Lietuvos vyrų krepšinio komandos vairą perima Darius Maskoliūnas. Kol kas jis sulaukia tik komplimentų.

Lapkričio 12-ąją tapęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriu D. Maskoliūnas (48 metų) prisipažino: „Turbūt gimtadienio proga negaunu tiek sveikinimų, kiek sulaukiau šiandien. Tikiuosi, jie visi nuoširdūs.“ Iš nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų atsistatydinusį Dainių Adomaitį keičiančio D. Maskoliūno 2020 m. vasarą laukia rimtas egzaminas – atrankos turnyre Kaune rinktinė kausis dėl kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes.

Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus dešiniąja ranka laikomas strategas ilgai nedvejojo, kai sulaukė kvietimo vadovauti nacionalinei rinktinei. „Nežinia, kada vėl atsirastų tokia galimybė“, – pripažino trijų vaikų tėvas, besižavintis tenisu, tačiau visa širdimi atsidavęs krepšiniui.

 

Švarcas iš Jonavos

D. Maskoliūnas gimė 1971 m. sausio 6 d. Jonavoje. Vaikystėje jis išbandė baletą, tinklinį, o vėliau susidomėjo krepšiniu. Didelę įtaką krepšininko karjerai padarė pažintis su treneriu Rimantu Grigu. Pastarasis, baigęs tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą, atvyko dirbti į Jonavos sporto mokyklą ir ten sutiko D. Maskoliūną.

„Pradėjau dirbti su perspektyvių vaikų grupe. Treniravomės du kartus per dieną, prieš pamokas ir po jų. Darius buvo vienas gabiausių savo kartos vaikų. Krepšinis iš pradžių jam atrodė kaip laisvalaikio praleidimo būdas, bet greitai tuo susidomėjo ir ėmė labiau stengtis. Buvo ryžtingas, – žurnalui IQ pasakojo R. Grigas. – Būtent užsispyrimas, pastangos ir nuoseklus darbas padėjo jam tapti geru krepšininku, o po to – ir treneriu.“

Jonavos komandoje D. Maskoliūnas buvo ryškus lyderis, todėl greitai atkreipė Kauno „Žalgirio“ dėmesį.

„Tais laikais „Žalgiryje“ žaisdavo talentingiausi lietuviai, o patekti į šią komandą buvo ypač sunku. Retesniais atvejais žaidėjai pasirinkdavo Vilniaus „Statybą“, bet daugumos svajonė buvo rungtyniauti „Žalgiryje“, – tvirtino R. Grigas, kuriam treniruoti D. Maskoliūną teko ir „Žalgirio“ dublerių komandoje.

Kauno klubo senbuviai liekno sudėjimo naujokui prilipdė Švarco pravardę. D. Maskoliūno pavardė priminė žodį „muskulai“. O tuo metu visi žavėjosi įspūdingus raumenis užsiauginusiu iš Austrijos kilusiu amerikiečių aktoriumi Arnoldu Schwarzeneggeriu.

Eurolygos čempionas

1992 m. įsiliejęs į „Žalgirio“ pagrindinę komandą, su ja D. Maskoliūnas iškovojo šešis LKL aukso žiedus. Dar didesnės pergalės pasiektos tarptautinėje arenoje. 1998 m. žalgiriečiai laimėjo Europos taurę, o 1999-aisiais tapo Eurolygos čempionais.

Jonaviškis buvo šios komandos kapitonas. Tuo metu „Žalgirio“ trenerio Jono Kazlausko asistentu dirbęs Algirdas Brazys IQ pasakojo, kad tokias pareigas gynėjas gavo ne veltui: „Stebint dabartinį „Žalgirį“ gali pasirodyti, kad D. Maskoliūnas užgožtas Š. Jasikevičiaus emocijų ir temperamento. Darius irgi verda savyje, bet sugeba išlikti ramus. Jei abu treneriai būtų karšto būdo – gero nelauk. Prieš dvidešimt metų D. Maskoliūnas pasižymėjo lyderio savybėmis, mokėjo suvaldyti ir sutelkti komandą, todėl ir tapo „Žalgirio“ kapitonu.“

Eurolygą šturmavusio „Žalgirio“ komandoje D. Maskoliūnas nebuvo taškų darymo mašina. Paprastai jis keisdavo vikrųjį amerikietį Tyusą Edney ir negarsėjo kvapą gniaužiančiomis atakomis. Tačiau kapitonas pasižymėjo stabiliu metimu ir buvo labai naudingas neutralizuojant varžovų lyderius, garsėjo kibia gynyba.

„Jo užduotys buvo kitokios, – tikino A. Brazys. – Sirgaliai labiausiai pastebi tuos, kurie pelno daug taškų. Mes, treneriai, žvelgiame kiek kitaip. 1998–1999 m. sezoną turėjome išskirtinę įžaidėjų porą. Jie buvo labai skirtingi, bet puikiai sąveikavo. T. Edney žavėjo savo puolimu ir dėl to tapo sirgalių numylėtiniu. D. Maskoliūno stilius kitoks. Jis pasižymėjo šaltais nervais, sugebėdavo nuraminti įsismarkavusius komandos draugus aikštėje, sustatyti juos į vietas. Darius atlikdavo daug nepastebimo juodo darbo, kieta ir kibia gynyba prilipdavo prie varžovų. Atakuoti prieš tokio stiliaus gana aukštą, 1,95 metro, įžaidėją varžovams sekdavosi sunkiai. Gera gynyba buvo jo pranašumas.“

Per ugnį ir vandenį

Triumfas Eurolygoje su „Žalgiriu“ ir 2000 m. su rinktine iškovoti Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medaliai tapo svarbiausiais D. Maskoliūno karjeros laimėjimais.

„Žalgirį“ jis paliko po čempioniško sezono 1999-aisiais ir persikėlė į Sopoto (Lenkija) „Prokom Trefl“ klubą. Su pusmečio pertrauka jam atstovavo šešis sezonus, kol 2005 m., būdamas 34-erių, nusprendė baigti krepšininko karjerą.

Pats ne kartą prisipažino, kad naujas gyvenimo etapas jam virto sudėtingiausiu laikotarpiu, kai ilgai negalėjo atrasti mėgstamos veiklos, o rungtynių ir treniruočių rutinos praradimas ėmė slėgti. Tais pačiais 2005 m. „Žalgirio“ vadovas Ginas Rutkauskas kvietė tapti vyriausiuoju komandos treneriu, tačiau D. Maskoliūnas nesiryžo dėl patirties stokos. „Nebūsiu kaip Ostapas Benderis“, – tuomet pareiškė.

2007 m. į jį kreipėsi geras pažįstamas R. Grigas. Jis ėjo žalgiriečių trenerio pareigas ir savo asistentu panoro matyti buvusį auklėtinį Jonavos sporto mokykloje. „Man patiko Dariaus požiūris į darbą ir krepšinio suvokimas. Norėjau tokio patarėjo ir džiaugiausi, kai jis priėmė kvietimą, – teigė R. Grigas. – Mes daug diskutuodavome, D. Maskoliūnas turėdavo naudingų, konstruktyvių patarimų. Jau tuomet įžvelgiau jo potencialą tapti geru treneriu, nors pats Darius galbūt nelabai tuo tikėjo, nes jam trūko patirties. Bet apsiprato ir su savo pareigomis susitvarkė puikiai.“

Duetas drauge dirbo tik vieną sezoną. „Žalgiriui“ patekus į finansų krizę, rezultatai ėmė prastėti, ir su R. Grigu buvo atsisveikinta. 2009 m. Kauno klubo treneriu tapo D. Maskoliūnas. Kaip tik tuomet krizės purtomo „Žalgirio“ vairą perėmė impulsyvaus būdo bankininkas Vladimiras Romanovas, pagarsėjęs sunkiai suvokiamais sprendimais. Darbas su juo tapdavo rimtu iššūkiu kiekvienam krepšinio specialistui.

„V. Romanovas išsunkdavo energiją. Jis kasdien kviesdavo atvykti į biurą ar į savo namus. Pokalbiai su juo vykdavo apie nieką, tačiau atimdavo visas jėgas. Jis – baisus energijos vampyras, galbūt dėl to Lietuvoje tiek visko pridirbo“, – „Žalgirio“ radijui sakė D. Maskoliūnas.

Ilgainiui jųdviejų santykiai pašlijo, ir D. Maskoliūnas tapo V. Romanovo priešu, atpirkimo ožiu po pralaimėjimų. Pastarajam nepatiko, kad treneris tuo metu dirbo Vilniaus savivaldybės taryboje, net ėmė jį vadinti „Zuoko kareiviu“.

Įtampa kulminaciją pasiekė per 2010-ųjų LKL finalo seriją, kai V. Romanovas nusprendė D. Maskoliūną atleisti. Nors žaidėjai tam prieštaravo, klubo savininkas buvo neperkalbamas, ir trenerį iš komandos išprašė su apsaugos darbuotojų pagalba.

„Ne tik D. Maskoliūnui, bet ir daug kitų žmonių V. Romanovas pagadino nervus. Darbas visą laiką buvo įtemptas dėl neaiškios situacijos klube, niekada nežinojai, kokių reikalavimų sulauksi, savo idėjų nelabai galėjai įgyvendinti“, – prisiminė R. Grigas.

Keistu laikotarpiu „Žalgiryje“ darbavosi ir A. Brazys, bet apie tas keistenybes nelinkęs daug kalbėti: „Daug kas nesuprasdavo, kaip priimami sprendimai. Ten viskas keisdavosi nesuprantamu greičiu. Aš sporto direktoriaus pareigas ėjau tik du mėnesius.“

Metas naujiems iššūkiams

Išstumtas iš „Žalgirio“, D. Maskoliūnas treniravo Kauno „Baltų“, Vilniaus „Lietuvos ryto“, „Prokom Trefl“ klubus, 2013–2016 m. buvo J. Kazlausko asistentas Lietuvos rinktinėje. Tais pačiais 2016-aisiais prisijungė prie „Žalgirio“ trenerių štabo – čia jį pakvietė geras bičiulis Š. Jasikevičius.

Dabar jonaviškis žengia naują žingsnį trenerio karjeroje ir stoja prie nacionalinės rinktinės vairo. „Ne kartą sėdau ant karštosios kėdės, todėl žinau, kur patekau. Neslėpsiu – ketverius metus sėdžiu labai komfortiškoje vietoje greta vieno geriausių Europos trenerių Š. Jasikevičiaus. Dabar bus proga pasitikrinti, kiek patobulėjau kaip treneris“, – per savo pristatymo konferenciją krepšinio federacijoje kalbėjo D. Maskoliūnas.

Kad atėjo metas imtis naujų iššūkių, pritarė ir IQ pašnekovai.

„Toje šiltoje vietoje ilgai negalima sėdėti, reikia realizuoti save vyriausiojo trenerio poste. D. Maskoliūnas turi visas savybes, reikalingas tapti geru treneriu, jis pasiilgęs asmeninių iššūkių. Be to, Darių veja amžius. Dar keleri metai, ir jam pradės lipdyti asistento etiketę“, – kalbėjo R. Grigas.

„Įvertinus visus realius kandidatus, D. Maskoliūnas yra optimalus pasirinkimas. Ir tai sakau ne norėdamas pataikauti. Aš tikiu, kad jam pasiseks, – įsitikinęs A. Brazys. – Darius jau yra prityręs specialistas. Jis žino, ką kalba, tai daro ramiai, be pompastikos ir skambių pareiškimų. Jis suvokia, kas laukia, todėl esu tikras, kad susidoros su iššūkiu.“

A. Brazys pabrėžė, kad D. Maskoliūnas puikiai sutaria su visais dabartinės kartos krepšininkais, todėl tai padės suburti stipriausią rinktinę, dėl asmeninių ambicijų neignoruojant vieno ar kito žaidėjo. R. Grigas taip pat teigė, kad naujasis rinktinės treneris yra pelnęs krepšininkų pasitikėjimą. O jį dar labiau sustiprina geru humoro jausmu, kurį linkę pabrėžti D. Maskoliūno bendražygiai.

„Gebėti gerai sutarti su žaidėjais ir atrasti bendrą kalbą yra didi trenerio savybė. Todėl sužinoję, kas tapo rinktinės vedliu, krepšininkai buvo patenkinti, – sakė R. Grigas. – D. Maskoliūnas turi gerą humoro jausmą – tai irgi svarbu. Mokėti subtiliai pajuokauti ir suprasti humorą yra aukšto IQ požymis. Manau, kad naujame darbe jam pravers ne vienus metus puoselėti puikūs santykiai su žaidėjais.“

Pirmasis krikštas D. Maskoliūno laukia vasario pabaigoje, kai vyks Europos čempionato atrankos mačai su belgais bei čekais. Pagrindiniu iššūkiu taps olimpinis atrankos turnyras birželį Kaune. Lietuva savo grupėje grumsis su Venesuela ir Pietų Korėja, o vėliau kovą dėl kelialapio į Tokiją pratęs su dviem ekipomis iš kitos grupės, kurioje varžysis Lenkija, Slovėnija ir Angola. „Burtai geri, nes galėjome gauti pavojingesnius varžovus. Todėl viskas mūsų rankose ir belieka D. Maskoliūnui palinkėti didelės sėkmės bei kantrybės“, – apibendrino A. Brazys.