Ciferblatas yra laikrodžio veidas. Jis gaudo, vilioja ir kausto žvilgsnį, kuria aksesuaro įspūdį. Vidas Rachlevičius žvelgia pro laikrodininkų lupas į išskirtinius meno kūrinius.
Šo de Fonas – vienas Šveicarijos laikrodžių pramonės centrų šalies vakaruose. Greta kelio, ant nestataus šlaito, stūkso moderni „Cartier“ manufaktūra. Ji galėtų būti puikiu vadinamosios vertikalios verslo integracijos pavyzdžiu: idėjos gimsta ketvirtame aukšte, po to eskizų, trimačių brėžinių, koncepcinių modelių pavidalu leidžiasi žemyn, o gamyba vyksta apačioje. Vienoje pirmo aukšto patalpų tvyro tyla, prie stalų palinkusios moterys, žvelgdamos pro laikrodininkų lupas ir mikroskopus, dirba itin kruopščiai – čia gimsta unikalūs vienetinių laikrodžių modelių ciferblatai.
Įspūdingiausia tai, kad „Cartier“ žmonės, intensyviai dirbdami archyvuose, iš naujo atranda ir išskirtinių laikrodžių ciferblatams gaminti naudoja senokai pamirštas įdomias ir itin sudėtingas emalio, tapybos, medžio ir plunksnų inkrustacijos, mozaikos, pynimo aukso gijomis technikas. Mano žvilgsnį patraukė įmautė su individualaus užsakymo dokumentais ir katės nuotrauka. Niekuo neypatingas naminis gyvūnas juodu, baltomis dėmėmis išmargintu kailiu, bet prie nuotraukos parašytas jo vardas – Murka. Nesunku nuspėti, iš kurios šalies atkeliavo užsakymas katino atvaizdą ištapyti ant „Santos de Cartier“ vyriško modelio ciferblato.
