50 kartų besiskiriantis savivaldybių ir seniūnijų dydis – tik vienas iš daugelio šalies administracinio teritorinio suskirstymo sistemos ligos simptomų
Lietuva savivaldą įgyvendina nuo nepriklausomybės atkūrimo vis dar nereformuotame, visiškai deformuotame savivaldybių tinkle, bet šio opaus klausimo nė nėra politinėje darbotvarkėje, apie tai nediskutuoja mokslininkai, visuomenė ir žiniasklaida, interviu IQ žurnalui sakė profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras Gediminas Merkys. Priešingai, jis pabrėžė, kad matyti bandymai atlikti administracinio teritorinio suskirstymo sistemos pertvarkas, kurios dar labiau viską sujauktų.
– Kokias didžiausias šalies administracinio suskirstymo problemas šiandien įvardytumėte?
– Šalies savivaldybės labai skirtingo dydžio: Vilniaus miesto savivaldybė turi 0,6 mln. gyventojų, bet yra nemažai savivaldybių, kuriose nėra nė 10 tūkst. žmonių arba kurios artėja prie tos kritinės ribos dėl prastos demografijos. Tai Rietavo, Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Pagėgių savivaldybės. Birštono savivaldybė turi vos daugiau nei 4 tūkst. žmonių. Pagal LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą nesant 10 tūkst. gyventojų savivaldybės steigti negalima. Bet ir tiek normaliai savivaldybės veiklai yra per mažai. Savivaldybių biudžetą, be kita ko, sudaro gyventojų pajamų mokestis. Jei jo surenkama mažai – stinga gyventojų, jie mažai uždirba, – savivaldybė turės būti dotuojama.
Sunku įvardyti, kiek gyventojų ir kokį plotą galėtų turėti ideali savivaldybė. Antai Izraelyje didžioji teritorijos dalis – dykumos, bet miestuose gyventojų koncentracija didžiulė. Optimalus savivaldybės dydis Lietuvos sąlygomis galėtų būti 17–22 tūkst. gyventojų. Jei kalbame apie didmiesčius, juose turėtų atsirasti dviejų pakopų savivalda kaip Vokietijoje ar Lenkijoje. Kai kur vos 5–10 tūkst. Lietuvos gyventojų turi savo rinktą merą, savivaldybės tarybą, jos komitetus, biudžetą, naudojasi visomis savivaldos teisėmis. Čia pat ir didmiesčių seniūnijos, kuriose yra maždaug po 50 tūkst. gyventojų, pavyzdžiui, Šilainių ir Dainavos seniūnijos Kaune, Žirmūnų seniūnija Vilniuje. Tos didmiesčių seniūnijos teturi administracijos paskirtą seniūną, jo pavaduotoją, kokį darbuotoją komunaliniams reikalams ir minimalų biudžetą –atsivėrusiam šuliniui užtaisyti. Kur čia lygios galimybės gyventojams naudotis viešuoju gėriu – demokratine savivalda? Akivaizdu, kad vietos valdžia vieniems gyventojams kur kas arčiau nei kitiems.
Teisę į demokratinę vietos savivaldą, lygias galimybes ir nediskriminavimą garantuoja LR Konstitucija, Europos vietos savivaldos chartija, kurią ratifikavo Seimas. Ratifikuoti tarptautiniai teisės aktai turi viršenybę prieš nacionalinės teisės aktus. Jei atsirastų pilietiškai agresyvi – gerąja prasme – interesų grupė ir pradėtų ieškoti teisybės, imtų skųstis dėl mūsų vietos savivaldos deformacijų europinėms institucijoms, Lietuva bylas praloštų.
Yra konkrečių požymių, kad ir taip ydingą, deformuotą mūsų šalies administracinį teritorinį suskirstymą kai kurie reformatoriai nori dar pabloginti.
– Turite omeny pastarojo laiko aktualiją – planus naikinti žiedines savivaldybes, tai motyvuojant valstybės pastangomis taupyti ir pagerinti viešųjų paslaugų kokybę?
– Būtent, ir čia Lietuva jau turi ne visai geros patirties. Antai 2000 m. buvo panaikinta Marijampolės žiedinė savivaldybė. Tada prie miesto prijungus artimesnes teritorijas, o pakraščius numetus, atsirado dvi nykštukinės savivaldybės – Kazlų Rūdos ir Kalvarijos. Miestas pasiėmė vadinamąjį lašinių diržą – sodus, miegamąsias ir rekreacines zonas, įmones, o atokesnių vietovių atsikratė. Ir šiandien tose mažose savivaldybėse nėra gerai. Nenoriu nieko užgauti, ten mūsų bendrapiliečiai. Deja, gyventojų ištekliai minimalūs, gimstamumo rodikliai, mokinių ugdymo pasiekimai – palyginti prastesni. Tokie neigiami rodikliai, kaip gyventojų mirštamumas nuo pagydomų ligų, pašalpų gavėjų skaičius, netgi nusikalstamumas – neretai palyginti aukštesni. Dalis savivaldybių tiesiog per mažos, kad sėkmingai gyventų, joms sunku sutelkti specialistus, suburti efektyvią administraciją. Tiesa, Marijampolėje demografiniai rodikliai anuomet trumpam stabilizavosi, bet po to bendra bėgimo iš Lietuvos mada nugalėjo. Neatsakinga administracinė teritorinė reforma Marijampolės neišgelbėjo, bet pakraščiai buvo akivaizdžiai nuskriausti. Būtų tą žiedinę savivaldybę palikę, ji šiandien reitinguose būtų greta likusių žiedinių savivaldybių. O jos iš esmės tvarkosi neprastai. Turėtume dvi optimalaus dydžio gana neprastas savivaldybes. Kas nežino savo istorijos, visada lieka vaikais. Nereiktų vėl lipti ant to grėblio.
Dabar žadama imtis kito projekto – prie miesto prijungti Kauno rajoną. Aiškėja interesų grupės, kurios tai nori padaryti pripuolamai, nelabai demokratiškai, negalvodamos apie civilizuotą visos Lietuvos administracinės teritorinės struktūros sutvarkymą. (Vidaus reikalų ministerijos teigimu, šiuo metu konkretus Kauno rajono žiedinės savivaldybės klausimas nėra svarstomas, sprendimas vertinamas regioninės politikos sprendinių įgyvendinimo kontekste – IQ past.)
Kauno rajono savivaldybė neprastai tvarkosi, ji yra optimalaus dydžio (apie 100 tūkst. gyventojų ir jų skaičius auga). Sąlyginę sėkmę rodo pastarųjų metų investicijos, taip pat Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromas savivaldybių indeksas, kuris remiasi objektyviais ekonometriniais rodikliais. Visos šešios Lietuvos žiedinės savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus rajonų – tvarkosi neblogai. Jos yra optimalaus dydžio, turi aukšto lygio personalą ir išteklių. Man teko žiedinėse Alytaus, Klaipėdos ir Kauno rajonų savivaldybėse atlikti gyventojų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis indekso nustatymo tyrimus. Kalbu apie masines vietos gyventojų apklausas. Paradoksas, bet žiedinėse savivaldybėse sugebama tvarkytis geriau nei didmiesčiuose. Prisiminkime kad ir buitinių atliekų krizę sostinėje ir Kaune.
Dar viduramžiais pastebėta, jog vietovės aplink miestus klesti. Vokiečių geografai pasiūlė „lašinių diržo“ sąvoką. Taiklią metaforą jie panaudojo būtent žiedinių savivaldybių (vok. Kreis) reiškiniui apibūdinti. Kartais Lietuvoje sakoma, esą niekur pasaulyje nėra žiedinių savivaldybių, tai – sovietinis reliktas. Visiška dezinformacija. Vokietijoje visi didesni miestai turi savo savivaldybę, o jas juosia kitos – žiedinės – savivaldybės.
Kauno rajono prijungėjai, atrodo, norėtų atsiriekti „riebesnes“ aplinkines vietoves, o „liesesnes“ – visus neurbanizuotus pakraščius, kaip Vilkija, Ežerėlis – atiduoti ir taip silpnesnėms atokesnėms savivaldybėms. Tarkime, Kazlų Rūdai, Raseiniams, Jurbarkui. Steigti monstrišką savivaldybę nuo Kauno centro iki Čekiškės būtų absurdas. Šalyje vargstant mažytėms savivaldybėms būtų pristeigta naujų nykštukinių administracinių darinių. Yra tam tikra gyventojų sankaupa, yra teritorijos tradicija, tad privalu kurti optimalaus dydžio vietos savivaldą. Privalu paisyti Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos. Ir Kaunas, ir Kauno rajonas šiuo metu klesti. Norint kartu siekti viešos gerovės, jokių aneksijų ir „anšliusų“ Lietuvoje nereikia.
Lipdysime Guliverį ir daugybę liliputų? Europos ir demokratinės savivaldos bus dar mažiau.
– Kokie padariniai tikėtini panaikinus žiedines savivaldybes?
– Vietos valdžia, viešosios paslaugos ir jų kokybė nutoltų nuo žmonių. Spėkite, kuria kryptimi keliaus mokesčių mokėtojų pinigai, kai reikės pasirinkti, ar spręsti Užliedžių ir Čekiškės bendrijų reikalus, ar tvarkyti daugiau nei 50 tūkst. gyventojų turinčią Šilainių seniūniją? Pirmieji gaus riestainio skylę. Pinigus miestas pasiims į bendrą katilą. Tas katilas ir dabar nemažas, tik kažkodėl daugiabučių aplinka ir vidiniai kiemai klaikiai apleisti.
Rajono gyventojams tapus miestiečiais, išaugs nekilnojamojo turto, žemės mokesčiai, brangs verslo liudijimai ir žemės nuoma verslui.
Kauno rajono, taip pat Vilniaus ir Klaipėdos rajonų teritorijos pasižymi ypač vertingu gamtiniu karkasu, ten daugybė saugomų teritorijų, vertingų paveldo objektų. Tų vietovių rekreacinė tapatybė ir atitinkama funkcija yra akivaizdžios. Neatsakinga, skubota urbanistinė plėtra pakenktų darnios plėtros vertybėms, moderniai politikai ir viešajam gėriui. Yra rizika, kad būtų pažeista gamtosauginė Orhuso konvencija, kurią ratifikavo Seimas. Kauno mieste jau dabar ryškėja grobuoniškos urbanistinės plėtros požymiai ir konkrečios istorijos: vandenvietės, Žemųjų Šančių, Lampėdžių, Nemuno ir Nevėžio santakos, senųjų medžių iškirtimo.
Jei būtų sugalvota naikinti žiedinę Vilniaus rajono savivaldybę, kur gyvena 52 proc. lenkų, ribų keitimo atveju būtų pažeista Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Ratifikuodama konvenciją, Lietuva įsipareigojo saugoti teritorijų, kuriose kompaktiškai gyvena tautinės mažumos, integralumą. Tada, laikinai palikę Pavilnį ramybėje, eksperimentuotume su Alytaus ar Kauno rajono gyventojais? Išeitų, kad visi mūsų piliečiai lygūs, bet yra lygesnių?
Ne mažiau abejotina idėja rengti tiesioginius seniūnų rinkimus, rinkti seniūnijos tarybą, formuoti seniūnijų biudžetą... Reformuotojai nepasidomėjo, jog yra gausybė seniūnijų, kuriose gyventojų skaičius kur kas mažesnis nei 1000. Seniūnijų, kur gyventojų skaičius svyruoja nuo 1,5 iki 2,5 tūkst., atrodo, yra dauguma. Tokiose vietovėse beveik nėra jaunimo, uždaromos mokyklos, dauguma gyventojų yra jau besitraukiantys iš darbo rinkos, pašalpas gaunantys žmonės ir vienas kitas stambesnis ūkininkas latifundininkas. Būtų įdomu pamatyti, kokią valdžią jie išsirinktų, ir kas visa tai dotuotų?
– Ne tik Kauno miesto, bet ir Vilniaus miesto savivaldybė skundžiasi, kad rajono gyventojai naudojasi miestų infrastruktūra, čia veža vaikus į darželius ar mokyklas, o mokesčius sumoka rajone, ir tai yra vienas motyvų sujungti savivaldybes ir biudžetus.
– Kai kurie mūsų savivaldos lyderiai užsimiršo, kad gyvename XXI a. ir vieningoje Europoje, globaliame, mobiliame pasaulyje. Kažkas gyvena Liuvene ar Gento mieste, o dirba Briuselyje. Europoje žmonės kasdien važinėja 100 ir net visus 300 km į darbą. Niekur nėra „šlagbaumų“ ir niekas nepriekabiauja, kur tavo vaikai, į kurį konteinerį ryšulėlį buitinių atliekų įmetei. Kažkas vis dar nori žmones reguliuoti ir skirstyti kaip baudžiauninkus – čia mano, čia tavo... Ne vienas didžiųjų Europos miestų šiuo metu vykdo eksperimentą – siūlo nemokamą regioninį viešąjį transportą. Tie regionai – Lietuvos dydžio. Ir jokie veikėjai nesiginčija dėl to, kur kieno maršrutai ar teritorija, kas kam liko skolingas.
– Kokį pasiūlytumėte planą – nuo ko reikėtų pradėti reformuoti šalies administracinį teritorinį suskirstymą?
– Lietuva privalo civilizuotai susitvarkyti savo administracinį teritorinį suskirstymą, atliepti demografinę krizę, optimizuoti savivaldybių dydžius, viešųjų paslaugų tinklą, tinkamai pasiruošti priimti investicijas. Nerimą kelia tai, kad administracinio teritorinio reformos klausimo šalies politinėje darbotvarkėje nėra. Užtat kyla pražūtingų idėjų rinkti seniūnus, naikinti žiedines savivaldybes. Užuot sutvarkius visumą, planuojami padriki, neatsakingi veiksmai. Privalu inicijuoti plačią diskusiją. Manau, didmiesčiuose galėtume pereiti prie dvipakopės savivaldos, rinktume seniūnus ir jų tarybas, suteiktume joms biudžetą. Mažuose urbanistiniuose vienetuose turėtume steigti seniūnaitijas, jų vadovai būtų skiriami kaip dabartiniai seniūnai.
Socialiniai aspektai svarbesni nei ekonominiai
Raminta Popovienė, Seimo narė
Kelinti metai Lietuvoje vis kylanti žiedinių savivaldybių naikinimo idėja, o pastaruoju metu kaip galimas pavyzdys vis minimas Kauno rajono prijungimas kelia daug klausimų. Tai nepanašu vien į ekonominį projektą ar ekonomines intencijas, nors kalbama būtent apie tai. Ekonominis aspektas ir neturėtų būti lemiamas. Pirmiausia sumanymą reikėtų įvertinti socialiniu aspektu, nes tokia reforma susijusi su paslaugų prieinamumu.
Reikia įvertinti labiau nuo miesto nutolusių seniūnijų gyventojų lūkesčius, išanalizuoti, kokios paslaugos jiems reikalingos kuo arčiau namų. Juk ne visiems patogu vežti vaikus į ugdymo įstaigas mieste ir tikrai ne kiekvienas pagyvenęs žmogus lengvai nusigaus iki miesto prireikus medicinos pagalbos, jei nebeliks ambulatorijų ar kitų medicinos punktų. Išdraskyti viską labai lengva, bet reikia socialinio jautrumo.
Iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto rengiamo savivaldybių indekso galime spręsti, kad Kauno rajonas tikrai neblogai tvarkosi net ir su didesniais iššūkiais, galiu ir pati tai patvirtinti kaip Kauno rajono gyventoja. Pavyzdžiui, dabar stengiasi išspręsti dėl augančio gyventojų skaičiaus kilusią ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigų trūkumo problemą. Tai yra bene vienintelė savivaldybė, kuri stato naujus darželius, modulinius darželius, atidaro naujas darželių grupes...
Nežinau ir to, ar teisinga teigti, kad sujungus dvi savivaldybes smarkiai sumažės biurokratinis aparatas. Nes 25 seniūnijos, kurios šiandien priklauso Kauno rajono savivaldybei, tikrai yra didelis krūvis, specialistų joms aptarnauti reikia daug. Problemos, kurios gali iškilti mažinant administracinį aparatą, ne visada iš anksto gali būti ir numanomos. Gali išlįsti ir tokių, kurių daugelis neįsivaizduoja. Tad galimybė prijungti žiedines savivaldybes turi būti svarstoma plačiai, įvertinus transporto, žemės ir nekilnojamojo mokesčio klausimus, pamatavus kiekvieną žingsnį, atsižvelgiant ir į bendruomenės, ir į kiekvieno žmogaus interesus. Tyrimai turėtų būti atliekami valstybės mastu, visi procesai turi vykti pagal įstatymus, o sprendimus turi tvirtinti Seimas Vyriausybės teikimu, bet atsižvelgdamas į tyrimus, gyventojų apklausas ir nuomonę.
Reformos dėl reformų
Genutė Staliūnienė, Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė
Kauno rajono prijungimo prie miesto idėja primena Žemės ūkio ministerijos perkėlimą į Kauną. Kodėl tai reikėjo daryti? Visos žemdirbių organizacijos pasisakė prieš tą idėją – mums nereikėjo ministerijos Kaune, puikiausiai nuvažiuojame į Vilnių. Juolab kad kiekvienas žemdirbys priklauso kuriai nors asocijuotai organizacijai ir vyksta į susirinkimus Vilniuje. Atrodo, kad kartais reformuojama tik tam, kad reformuotų, ir tą patį galima pasakyti apie Kauno rajono ateitį. Ūkininkai čia puikiai jaučiasi – randame ir vietos, ir veiklos rajono kontekste, visi gerai sutariame, susišnekame su valdžia ir niekuo nesiskiriame nuo kitų rajonų. Ūkininkai daugiausia augina kviečius, miežius, rapsus, cukrinius runkelius, bet yra ir gyvulininkystės ūkių, daržininkystės, ekologinių ūkių, yra perdirbimo įmonių – tikrai labai įvairių šakų. Bėdų yra kaip ir visur, bet kai jas sprendi, tai ir išsisprendžia. Kai dėl lietingos vasaros nukentėjo beveik visi mūsų krašto ūkiai, Kauno rajono savivaldybė parodė solidarumą ir neraginama atleido visus žemdirbius nuo žemės mokesčio.
O štai girdėdami, kad Visvaldas Matijošaitis, kuriam visiškai nerūpi žemės ūkis, nori mūsų rajoną prijungti prie miesto, neabejojame, kad į mūsų poreikius nebūtų kreipiamas dėmesys. Mes tikrai žemdirbiškas rajonas ir esame nusiteikę pakovoti. Bet labai tikimės, kad planuodami kokias nors permainas valdininkai pirmiausia pasiklaus žmonių.
