Asmeninis archyvasKai visas Liono stadionas per 2019 m. pasaulio moterų futbolo čempionato finalą skandavo „vienodo užmokesčio“, tapo aišku, kad kažkas smarkiai pasikeitė. Tačiau tuo metu pasaulyje jau buvo vienas klubas, vyrų ir moterų komandoms mokantis vienodai – tai Anglijos „Lewes FC“. Jo moterų ekipos vadovė Maggie Murphie IQ autorei Rugilei Trumpytei pasakojo, kokius pokyčius šiuo metu patiria futbolas ir kokią įtaką tam turėjo šiųmetis turnyras Prancūzijoje.
– Vadovaujate moterų „Lewes FC“ – pirmajam futbolo klubui, paskelbusiam, kad moterims mokės tokius pačius atlyginimus kaip ir vyrams. Kas pasikeitė priėmus tokį sprendimą?
– Mes turime pradėti labiau vertinti sportininkes. Prieš dvejus metus nusprendėme, kad visus išteklius moterų ir vyrų komandoms skirstysime po lygiai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvienas žaidėjas ar žaidėja gauna tokį patį atlyginimą, nes jų patirtis ir svarba rungtynėse skiriasi, tačiau lėšos komandoms skirstomos vienodai. Tiek pat investuojame į abiejų reklamą, inventorių ir kitus dalykus. Mūsų vyrai ir moterys žaidžia toje pačioje aikštėje, o tai vis dar nėra įprasta. Pavyzdžiui, kai mūsų futbolininkės rungtyniauja ne namie, jos keliauja ne į pagrindinius tų klubų stadionus, nes šie skirti tik vyrų varžyboms. Pas mus to nėra.
Be to, padidinome bilietų į moterų rungtynes kainas 40 proc. Kaip tai atsiliepė bilietų pardavimams? Žiūrovų skaičius padvigubėjo! Mums tai buvo aiški žinutė, kad jeigu mes vertinsime savo žaidėjas, jas vertins ir kiti. Neturėtume dalyti bilietų pusvelčiui, atvirkščiai – reikia parodyti, kad moterų rungtynes žiūrėti verta ir verta už jas mokėti daugiau.
Į moterų rungtynes jau susirenka tiek pat žiūrovų, kiek ir į vyrų, tačiau jų elgesys stadione smarkiai skiriasi. Žaidžiant vyrams žiūrovai labiausiai išlaidauja bare užsisakydami alkoholinių ir kitų gėrimų, o per moterų rungtynes daugiausia uždirbame iš apsilankymų klubo parduotuvėse ir maisto užsakymų. Turbūt yra nusistovėję, kaip elgiamės atėję į vyrų futbolo mačą, bet per moterų rungtynes aiškių elgesio modelių nėra, mes juos dar tik kuriame. Pavyzdžiui, pastebime, kad į moterų rungtynes žmonės ateina anksčiau, žiūrovai nori daugiau laiko praleisti stadione, neskubėti, pasimėgauti dar iki žaidimo pradžios. Ir nėra taip, kad į moterų rungtynes ateina tik moterys ir merginos. Labiausiai užkietėję mūsų moterų komandos gerbėjai – 40–50 metų vyrai.
– Prieš moterų rungtynes taip pat apšildome publiką, nes daliai jų tai būna pirmosios moterų varžybos ir ji nežino, kaip elgtis. Ar šaukti ir rėkti taip pat, kaip ir žaidžiant vyrams? Ar tai reiškia, kad jūs mokote, kaip būti moterų komandos gerbėjais?
– Taip, iš tiesų to mokome. Į vyrų rungtynes atėję žmonės ir taip žino, ką jiems daryti, nes ne kartą jose lankėsi, čia jaučiasi laisvai. Su moterų rungtynėmis yra kitaip – žiūrovams reikia padėti atsipalaiduoti, kad galėtų mėgautis žaidimu.
Čia mums padeda vietos komikė, aktorė Donna McPhail. Likus pusvalandžiui iki rungtynių ji suburia žiūrovus, pakviečia kartoti įvairius judesius ir skanduotes, šaukti, išreikšti savo emocijas. Po šių pratimų žmonės būna gerai nusiteikę, atsipalaidavę ir entuziastingai sutinka sportininkes.
– Įprasta manyti, kad moterų futbolas neatneša tiek pajamų, kiek vyrų. Tačiau naujausia JAV futbolo federacijos audito ataskaita rodo, kad tai netiesa: 2016–2018 m. JAV moterų futbolas uždirbo 1 mlrd. dolerių daugiau nei vyrų.
– Kartais man pačiai atrodo neįtikėtina, kiek pajamų generuoja moterų futbolas, turint omenyje tokias skurdžias investicijas. Nesvarbu, apie kurią šalį kalbėtume, moterų futbolo klubams vis dar neskiriame pakankamai finansavimo, sportininkėms nesuteikiame šanso įrodyti, kaip gerai jos gali žaisti ir pritraukti lėšų.
Tam, be abejo, yra istorinių priežasčių. Moterų futbolas Jungtinėje Karalystėje buvo draudžiamas nuo 1921 iki 1971 m. Pusė amžiaus buvo užgniaužta bet kokia galimybė plėtotis moterų sportui. Draudimas ne tik panaikino galimybes joms žaisti futbolą, bet ir įteisino šios lyties atstovių diskriminaciją. Teisiškai įtvirtinti teiginiai, kad gležnoms moterims futbole ne vieta, kad jos negali ir nesugeba jo žaisti, o tos, kurios bando, yra nenormalios. 1921 m. Anglijoje moterų futbolas buvo labai populiarus, ir į stadionus susirinkdavo nuo 20 iki 40 tūkst. žiūrovų. Tačiau visa tai sužlugdyta.
Daugybė komentatorių sako, kad, kai tik moterų futbolas pradės duoti daugiau pajamų, tuomet bus galima padidinti joms atlyginimus. Tai yra blogiausias verslo modelis, kokį kada nors esu girdėjusi. Kaip galima tikėtis rezultatų be tinkamų investicijų?
– Kaip vertinate FIFA prezidento Gianni Infantino pažadą 2023 m. pasaulio moterų futbolo čempionato prizų fondą padvigubinti iki 60 mln. dolerių?
– Jei būčiau labai nuolaidi, sakyčiau, kad tai pirmas žingsnis pokyčių link. Bet kiek gali būti tų pirmų žingsnių? Apie juos kalbame jau dešimtmečius. Vyrų futbolo čempionato prizų fondas siekia 440 mln. dolerių, tad tokio pažado nepakanka. Be abejo, FIFA privalo padidinti prizų fondą. Tačiau FIFA taip pat turi pradėti reikalauti, kad nacionalinės futbolo asociacijos, kurios yra FIFA narės, savo biudžetą po lygiai dalytų vyrų ir moterų klubams. Manau, tai turėtų būti privaloma sąlyga siekiant gauti FIFA finansavimą.
Prisiminkime Jamaikos komandą, kuri šiemet pirmą kartą žaidė pasaulio moterų futbolo čempionate. Po čempionato žaidėjos streikavo, nes negavo atlyginimų. FIFA negali leisti, kad taip nutiktų. Asociacija neturėtų gauti finansavimo, jei jos futbolininkės priverstos žaisti tokiomis sąlygomis.
Be to, tai nėra tik finansavimo klausimas. Pažiūrėkime, kaip valdomos šios organizacijos. Jose turėtų būti gerokai daugiau moterų, kurios kartu su vyrais spręstų, kaip paskirstyti finansus. Šiuo metu moterys dirba antraeiliuose Įvairovės arba Moterų futbolo komitetuose, tačiau jų nėra pagrindiniuose. Tai svarbu, nes šių valdymo organų sprendimai būna ilgalaikiai ir nulemia, kaip seksis sportininkams jų šalyse.
– Neseniai rašėte, kad futbolininkės dažnai mano nenusipelniusios uždirbti tiek pat, kiek ir vyrai.
– Moterys priverčiamos jaustis taip, lyg joms būtų pasisekę dėl to, kur jos atsidūrė. Nuolat kartojama, kad jų žaidimas nepritraukia lėšų, kad žmonės nenori žiūrėti. Kiek yra tekę girdėti istorijų apie aukščiausio lygio futbolininkes, kurios siekia didesnių atlyginimų, tačiau joms atkertama, jog turėtų būti dėkingos, kad apskritai žaidžia šalies rinktinėje.
Žinoma, būti rinktinėje yra garbė, bet taip sąskaitų neapmokėsi.
– Kiek pastarasis pasaulio moterų futbolo čempionatas ir ypač Megan Rapinoe, viena JAV rinktinės kapitonių, prisidėjo prie moterų futbolo populiarinimo?
– Šis čempionatas sulaukė tikrai daug dėmesio ir, sakyčiau, legitimizavo moterų futbolą. Daugybė žmonių pamatė, kad moterų futbolas yra techniškas, taktiškas, kad rinktinių žaidėjos tiesiog puikiai rungtyniavo ir yra nuostabios sportininkės.
JAV rinktinė paliko didelį įspūdį, ji išsiskiria tuo, kad didžiuojasi savimi ir tai aiškiai parodo. Nors komentatorių tekstuose gausu pastabų, kokios jos arogantiškos ir kokį neva netinkamą pavyzdį rodo jaunimui, man atrodo, mes niekada taip nekalbėtume apie vyrų rinktinę. Turbūt nesame pratę matyti savimi besididžiuojančių moterų, ir tai galėjo šiek tiek šokiruoti. M. Rapinoe pasirodymas buvo puikus, jos įvarčiai finale yra tokio paties lygio kaip ir Christiano Ronaldo. Pati Megan yra neįtikėtinas autoritetas, džiaugiuosi, kad vaikai ją mato ir turi, į ką lygiuotis.
Kitas teigiamas čempionato aspektas buvo tai, kad Jungtinėje Karalystėje visos rungtynės transliuotos per televiziją. Nesvarbu, ar jose žaidė Anglijos rinktinė, ar ne. Tai itin reikšmingas pokytis, nes be transliacijų sunku tikėtis, kad moterų futbolas taps įprastu reiškiniu. Iki šiol per televiziją galėdavai stebėti tik savos šalies rinktinės žaidžiamas rungtynes, o vėliau – tik pusfinalius ir finalus. Buvo įprasta internete ieškoti tiesioginių transliacijų, bet net ne visos būdavo legalios.
Net Prancūzija, kurioje vyko čempionatas, netransliavo visų rungtynių. Tai tas pats, kas leisti skaityti tik pirmą, trečią ir septintą knygos skyrius.
– Prieš porą metų su kolegėmis pasiekėte Guinnesso rekordą žaisdama futbolą aukščiausioje vietoje – ant Kilimandžaro kalno Tanzanijoje, šiemet – surengdama didžiausias moterų futbolo rungtynes. Kodėl tai darote?
– Iš tiesų, šiemet buvo surengtos didžiausios moterų futbolo rungtynės – 822 sportininkės iš įvairių pasaulio valstybių, skirtingų tautybių ir religijų, 69 valandas be perstojo žaidė futbolą. Mes šių moterų paprastai nematome, jų nerodo žiniasklaida, kai kurioms net nesuteikiama galimybė futbolą žaisti namie. Siekėme atkreipti į jas dėmesį, parodyti, kad moterys mėgsta ir nori žaisti futbolą, taip pat norėjome jas įkvėpti. Geriname rekordus, kad moterų futbolas taptų populiaresnis.
------
M. Murphie
Gimė 1983 m. Vaito saloje (Didžioji Britanija).
Trylikos pradėjo žaisti Vaito salos moterų komandoje.
Bakalauro studijas baigė Oksforde.
Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje įgijo magistro laipsnį.
Buvo Oksfordo universiteto moterų futbolo komandos kapitonė.
2002 m. su Arušos komanda laimėjo Tanzanijos moterų futbolo taurę.
Buvo viena žaidėjų, kurios ant Kilimandžaro kalno žaidė 90 minučių futbolo rungtynes, įrašytas į Guinnesso rekordų knygą.
