Dabar jau buvęs ištikimiausias Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vėliavnešys Gediminas Kirkilas nesutinka, kad renkasi lengviausią kelią. Ieškoti sutarimo ir palaikymo jam teko ir sunkesniais laikais.
Dar mažiau nei prieš metus Gediminą Kirkilą (66 metų) buvo galima vadinti socialdemokratų vienytoju. Valstybės nepriklausomybės aušroje jis buvo vienas idėjos atskirti Lietuvos komunistų partiją (LKP) nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos iniciatorių, beveik dešimtmetį vedė derybas tarp Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir tuometinės Lietuvos socialdemokratų partijos, kurioms susijungus socialdemokratai tapo didžiausia politine jėga Lietuvoje.
Partijai be didesnių sukrėtimų žengiant valdančiosios daugumos klystkeliais ir opozicinės jėgos prospektais, G. Kirkilui teko įvairių vaidmenų. Iš Algirdo Mykolo Brazausko jis perėmė ministro pirmininko postą ir tapo „pažadų premjeru“, ilgą laiką atliko „partijos mąstytojo“ vaidmenį, trumpai scenoje pasirodė kaip „aukštojo mokslo nelegalas“, o visai neseniai tapo „feldmaršalu“. Visgi vargu, ar socialdemokratų partija ryšis jam skirti „Auksinio liūto“ apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Vidiniam LSDP konfliktui iškilus į paviršių, G. Kirkilas pirmasis ėmė skambinti pavojaus varpais.
Iš pradžių jis teigė, kad jokiu būdu nekurs naujos partijos. Vėliau žadėjo nebūti jos pirmininku, tačiau bent formaliai paieškojęs galimų kandidatų, prisiėmė šią atsakomybę. Naujos – Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) ‒ vadovu tapęs G. Kirkilas kartojo: jo vedama politinė jėga – „dovana Lietuvos šimtmečiui“. Tai esą įrodo, kad laikomasi pažadų rinkėjams, o tautos patikėta atsakomybė valdyti šalį ryžtingai nešama per ugnį ir vandenį: konservatorių žūtbūtinį norą užvaldyti valstybę ir „paluckininkų“ siekį įgyvendinti visuotinės revoliucijos idėją.
Auksinis kadras
„Taip dirbti patogiau, – paaiškino prie savadarbio planšetinio kompiuterio stalo stovintis politikas, pasitikdamas į erdvų Seimo rūmų kabinetą įžengusius svečius. – Šiaurės šalyse tai natūralu, o pas mus visi posėdžiai vyksta sudribus kėdėje. Dėl to ilgėja darbo procesas ir senka kantrybė.“ Paklaustas, ar gali būti fotografuojamas su pypke, šypteli: „Nebent niekur nenaudosite. Mane kritikuoja, esą reklamuoju rūkymą. Bet aš nieko nereklamuoju ‒ tiesiog rūkau.“
Traukti pypkę jis sako pradėjęs vėlai, sulaukęs maždaug keturiasdešimties, kai Vilniuje kūrėsi pypkininkų klubas. Tai iš dalies lėmė aktyvi sportinė veikla, tačiau įtakos turėjo ir vaikystėje senelės ištarti žodžiai: „negerk ir nerūkyk iki 30 metų, o vėliau gali daryti ką nori“.
Politikas jos paklausė. Dar besimokydamas Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje baigė futbolo mokyklą, išbandė įvairias kitas sporto šakas, atlikęs tarnybą sovietų armijoje Šiaurės laivyne tapo LKP nariu, dirbo Respublikiniame kultūros paminklų restauravimo treste. Vėliau įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, Lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Jų nebaigęs, pradėjo mokytis Vilniaus partinėje aukštojoje mokykloje.
Paulius Peleckis„Tuo metu aš buvau auksinis kadras. Jaunas, iš darbininkų sluoksnio ‒ dirbau interjero restauratoriumi“, – prisiminė G. Kirkilas ir pridūrė, jog mokytis elitinėje komunistų partijos veikėjų ugdymo įstaigoje jis nusprendė grynai dėl pragmatinių sumetimų. „Tuo metu jau turėjau du vaikus, iškilo buto klausimas“, – neslėpė politikas. Partinėje mokykloje įgytą išsilavinimą jis vertina kritiškai: mokymasis buvo ideologizuotas, tačiau tokios galimybės prieiti prie istorinių ir filosofinių šaltinių tais laikais negalėjo suteikti jokia kita aukštoji mokykla, buvo dėstomas oratorystės menas, valdymas. Kita vertus, kas galėjo žinoti, kad tuo metu priimtas sprendimas po kelių dešimtmečių bus prisimenamas su tokiu priešiškumu. 2009 m. kilęs skandalas dėl neva neteisėtai įgyto Vilniaus universiteto Tarptautinės teisės mokyklos magistro diplomo politikui vos nekainavo politinės karjeros.
Neblogas partneris valstybės reikaluose
Savo politinę karjerą G. Kirkilas vertina kaip gana sėkmingą. Ant pirštų skaičiuoja ne tik postus: septynias kadencijas Seime, LKP Centrinio komiteto, LSDP bei ministrų kabineto vadovo kėdes. Svarbiais savo darbo rezultatais jis laiko komunistų partijos atskyrimą nuo Maskvos ir socialdemokratų suvienijimą, nacionalinio saugumo koncepciją, derybas dėl Rusijos Federacijos tranzito į Kaliningrado sritį, europinės ir transatlantinės integracijos procesus.
Politologai sutinka, kad tai iš dalies lėmė susiklosčiusios aplinkybės, tačiau įtakos turėjo ir asmeninės G. Kirkilo savybės. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių politikos mokslų instituto dėstytojo Raimundo Lopatos teigimu, G. Kirkilo įtaka pradėjo ryškėti dar A. M. Brazausko laikais, būnant jo padėjėju, paskui ‒ patikėtiniu. „Ši aplinkybė, gebėjimas rasti kompromisus su kai kuriais konservatorių partijos lyderiais bei tai, kad prezidentas Valdas Adamkus siekė stabilios vyriausybės, leido jam tapti partijos vadovu, o vėliau ‒ ir ministru pirmininku“, – mano R. Lopata.
Politiko tvirtumas labiausiai išbandytas 2006 m. vasarą, kai buvusiam prezidentui A. M. Brazauskui palikus postą, o buvusio finansų ir susisiekimo ministro Zigmanto Balčyčio nepatvirtinus jo įpėdiniu, prie ministrų kabineto vairo teko stoti krašto apsaugos ministro pareigas tuo metu ėjusiam G. Kirkilui. „Tai buvo unikalus ir dar nepakartotas atvejis Lietuvos politikos padangėje“, – prisimena tuometinis Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovas Andrius Kubilius. 2006 m. gegužės pabaigoje iš posto pasitraukus premjerui A. M. Brazauskui, valdančiojoje koalicijoje liko tik Darbo partija. Jos veiklą aršiai kritikavo prezidentas V. Adamkus, tad socialdemokratai ėmėsi iniciatyvos formuoti naują vyriausybę. Dirbti jiems vieniems trūko balsų. „Po ilgų diskusijų sutarėme, kad sudarysime galimybę veikti G. Kirkilo mažumos vyriausybei“, – teigė A. Kubilius, tačiau akcentavo, kad G. Kirkilui gana sunkiai sekėsi suvaldyti situaciją.
Tai lėmė ir pats mažumos vyriausybės mechanizmas, kurio funkcionavimas pagrįstas konsensusu tarp pozicijos bei opozicijos ir partine drausme, o valdančiosios daugumos sėkmė priklauso nuo to, kaip nuosekliai ir protingai partija ir jos frakcija įgyvendina savo įsipareigojimus Seimui. „Artėjo rinkimai, tad atsirado labai daug norinčių didinti valstybės išlaidas. G. Kirkilas neturėjo instrumentų ir galimybių trenkti durimis ir išeiti“, – sakė A. Kubilius. Pats šio rašinio herojus pasakojo, kad tada natūraliai kilo klausimas, ką daryti. „Vyriausybė nepritarė išlaidų didinimui, tačiau to reikalavo Seimas. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tokios situacijos būti negali, tačiau sprendimo nepasiūlė. Turėjome atsistatydinti? Skelbti pirmalaikius rinkimus?“ – klausė G. Kirkilas.
Tam, kaip valdomi procesai, įtaką darė ir premjero asmeninės savybės. Svarbiausia jų, A. Kubiliaus teigimu, ‒ atvirumas įvairioms idėjoms ir iniciatyvoms, nukreiptoms ne tik į partiją, bet ir į valstybę: „jis linkęs į jas įsiklausyti, tačiau nepuola įgyvendinti“. Dažnai tai esą tenka daryti kitiems. G. Kirkilas bent jau netrukdo.
„Jis niekada nepasižymėjo ypatingais vadybiniais sugebėjimais, – pripažino įtakingas socialdemokratas Juozas Bernatonis, taip pat perbėgęs į LSDDP. – Tai kūrybiškas žmogus, kurio politika – nepikta, neįžeidžianti, itin tolerantiška, su gera politinio humoro doze.“
Valdant G. Kirkilui, vyriausybė buvo rami, tam tikra prasme balansavo tarp kairės ir dešinės, ieškojo kelio tarp ją palaikančiųjų ir kritikuojančiųjų. „Tai iš dalies galima sieti su G. Kirkilo asmenybe, – apibendrino politologas Lauras Bielinis. – Jis suteikė vyriausybei veidą, tam tikrą charakterį. Kita vertus, pareigos premjerą įstato į tam tikrus rėmus, kurių peržengti negali nei viena, nei kita pusė.“
Tad tiek socialdemokratams, tiek pačiam G. Kirkilui neliko laiko galvoti apie partinės struktūros pokyčius ar tenkinti partijos lyderių interesus ir ambicijas. Todėl veikiausiai neatsitiktinai premjeras greitai tapo nepopuliariausiu politiku, o 2008 m. vykusius Seimo rinkimus socialdemokratai skaudžiai pralaimėjo konservatoriams. Pastarųjų atėjimas į valdžią sutapo su ekonominės krizės, davusios peno vis kritiškesniam projekto 2K dalyvių – A. Kubiliaus ir G. Kirkilo – apsižodžiavimui viešojoje erdvėje.
Daugiausia kritikos G. Kirkilas sulaukė dėl mėginimo nuslėpti krizę bei ekonominės situacijos neatitinkančių išlaidų. Socialdemokratus ir tuometinį jų lyderį išdavė finansų ministras Regimantas Šadžius. Jis patvirtino turėjęs informacijos apie artėjančius sunkumus, o taktika apie juos nutylėti pasirinkta siekiant palengvinti skolinimąsi pasaulio rinkose. „Dabar ta situacija pateikiama taip, tarsi G. Kirkilas išvaistė biudžeto lėšas pensijoms ir nesiruošė krizei. O tuometinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė šlovinama kaip pensininkų motina ir turi aukštus reitingus, – kolegą teisino J. Bernatonis. – Ačiū Dievui, paaiškėjo, kad dėl krizės buvo kalti bankai už Atlanto.“
Nors dėl krizės vis dar dažniausiai kaltinamas A. Kubilius, akmenų teko ir G. Kirkilo daržui.
Nepaisant to, pragmatinis G. Kirkilo vadovaujamos komandos žingsnis neliko nepastebėtas. Nors dėl krizės vis dar dažniausiai kaltinamas A. Kubilius, akmenų teko ir G. Kirkilo daržui.
Pragmatikas iš prigimties
Jei socialdemokratams teoriškai svarbiausia – žmogus, tai G. Kirkilui, vėlgi teoriškai, ‒ sutarimas dėl valstybės interesų. Net jeigu iškyla grėsmė socialdemokratinėms idėjoms.
Akivaizdus to pavyzdys – 1989 m. priimtas sprendimas atsiriboti nuo Maskvos komunistų partijos ir reformuoti LKP. Dar po metų buvo įkurta LDDP, programinėse nuostatose atskyrusi šiuolaikinę socialdemokratiją nuo komunistinės ideologijos. Tačiau nuo to nepasidarė aiškiau, kokias idėjas partija pasiryžusi remti. „Socialdemokratų problema nuo 1990-ųjų buvo ta, kad niekas nežinojo, nei kas ta socialdemokratija, nei kas ta ideologija, – mano A. Kubilius. – O ir jie patys nelabai į tai gilinosi.“ G. Kirkilas, konservatoriaus teigimu, buvo mažiausiai linkęs aiškiai apibrėžti socialdemokratines nuostatas.
Pats G. Kirkilas su tokiu teiginiu nesutinka: „Manęs dažnai klausia, kodėl esu socialdemokratas. Atsakymas paprastas – dėl savo šaknų. Mes – septyni vaikai šeimoje – gyvenome beveik pusbadžiu. Net ir sovietų laikais mama gaudavo paramą, nors ir labai nedidelę.“ Iš ten esą kilo noras užjausti kitus. „Labai gerai prisimenu, kaip dar mokykloje maestro Jonas Stasiūnas, tėvų komiteto pirmininkas, klasėje prieš visus man įteikė kostiumą. Tuo metu aš, matyt, nelabai turėjau ką apsirengti. Tačiau to kostiumo niekada neužsivilkau, – pasakojo politikas. – Todėl žinote, ką pirmiausia padariau tapęs ministru pirmininku? Suprasdamas, kokią žalą gali padaryti socialinė atskirtis, įvedžiau mokyklose maitinimą visiems vaikams.“
„Aš esu kairysis, nesutinku, kad turi dominuoti laisva rinka. Ji svarbi, tačiau žmonės, kurie pradinėje jos fazėje tapo turtingesni, turi pasidalyti savo sėkmė, – aiškino G. Kirkilas. –Manau, kad net ir sėkmingi verslininkai, aplink save matydami geriančius, valkataujančius žmones, jaučiasi negerai.“
Kita vertus, G. Kirkilo nuomone, nereikia visur painioti ideologijos: „Mūsų partijoje buvo žmonių, maniusių, kad Lietuvos integracija į Europos Sąjungą yra ideologinis klausimas. Aš manau, kad tai – Lietuvos saugumo, o ne pažiūrų klausimas.“
Karolis KavolėlisAtsiskyrimas nuo Gintauto Palucko vadovaujamų socialdemokratų taip pat esą neturėjo nieko bendro su ideologija. Esminis klausimas buvo, ar pripažinti rinkimų, kuriuos laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), rezultatus, ar sugriauti koaliciją ir sudaryti ją su dešiniaisiais. „Aš nuosekliai laikiausi požiūrio, jog rinkimų rezultatų turime paisyti, nesvarbu, ar jie mums patinka, ar ne“, – teigė G. Kirkilas ir prisipažino bijojęs merdinčio Seimo, o galbūt net mažumos vyriausybės scenarijaus. Kartu tai buvo proga pamokyti G. Palucką – vyresniam dėdei nepaklususį revoliucionierių sūnėną: „Partijoje daug kas nesuprato, kodėl buvo nutraukta koalicijos sutartis. Dėl to, kad mums nepatinka valstiečiai? Čia ne motyvas.“ Jis prisipažino teigiamai vertinąs Sauliaus Skvernelio vyriausybės dėmesį kairiajai politikai ir siekį nekenkti verslui.
Galbūt dėl šios priežasties jis ne tik sugrįžo į valdančiosios koalicijos gretas, bet ir pažadėjo LSDDP paramą LVŽS kandidatui S. Skverneliui artėjančiuose prezidento rinkimuose.
Nepasiduoti smulkmenoms
Įvykius vertinti istoriškai galima tada, kai nuteka daug vandens. Nepaisant to, kad G. Kirkilas jau ne vieną dešimtmetį veikia politikoje, kai kurie dalykai tik dabar pradeda lįsti į paviršių. Turint galvoje valstiečių ryžtą krėsti visas prieš juos valdžioje buvusias politines jėgas, abejoti jų politikos tikslingumu ir efektyvumu, klausimų sulauks ir LSDDP vadovas. Keletas jų jau buvo užduoti. Juk akivaizdu – nei teniso kortai, nei atominės elektrinės pačios neatsiranda. Kartais tam net prireikia verslo paramos.
G. Kirkilas, tarsi užbėgdamas įvykiams už akių, sako, kad tyrimus apie politikams daromą spaudimą laiko perdėtais: „Įtaką politikams daro visi. Tam iš esmės mes ir reikalingi. Kitas klausimas, kokius sprendimus priimame. Tik va dabar nežinau, ar galiu žaisti tenisą su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu R. Dargiu, ar jau nebe.“
LSDDP pirmininko teigimu, politikai turi priimti sprendimus, o tarp emocijų ir profesionalumo reikia brėžti labai aiškią ribą: „Kartais mes leidžiamės į smulkmenas: numatome visokius draudimus, reguliavimus, vadovaujamės emocijomis. To reikėtų vengti. Premjeras, ministrai turi priimti strateginius sprendimus, vėliau juos atiduoti ekspertams. Spaudimas, žinoma, prasideda gelbstintis nuo biurokratijos – per ją nuolat ko nors nespėjama, kyla įvairių nenumatytų kliūčių. Visgi, tai natūralus procesas.“
Svarbiausius sprendimus esą galima pasiekti tik susitarimu. „Politika ‒ įvairių politinių, socialinių, ekonominių konfliktų sprendimo būdas. Teoriškai kiekvienas žino, kaip pasiekti kompromisą, bet kaip tai padaryti praktikoje? Kompromisą galima pasiekti tik tada, jei pats nusileidi. Bent truputį. Politinius oponentus reikia gerbti, jie tai jaučia. Negalima paskęsti emocijose.“ To jis žada siekti ir savo vadovaujamoje LSDDP, prie kurios prisijungė buvę Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nariai, Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė, verslininkas Andrius Šedžius.
Žurnalistų ir oponentų pašaipas dėl tokios spalvingos kompanijos G. Kirkilas pavadino susidomėjimu naujai kuriama partija. Tai esą yra artėjančios sėkmės Seimo rinkimuose ženklai. Politikas yra sakęs, kad svarsto apie galimybę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose ir išnaudoti progą, kurios laukė nuo tada, kai praėjusį pavasarį Z. Balčytis paskelbė apie paslaptingą karjeros pasiūlymą iš už Atlanto. Sprendimas atrodytų gana racionalus. Ne paslaptis, kad tradicija į Europos Parlamentą siųsti daug patirties nacionalinėje politikoje turinčius ir joje jau nieko pasiekti neketinančius politikus yra gaji.
Tačiau kas tada nutiks LSDDP? „Sunku pasakyti, kaip toliau seksis G. Kirkilui ir jo projektui. Kairiajame Lietuvos elektorate vyksta rimti tektoniniai poslinkiai, tad socialdemokratai, ypač tie, kurie dar mena A. M. Brazausko laikus, gali būti pamažu išstumiami iš politikos“, – teigė A. Kubilius, padėtį Lietuvoje lygindamas su situacija Lenkijoje. Tuo labiau, kad visas šis spektaklis, L. Bielinio teigimu, labiau panėši į G. Kirkilo politinę ambiciją nei rūpestį ideologija.
Tad tikėtina, kad pačių LSDDP narių pažadai kurti Lietuvoje švediška socialdemokratija paremtą gerovės valstybę, apsaugoti šalį nuo marksizmo, radikalių lozungų ar G. Palucko revoliucijos taip ir liks G. Kirkilo, vienintelio socialdemokratų viešosios erdvės kalbėtojo, straipsniuose bei pasisakymuose ir labiau primins saulėlydį, dar kurį laiką apšviesiantį socialdemokratijos likučius.
