir kontroliuoti – nėra.
Asmeninis archyvas– Ar galima būtų apibendrinti, kad pasakyti, jog migrantų krizė yra „Zapad“ dalis, kaip ir ne visai derėtų, bet kartu tokios tikimybės atmesti negalima?
– Koks skirtumas, ar tai yra tų pratybų dalis, ar ne. Jeigu eina kalba, kad tarp migrantų galėtų būti provokatoriai, tai tada – žinoma. Jeigu pasinaudojant migracijos krize pratybų metu kariškių judėjimas būtų įtartinesnis, suplanuotas, tuomet – žinoma.
Bet pats faktas, jei mes kada nors rasime Kremliaus dokumentą, kuriame rašoma „suplanuokime migrantų krizę“ – visiškai jokios reikšmės neturi.
Net jei nebūtų „Zapad“ pratybų, tai atskleidžia, kokie yra neišspręsti vidaus klausimai. Sąlyginai menko impulso užtenka, kad išsijudintų tos didžiulės probleminės srovės.
Matome, kad per migracijos krizę koordinavimas veiksmų su Kremliumi neabejotinai vyksta. Tačiau daug svarbiau yra reakcijos – tiek Lietuvos, tiek Europos. Žinoma, kad tas reakcijas atidžiai seka tiek Baltarusija, tiek Maskva. Pratyboms, galbūt, jos ir sukuria tam tikrų papildomų galimybių, bet ar tai buvo specialiai planuota, kaip pratybų dalis? Manau, kad tai nėra tas klausimas, ne ten dedamas akcentas.
– O kur jūs dėtumėte akcentą?
– Akcentas – kaip pasiruošusi visuomenė į tai reaguoti. Net jei nebūtų „Zapad“ pratybų, tai atskleidžia, kokie yra neišspręsti vidaus klausimai. Sąlyginai menko impulso užtenka, kad išsijudintų tos didžiulės probleminės srovės.
Lietuva nėra išimtinis atvejis. Mes matėme, kaip 2015 m. migrantų krizė buvo pasiekusi Graikiją, Vokietiją, Italiją ir kitas šalis, bei panašūs skauduliai buvo labai stipriai išjudinti, kilo ir teisinės, ir moralinės dilemos.
Lietuva – nėra išimtinis atvejis, kur spaudimas sociopolitiniais lūžio taškais iškelia į paviršių kažkokius skaudulius. Jeigu mes, matydami, kas vyksta Europoje, nepasimokėme, tai galime kaltinti tik save.
– Sugrįžtant prie „Zapad“ pratybų – Baltarusijos vaidmuo ir įsitraukimas į jas tik didėja?
– Kad Baltarusijos santykis su Rusija šiemet yra daug šiltesnis – tai faktas, bet ar jos vaidmuo didesnis? Nepasakyčiau. Baltarusija yra Vakarinis Rusijos sąjungininkų sparnas ir tos pratybos kiekvieną kartą vyksta nemažoje Baltarusijos teritorijoje.
Jei anksčiau jis bandė labiau balansuoti tarp Rusijos ir Vakarų, tai dabar, kad Rusija neprarytų jo ir jo interesų bei galios ir finansinių svertų, mėginama balansuoti su Kinija.
Žinoma, dabar pasikeitęs Aliaksandro Lukašenkos režimo santykis su Kremliumi. 2017 m. Baltarusija ėmėsi aktyvesnių veiksmų kviečiant stebėtojus, bandė komunikuoti, kad tai nėra grėsmė, o tik pratybos. Intencija buvo parodyti balansą ir siekti nugrėsminti situaciją bei labiau įtraukti Vakarus. Dabar atvirkščiai – A. Lukašenka susiduria su dideliu ES bei Vakarų spaudimu ir jis turi mažiau noro demonstruoti draugiškumą.
Vis dėlto nepamirškime, kad yra ir Kinijos dėmuo. A. Lukašenka nėra kvailas, kad visas savo galimybes sietų su vienu sąjungininku. Jei anksčiau jis bandė labiau balansuoti tarp Rusijos ir Vakarų, tai dabar, kad Rusija neprarytų jo ir jo interesų bei galios ir finansinių svertų, mėginama balansuoti su Kinija.
Bet kokiu atveju, nedrįsčiau teigti, kad šių pratybų metu Baltarusija išgyvens kažkokius dramatiškus virsmus.
– Kiek Lietuvai pavojingos „Zapad“ pratybos?
– Grįžtame prie esmini klausimo: kas yra karas ir kas nėra karas? Provokaciniai Rusijos veiksmai yra nuoseklūs tiek šiais metais, tiek jau daug metų. Todėl klaidinga būtų rištis prie tų pratybų. Mes galime galvoti apie įvairius incidentus Baltijos ir Juodojoje jūrose, apie Vakarų ir Rusijos laivų artimus ir nelabai malonius prasilenkimus, sienos pažeidimus. Bet mes matome tai kiekvienais metais.
Tai, galbūt, strateginė spaudimo politika – nuolat priešininką laikyti įtampoje, kai nežinoma, kokia forma ir iš kurios pusės nauja provokacija įvyks. Tai yra strateginės doktrinos, o ne pratybų dalis.
Mes visą laiką kalbame apie informacinį karą, apie tam tikrų propagandos kanalų draudimus, bet jie kursto neapykantą tam tikrais vektoriais ir kol mes nesugebėsime susitvarkyti, pradėti atvirą ir įtraukiantį dialogą, priešininkui įrankių niekada nepritrūks.
Kita vertus, mano nuomone, visos ietys orientuotos į vidaus problemas, t.y. socialinius pažeidžiamumus, marginalizuotas grupes, nesutarimo taškus, todėl tiek Lietuvos, tiek kitų sąjungininkų, atsidūrusių Rusijos taikiklyje, valdžios galioje ir pajėgumuose imti spręsti šias silpnąsias vietas, kad jos netaptų taip lengvai išnaudojamas. Mes visą laiką kalbame apie informacinį karą, apie tam tikrų propagandos kanalų draudimus, bet jie kursto neapykantą tam tikrais vektoriais ir kol mes nesugebėsime susitvarkyti, pradėti atvirą ir įtraukiantį dialogą, priešininkui įrankių niekada nepritrūks.
Esu visiškai tikra, kad mūsų žinybos ir tarnybos turi stebėjimo priemonių ir mato, kas vyksta karinėje plotmėje, kur juda oro, laivyno ir sausumos pajėgos. Jeigu atrodys, kad yra pažeidimai ar kyla tam tikra grėsmė, tam yra numatyti punktai, ką reikia daryti. Bet tuo pačiu ir priešininkas žino apie tuos punktus ir nemanau, kad dabar situacija tokia, jog visiškai nebūtų paisoma kolektyvinių gynybos įsipareigojimų.
Todėl yra proga pagalvoti, kur mes esame pažeidžiami socialine prasme. Tai visuomenės susitarimo reikalas. Manau, kad tos pratybos ar bet kokia didesnio žiniasklaidos dėmesio sulaukianti provokacija, yra gera proga atkreipti dėmesį, kur mes dar turime vietos augti, kur mūsų namų darbai dar nepadaryti.
– Tai Rusijos vykdomos šios pratybos yra galimybė ir Lietuvai surasti savo silpnuosius taškus?
– Žinoma.
