Norintiems laisvalaikiu kyboti ore piloto licencija nebūtina – tereikia įsigyti bepilotę skraidyklę. Vilius Petkauskas mokosi valdyti droną ir aiškinasi, kokį pirmiausia rinktis.
Masinė madingų įrenginių psichozė man svetima. Nesuprantu dėl galimybės pirmiems įsigyti išmanųjį telefoną ant šaligatvio nakvojančių žmonių, o pompastiškai pristatytų technologijų, kaip „Google“ akiniai, agoniją stebėjau su sveika piktdžiuga. Technologija yra priemonė, ne tikslas.
Bepiločiai orlaiviai jau senokai naudojami kariškių, o aš, daugiausia apie verslą rašantis žurnalistas, gana skeptiškai vertinau idėjas, kad šios skraidyklės galės būti pritaikomos kasdienėje veikloje. Tačiau požiūris ėmė keistis pasaulio pašto siuntų milžinams DPD, „FedEx“, UPS, DHL ir internetinės prekybos įmonei „Amazon“ pranešus apie bandymus prekes pristatyti dronais. Apie tai IQ žurnalui kalbintas Prancūzijos DPD atstovas Sonetas Jeanas-Claude’as dėstė argumentus, kad teks palaukti ne vienus metus, kol miestuose išvysime skraidyklių su siuntomis.
Kad šie orlaiviai gali teikti ne tik naudą, pademonstravo žinomas Niujorko grafitininkas pravarde Katsu. Prie vieno populiariausių kinų bendrovės DJI gaminamų dronų „Phantom“ pritaisęs purškiamųjų dažų flakoną, niujorkietis ištepliojo poros dešimčių metrų aukštyje „Calvin Klein“ reklamos stende besišypsančio modelio Kendall Jenner veidą. Tai tebuvo kelios raudonos linijos, primenančios piešti neišmokusio vaiko keverzonę, tačiau be drono pagalbos Katsu šis išpuolis nebūtų pavykęs.
