GamintojaiSportiniai automobiliai yra brangūs, nepraktiški ir nedraugiški keleiviams. Prie „Toyotos GR Supros“ vairo sėdęs Ovidijus Lukošius ieškojo gerųjų jų savybių.
Kone kiekvieno naujo automobilio bandymas prasideda panašiu ritualu. Iš automobilių salono pakeliui į redakciją tenka pervažiuoti beveik visą Gedimino prospektą, tad lėtai riedėdamas grindiniu tuos pusantro kilometro stebiu praeivių reakcijas. Dažniausiai jų nebūna, nebent sėdėčiau prie įdomesnio modelio vairo, o pro šalį žingsniuotų žinovas. Tuomet galinio vaizdo veidrodėlyje gali pastebėti palydintį jo žvilgsnį.
Bet šįkart vairavau ryškiai raudoną „Toyotą Suprą“, kuri aplinkiniams kėlė emocijų bangas. Per perėją einantis gyvenimo būdo žurnaluose dažnai matomas verslininkas iškėlė nykštį. Jis pats vairuoja išskirtinius automobilius, tad įvertinimas nebuvo tik mandagus gestas. Jaunimas, ne tik vaikinai, bet ir merginos, iš kišenių traukė išmaniuosius telefonus ir fotografavo. Vėliau, trumpam palikęs „Suprą“ Vokiečių gatvėje, grįžęs radau šalia numestą dviratį ir keliais aplink ropojantį paauglį su ištiestu mobiliuoju rankoje. Socialinių tinklų sraute tądien tikrai mirgėjo šio automobilio nuotraukos.
Atrodo, visi pasiilgo „Supros“, kurios gamyba buvo nutraukta prieš 17 metų. XX a. pabaigoje ši „Toyota“ tapo Japonijos automobilių pramonės ikona ir simboliu. Ji buvo vadinama „Toyota 911“ – trys skaitmenys pasiskolinti iš legendinės „Porsche“ kupė pavadinimo. Prie ketvirtos kartos „Supros“ šlovės prisidėjo „Greiti ir įsiutę“ – filmas apie gatvių lenktynes, kuriame šiam automobiliui teko vienas pagrindinių vaidmenų.
