Vyčio Snarskio pieš.Lietuva pasinaudojo didele dalimi ES teikiamų pranašumų, bet dabar ateina laikas ruoštis kitokiam vaidmeniui Bendrijoje
1849 m. Viktoras Hugo Paryžiuje stojo prieš minią ir rėžė savo garsiąją kalbą apie artėjančią taikos epochą. „Ateis diena, kai ginklai kris ir iš jūsų rankų! – kalbėjo jis, o auditorija plojo. – Ateis diena, kai nebeliks jokių mūšio laukų, išskyrus prekybai atviras rinkas ir idėjoms atvirus protus.“ Tada dar niekas nenutuokė, kad tai, apie ką kalbėjo V. Hugo, galiausiai bus įteisinta 1993 m. Mastrichto sutartimi ir pavirs į Europos žemyną vienijančią sąjungą. Lygiai taip pat apie savo likimą nenutuokė ir ką tik iš Maskvos gniaužtų ištrūkusi Lietuva.
Rankose laikydama ką tik gimusią ir todėl trapią nepriklausomybę, Lietuva neturėjo laiko ilgoms dvejonėms – greitas sprendimas buvo būtinas: trauksime į Vakarus ar tarytum vėtrungė blaškysimės tarp Rytų ir Vakarų?
„Ne visi žmonės vienodai suprato šio stojimo svarbą, – apie to meto nuotaikas IQ pasakojo Nepriklausomybės Akto signataras ir buvęs premjeras Aleksandras Abišala. – Ir daug kas tikėjo, kad Lietuva galėjo išlikti tokia neutrali kaip Šveicarija. Politikams ir visuomenės veikėjams teko nemažai paplušėti įtikinėjant, kad tai svarbu, kad gyvename paribyje ir niekaip negalime būti Šveicarija nei dydžiu, nei turtingumu, nei dėl geografinės padėties.“
