Kokie sąjungininkų lėktuvai saugo Baltijos šalių oro erdvę?

Pastaruoju metu NATO oro policijos misijos pajėgoms vis dažniau tenka kelti naikintuvus stebėti ar perimti Rusijos karinius orlaivius. Perimtų lėktuvų skaičius itin išaugo po Krymo aneksijos 2014-aisiais. 2013 m. užfiksuoti 43, 2014 m. – 140, 2015 m. – 160 atvejų. Pernai jų sumažėjo (110 atvejų), tačiau šios vasaros mėnesiais fiksuotas aktyvus Rusijos karinių oro pajėgų tranzitas virš Baltijos.

Misija buvo išplėsta

2004 m. trims Baltijos valstybėms įstojus į NATO, buvo nuspręsta, kad keisdamiesi kas tris mėnesius sąjungininkai saugos Baltijos šalių oro erdvę. Po Krymo aneksijos Baltijos jūros regiono saugumui užtikrinti įkurtos ir dvi papildomos oro policijos misijos: nuolatinė Amaryje Estijoje ir laikinoji jau nebeveikianti Lenkijos Malborko aerodrome. Per 13 metų Baltijos valstybėse oro erdvę saugojo 14 Aljanso narių ir kiek daugiau nei 10 skirtingų naikintuvų modelių. Iki pat 2009 m. Lietuvoje vis dar buvo galima išvysti vieną geriausių praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečių naikintuvų „F-4 Phantom II“. Jo sąskaitoje – 16 pasaulio rekordų, tačiau kažkada nepralenkiamu vadintas orlaivis dabar jau apibūdinamas kaip techniškai pasenęs, lėtas, nerangus ir turintis tik vidutinišką, prasto taiklumo ginkluotę.

14 NATO narių per 13 metų saugojo Baltijos šalių oro erdvę.

2007 m. rumunai į Lietuvą atgabeno senutėlius, tačiau kiek atnaujintus rusiškus „MiG-21 Lancer C“. Juos šiuo metu eksploatuoja tokios šalys kaip Mozambikas, Šiaurės Korėja, Malis, Uganda ir kitos trečiojo pasaulio valstybės. 2004 m. patruliavę vokiški „Panavia Tornado ADV“ pasižymėjo kiek geresne ginkluote, stipresniais radarais, elektronika ir akceleracija nei „F-4 Phantom II“ bei MiG-21, tačiau buvo beviltiškai prasti oro dvikovose. Nuo pat misijos pradžios Lietuvoje jau keturis kartus budėjo reaktyvinių naikintuvų elito klasėje esantys europiečių kurti daugiafunkciai ketvirtos ir penktos kartos „Eurofighter Typhoon“, galintys mesti iššūkį pažangiausiems naikintuvams. Po keletą sykių Zokniuose buvo ir amerikietiška funkcionalumo klasika tapę, nuolatos atnaujinami ir vienais sėkmingiausių visų laikų naikintuvų tapę ketvirtos kartos „F-15 Eagle“ bei „F-16 Fighting Falcon“. Būtent šie du minėti modeliai nuo rugsėjo 1 d. tapo saugumo garantu Baltijos valstybėms. Rugsėjį vietoj įprastų keturių naikintuvų Lietuvoje buvo aštuonis. Zokniuose budėjo „F-15 Eagle“, o Estijoje penkis Ispanijos oro pajėgų „F-18A+ Hornet“ pakeitė Belgijos oro pajėgų „F-16A MLU Fighting Falcon“.

Iki Everesto viršūnės – per minutę

Kuo pasižymi JAV „Ego naikintuvu“ pravardžiuojamas „F-15 Eagle“? Tai yra ketvirtos kartos sunkusis, dviejų reaktyvinių variklių, dominuoti ore skirtas JAV naikintuvas. Lėktuvas sukurtas kaip bandymas pakeisti iki 8-ojo dešimtmečio karaliavusį „F-4 Phantom II“, kuris pasižymėjo labai prastu manevringumu, skurdžia ginkluote ir oro kovose virš Vietnamo nusileisdavo Rusijos naikintuvams MiG-21. JAV bendrovės „McDonnell Douglas“ galutinis rezultatas pranoko net pačius kūrėjus – nepatyręs nė vieno pralaimėjimo ir savo sąraše turintis daugiau nei 100 pergalingų oro dvikovų, jau ketvirtą dešimtmetį skaičiuojantis „F-15 Eagle“ vis dar pretenduoja į aukščiausias vietas tarp oro dvikovoms skirtų naikintuvų. Lėktuvas dėl unikalios geometrijos išsiskiria manevringumu skrisdamas dideliu greičiu, o tai ypač svarbu oro dvikovose. Kitas pranašumas – aukštai iškelta ir smarkiai į priekį pastumta kabina, leidžianti pilotui matyti 360 laipsnių kampu. Galingi orlaivio varikliai suteikia galimybę kilti vertikaliai 254 m/s greičiu ir Everesto viršūnę leistų pasiekti greičiau nei per minutę. Tokia didelė akceleracija itin svarbi, norint per trumpą laiką pakilti į orą ir neutralizuoti priešininką. F-15 išsiskiria ir „žvelk žemyn / šauk žemyn“ (look-down / shoot-down) sistema, kuri padeda identifikuoti ir paleisti raketą į lėtai bei žemai skraidančius taikinius. Šią sistemą turintis AN/APG-63 radaras gali užfiksuoti aukštai virš lėktuvo esantį orlaivį, nutolusį net iki 160 km. Šios techninės naikintuvo ypatybės ir pažangi elektronika užtikrina maksimalų funkcionalumą ore ir siunčia aiškią žinutę Lietuvos agresoriams. Žvelgiant į tai, kokį pastiprinimą į Estiją atskraidino belgai, jaudintis taip pat nederėtų. Šią vasarą Lietuvoje patruliavę „F-15 Eagle“ sulaukė kritikos dėl pernelyg didelės gamybos kainos (vidutinės komplektacijos modeliai atsieina 30 mln. JAV dolerių ir gali siekti iki 100 mln. JAV dolerių) ir gabaritų, kurie trukdė pasiekti maksimalų pranašumą ir dar didesnį manevringumą oro dvikovose skrendant mažu greičiu. Būtent šie trūkumai paskatino bendrovę „Lockheed Martin“, bendradarbiaujant su JAV kariuomene, imtis naujo projekto, ir darbus vainikavo „F-16 Fighting Falcon“. Lengvesnis, manevringesnis, gebantis atlikti įvairias funkcijas ore ir pareikalaujantis kuklesnių tiek gamybos (15 mln. JAV dolerių), tiek eksploatacijos išlaidų. Palyginti su F-15, šis modelis turi ir nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, F-15 pasiekia 2650 km/val., o F-16 – 2120 km/val. didžiausią greitį. Pastarasis pasižymi ir trumpesniu koviniu skrydžio nuotoliu – tik 550 km, o F-15 – 1900 km. Nors abiejų naikintuvų elektroninė specifikacija bei ginkluotė panaši ir jie dažniausiai komplektuojami su moderniomis AIM-120 AMRAAM vidutinio nuotolio „oras–oras“ raketomis bei 20 mm „M61 Vulcan“ pabūklais, tikėtina, kad F-15 oro dvikovose būtų pranašesni.

Rusijos atsakas

Jau nuo Antrojo pasaulinio karo rusų orlaiviai visada žengė iš paskos moderniausiems Europos bei JAV naikintuvams. Rusija iki šiol negali pasigirti turinti eksploatuojamą penktos kartos naikintuvą, o JAV tai pasiekė jau prieš dešimtmetį, pradėjusi gaminti radarų nesusekamus „F-22 Raptor“ ir „F-35 Lightning II“. Šiuo metu geriausia, ką gali pasiūlyti Maskva, yra amžiaus pabaigoje pasirodęs Su-35. Šis dviejų variklių, daugiafunkcis 4++ kartos naikintuvas daugeliu aspektų lenkia gerokai senesnius F-15 bei F-16 modelius.

Rusija iki šiol negali pasigirti turinti eksploatuojamą penktos kartos naikintuvą, o JAV tai pasiekė jau prieš dešimtmetį.

Gana sunkus ir milžinišką amunicijos kiekį gebantis gabenti Su-35 išlieka labai judrus – milžiniškas atakos kampas leidžia lėktuvo nosiai judėti įvairiomis kryptimis, nors pats orlaivis skrenda kita trajektorija. Tai didžiulis pranašumas artimose bei mažo greičio oro dvikovose. Naikintuvas šiek tiek lėtesnis nei pagrindinis jo varžovas F-15, tačiau jo akceleracija gerokai didesnė. Nors techninėmis ypatybėmis lenkia minėtus JAV modelius, lėktuvas neturi galingo radaro. Su-35 sumontuota gana stipri „Phazotron“ radarų sistema, galinti vienu metu sekti 24 taikinius, nutolusius iki 100 km, tačiau šiam orlaiviui tenka nulenkti galvą prieš amerikietiškuose modeliuose esančius AN/APG-63 radarus, kurie taikinį seka net iki 160 km atstumu. Visgi prognozuoti šių dviejų naikintuvų susidūrimo baigtį būtų sunku, daug lemtų pilotų patirtis ir sėkmė.