Grėsmingos politikų kalbos per koronaviruso krizę skirtos ne tik visuomenei mobilizuoti, bet ir nekompetencijai bei kėslams pridengti
Kovo 22 d., praėjus devynioms dienoms nuo tada, kai ilgai delsęs šalyje paskelbė nepaprastąją padėtį, JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė: „Daugelis žmonių tai kartoja, ir iš tiesų tai jaučiu pats, kad esu karo laikų prezidentas.“ Pasitelkęs gydytojų ir slaugytojų drąsą, mokslininkų ir kūrėjų įgūdžius, Amerikos žmonių ryžtą ir Dievo malonę, jis sakė, kad šį karą šalis laimės. „Pasiekę šią pergalę, pakilsime stipresni ir vieningesni nei bet kada iki šiol!“ – tviteryje rašė D. Trumpas.
Karo metaforą pandemijai apibūdinti JAV prezidentas vartoja ne vienintelis. Kovą su koronavirusu „žmonijos karu“ vienas pirmųjų pavadino Kinijos lyderis Xi Jinpingas, balandžio pabaigoje Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi pareiškė, kad kiekvienas jo šalies pilietis, besilaikantis karantino – „karys šioje kovoje“. Pandemijos krizei apibūdinti žodžių trumpiausiai ieškojo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir tiesiai šviesiai pareiškė: „Mes dalyvaujame kare.“
IQ kalbinti pašnekovai sutinka: tokios metaforos, kuriomis viruso COVID-19 pandemija prilyginama karui, jo epicentre atsidūrę žmonės – kariams, nėra vartojamos tik kalbai papuošti. „Metaforos organizuoja mūsų mąstymą, padeda mums galvoti apie nepažintas patirtis, situaciją pamatyti ir joje dalyvaujančius veikėjus vertinti kitu kampu“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Inga Vinogradnaitė. Todėl tai, kas iš pažiūros atrodo kaip politinio lyderio žodžiuose nugirsta kalbinė išraiška įspūdžiui sustiprinti, gali ne tik nukreipti visuomenės dėmesį nuo tikrųjų problemų, bet ir versti ją pateisinti valdžios prisiimtas, taikos metais neįprastas priemones.