Meniu
Prenumerata

penktadienis, gruodžio 27 d.


GABŪS VAIKAI
Jie irgi turi poreikių
Agnė Žemaitytė

Įtraukusis ugdymas klaidingai suvokiamas kaip žala itin gabiems vaikams. Jiems irgi reikia pagalbos.

„Švietimo politikos formuotojai pripažįsta, kad gabūs vaikai patenka į įtraukiojo ugdymo imtį, bet ties pripažinimu ir sustojama“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros lektorė dr. Jurga Misiūnienė, kuri taip pat yra VDU Švietimo akademijos gabių vaikų ugdymo centro „Gifted“ psichologų komandos koordinatorė.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Ji gabų vaiką siūlo apibrėžti kaip išsiskiriantį iš kitų kokiu nors gebėjimu: „Jis anksčiau, greičiau, kokybiškiau už bendraamžius atlieka arba gali atlikti kokius nors veiksmus konkrečioje veikloje: dainuoja, skaičiuoja, sportuoja ar, pavyzdžiui, samprotauja. Gabumai gali būti bendri arba atsiskleisti tam tikroje veikloje. Tėvai ir mokytojai turėtų suprasti, kad vaikas gabus, jei jis ką nors išmoksta anksčiau ir greičiau už bendraamžius.“

Gabūs vaikai turi stiprų loginį mąstymą, kuris sudaro intelekto pagrindą, jie labai lengvai pastebi dėsningumus, patys greitai daro išvadas, remiasi savo patirtimi, kad rastų sprendimą. Specialistai pastebi, kad gabių vaikų mąstymas ir sprendimai viršija jų chronologinį amžių. Išskirtinai stiprus loginis mąstymas ir sparti raida lemia, kad šie vaikai anksti pradeda domėtis mokslu. „Mažesni vaikai labai anksti pradeda domėtis skaitymu, rašymu, dažnai savarankiškai išmoksta skaityti, rašyti, o vėliau tai perauga į domėjimąsi mokslu, – įvardijo J. Misiūnienė. – Jie pradeda klausinėti, eksperimentuoti, kartais eksperimentuodami net rizikuoja, kad patenkintų savo poreikį sužinoti, kaip kažkas veikia.“

Turinčiais specialiųjų poreikių, pasak psichologės, vadinami tie vaikai, kuriems reikia specialios pagalbos, papildomų paslaugų ugdymo procese. Dokumentuose, kuriuose kalbama apie specialiųjų ugdymosi poreikių patenkinimo tvarką, išskirtos trys vaikų grupės. Pirmoji – tai vaikai, turintys negalią: raidos sutrikimų, sensorinių arba fizinių funkcijų sutrikimų, pavyzdžiui, turintys judėjimo ar regos ir pan. negalią. Svarbu, kad negalių kilmė yra biologinė, ir pedagoginėmis ar psichologinėmis priemonėmis šios kliūties pašalinti negalima. Antroji grupė vaikų turi mokymosi sutrikimų – skaitymo, rašymo, matematikos arba kitų mokomųjų dalykų. Kad vaikas būtų pripažįstamas kaip turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, tokių mokymosi sutrikimų turi būti nustatyta daugiau negu vienas. Čia priskiriami ir elgesio arba emocijų sutrikimai, pavyzdžiui, paauglių depresija, kalbos ir kalbėjimo sutrikimai, kurie pasireiškia vaikui įsisavinant mokymosi programą. Vaiko sutrikimų kilmė taip pat nėra pedagoginio pobūdžio, tad pagrindinė švietimo pagalba yra nukreipta į aplinkos pritaikymą specialiesiems vaiko ugdymo(si) poreikiams, o ne į priežasčių šalinimą.

Nereikėtų nustebti, kad gabūs vaikai kartais būna „nepatogūs“.

Ir trečioji grupė – tai mokiniai, turintys mokymosi sunkumų. Šiai grupei priskiriami vaikai, kuriems mokytis trukdančios kliūtys slypi aplinkoje. Tai kitos kultūros, pedagogiškai apleisti, šeimoje neprižiūrėti, dažnai sergantys, emocines krizes išgyvenantys ir panašūs vaikai. Sunkumų kilmė – įvairios aplinkoje susidariusios nepalankios aplinkybės, kurios sutrukdo vaikui įveikti mokymosi programą. Pašalinus aplinkos kliūtis ir suteikus reikiamą pagalbą vaikams, jie toliau sėkmingai gali mokytis pagal bendrąsias programas be papildomų paslaugų.

Kalbėdama apie gabių vaikų specialiuosius ugdymosi poreikius, J. Misiūnienė pabrėžė, kad gabiems vaikams pagalbos prireikia, kai gabumui atsiskleisti ima netikti aplinka, kai gabumai ne padeda, o trukdo mokytis. Tokiais atvejais gabumai nevirsta pasiekimais. „Į tą trečią grupę, kurioje specialiųjų poreikių priežastis yra netinkama ugdymo(si) aplinka, ir patenka savo ypatingų gabumų nerealizuojantys vaikai“, – sakė psichologė.

Dvigubai išskirtiniai vaikai

J. Misiūnienė atkreipė dėmesį, kad vienas vaikas gali turėti specialiųjų ugdymosi poreikių dėl kelių skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, taip atsitinka, kai vaikas turi negalią ir gabumą arba mokymosi sutrikimą ir gabumą – yra dvigubai išskirtinis, o kartais gali turėti net trigubą ar dar didesnį išskirtinumą. Tokiems vaikams reikia ir dvigubos pagalbos. Šis faktas dar nėra lengvai atpažįstamas ir suvokiamas tiek švietimo specialistų, tiek tėvų. „Tik labai mažai tokių vaikų atpažįstami kaip turintys negalią arba sutrikimą ir gabumą, kartu gauna pagalbą tiek dėl vieno, tiek dėl kito išskirtinumo, – apgailestavo psichologė. – Dažniau šie vaikai atpažįstami kaip turintys negalią, bet jų gabumai neatpažįstami, tad jie lieka užslopinti arba vaikas kapstosi savo ir tėvų jėgomis, nes pagalbą gauna tik dėl negalios arba sutrikimo.“

Prasčiausia situacija, pasak J. Misiūnienės, kai vadinamieji dvigubai išskirtiniai vaikai neatpažįstami nei dėl vieno, nei dėl kito išskirtinumo. Taip nutinka dėl to, kad savo gabumą šie vaikai panaudoja negaliai kompensuoti, ir požymius, kurie leistų atpažinti problemas, uždangsto iki normos. Nutinka, kad tik vaikui pasiekus paauglystę ar net suaugus aplinkiniai sužino jį turint, pavyzdžiui, skaitymo sutrikimą, nes iki tol jis naudojosi fenomenalia atmintimi arba buvo sugalvojęs strategiją, kaip išsisukti iš padėties, kai reikia perskaityti tekstą. Kad pasiektų vidutinį lygį, šis vaikas gali išvargti gerokai daugiau už savo bendraamžius, be to, kad jis nerealizuos turimo gabumo, jam gali kilti psichologinių sunkumų – nepripažinimo, neteisybės jausmai.

Psichologė paneigė mitą, kad įtraukusis ugdymas prieštarauja gabių vaikų ugdymo idėjai: „Kartais pasigirsta, kad, jeigu Lietuva eina įtraukiojo ugdymo keliu, reikia nustoti rūpintis gabių vaikų ugdymu. Tačiau tai klaidingas pačios įtraukiojo ugdymo idėjos supratimas. Nes įtraukiajame ugdyme kalbama apie pagalbą įveikiant kliūtis, kurios trukdo visiems besimokantiems būti tarp kitų vaikų, dalyvauti veiklose kartu su visais ir pasiekti, kiek tik kiekvienas gali pasiekti. Kalbama apie visus vaikus, o ne tik apie turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, tai yra negalių, sutrikimų arba sunkumų. Kai sakome visi, į šią imtį įeina ir gabūs vaikai.“

*****susije*****

Pasak J. Misiūnienės, įtraukiojo ugdymo esmė – kad visi vaikai būtų ugdymosi tėkmėje, o ne paraštėse, kad iššūkiai, kuriuos jiems kelia mokymosi turinys, atitiktų jų gabumų lygį, būtų skatinantys siekti daugiau. „Šiandien, kai švietimo sistemoje pradedame įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, labai daug ko neturime, trūksta labai daug išteklių. Prisitaikyti prie personalizuotų kiekvieno vaiko poreikių iš tiesų labai didelis iššūkis“, – pripažino ji.

Pašnekovė pastebėjo, kad šioje vietoje galima nukrypti į moralinę filosofiją, kai jaučiamės geresniais žmonėmis, nes padedame tam, kuriam sunkiau. Nors užmirštame, kad gabiems taip pat sunku. Dėl to gali kilti netinkamas gabaus vaiko elgesys, nes jis atstumiamas. „Aš būčiau labai pikta ant suaugusiųjų, kurie manęs ir mano poreikių nepripažįsta, nevertina kaip svarbių, – kalbėjo psichologė. – Toks vaikas jaučiasi nesvarbus, nepriimtas, kad juo nereikia pasirūpinti. Natūraliai vaikui gimsta nusivylimo, pykčio, noro kovoti, prieštarauti jausmas.“ Nereikėtų nustebti, kad gabūs vaikai kartais būna „nepatogūs“.

Pagal George’o Bettso ir Maureen Neihart gabių vaikų tipus sėkmingi arba savarankiški gabūs vaikai realizuoja savo gebėjimus. Tuo tarpu dvigubai išskirtiniai ir slepiantys gabumus nesulaukę pagalbos jų nerealizuos. Pastarieji pasirenka nerodyti savo gabumų, jie nori pritapti prie jų gabumų nevertinančios aplinkos, todėl juos ignoruoja ir slepia – prisitaikyti jiems svarbiau, negu atsiskleisti. „Tai daroma asmeninių sunkumų kaina – jie išgyvena jausmą, kad apsimetinėja, neatsiskleidžia, nepasitiki savimi“, – perspėjo J. Misiūnienė.

Izraelyje testuojamas vaikų gebėjimų lygis ir pagal tai sudaromos grupės, kurios vieną dieną per savaitę praleidžia gabių vaikų ugdymo centruose.

Prie gabumų nerealizuojančių gabių vaikų patenka ir kūrybiški, bet netinkamai besielgiantys, vadinamieji sunkūs vaikai, kurie neranda kur tinkamai mokykloje panaudoti savo kūrybiškumo. Mokyklos nebelankantys arba tik retkarčiais į pamokas ateinantys gabūs vaikai vadinami „iškrentančiais iš ugdymo sistemos“. Kai vaikai netinkamai elgiasi, neklauso mokytojų, net specialiai kenkia aplinkiniams, o kartais ir sau, pirmiausia, ką tokiu atveju pataria psichologė, reikėtų paklausti savęs: gal šis vaikas yra gabus, tik tas gabumas nėra pripažintas? „Tada nuoširdžiai pasidomėkime, kuo galime padėti, – sakė ji. – Užgniaužkime norą perauklėti, keisti netinkamą elgesį, barti už jį. Kol suaugusiojo asmenyje vaikas mato moralizuotoją, jo ausys užkimštos kamštukais. Todėl bent laikinai padidinkime toleranciją net ir netinkamam vaiko elgesiui, stabdykime save nuo vertinimo, gerai ar blogai vaikas daro, ir pabandykime suklusti. Vaikui reikia išsikalbėti, bet tik tada, kai jis patikės, kad norime jį suprasti, su juo galima pradėti diskusiją – o visgi ar teisingu keliu eini, ar tikrai tai, ką darai, tau naudinga, kodėl kartais reikia laikytis taisyklių, kodėl reikia daryti, nors nenori.“

Itin gabus – kas dešimtas?

Pasak VDU Švietimo akademijos dėstytojos, doktorantės, atliekančios tyrimą, skirtą personalizavimu grįstai tarpdisciplininei pagalbai ugdant specialiųjų poreikių vaikus, VDU Švietimo pagalbos ir ugdymo išteklių centro vadovės Daivos Bartninkienės, pastaruoju metu Lietuvos švietimo sistemoje keičiasi visa mokymosi paradigma: „Turime kalbėti apie visų besimokančių vaikų įvairovę, kurioje yra didžiulis individualių poreikių spektras. Gabūs vaikai taip pat turi tokių poreikių, todėl ir apie juos būtina kalbėti kaip apie reikalaujančius dėmesio, pagalbos, tam tikrų sprendimų ir priemonių.“

Švietimo specialistė neabejoja, kad žvelgiant į besimokančiųjų įvairovę svarbu matyti kiekvieną vaiką ir kuo individualiau atliepti skirtingus poreikius. D. Bartninkienė sutinka, kad šiandienėje mokykloje tai įgyvendinti sudėtinga, nes visų pirma reikia ne tik keisti požiūrį, bet ir tam tikrų priemonių, procesų pertvarkymo.

„Kad įvardintume gabių vaikų išskirtinius specialiuosius poreikius, reikia suprasti, koks vaikas yra gabus ir kodėl jam reikalingas papildomas dėmesys, – kalbėjo ji. – Gabių vaikų atpažinimas gana sudėtingas, modeliai, kaip juos identifikuoti, kuriami ir tyrinėjami ne tik Lietuvoje. Tačiau atpažinimas labai svarbus tolesniam tokio vaiko ugdymuisi ir pagalbos suteikimui.“

Anot D. Bartninkienės, pasaulyje gabių vaikų apibrėžčių yra įvairių. Vieni mokslininkai teigia, kad gabūs yra apie 10 proc. besimokančiųjų, kiti šį rodiklį padidina iki 20 proc. Labiausiai paplitęs, nors gana atgyvenęs ir tikrai ne pagrindinis gabaus vaiko išskirtinumas – aukštesnis nei 130 intelekto koeficientas. Svarbus tokių vaikų bruožas – išskirtiniai kūrybiniai, meniniai, lyderystės ar kitų akademinių sričių pasiekimai.

Dar viena savybė, kuri ne tik padeda atpažinti gabiuosius, bet ir kelia tam tikrų iššūkių, – asinchroniškumas. Šių vaikų kognityvinis ir emocinis bei socialinis vystymasis gali nesutapti. Pavyzdžiui, dvylikamečio socialinis vystymasis gali atitikti dešimtmečio lygį, nors pažintinis išsivystymas bus dvylikos metų, o emocinis – devynerių vaiko lygio. To nesuprantant, neįvertinant ir tokiam vaikui nesuteikiant pagalbos, realybėje dažnai kyla elgesio problemų. Svarbu žinoti ir tai, kad, kaip teigia mokslininkai, iš 10 proc. gabių vaikų apie 7 proc. greta gabumų dar turi kitų poreikių – tai jau minėti dvigubai išskirtiniai vaikai. „Tai komplikuoja gabių vaikų atpažinimą ir jiems mokymosi procese teikiamą pagalbą“, – aiškino D. Bartninkienė.

Pasak pašnekovės, atpažinus gabų vaiką ateina metas įvertinti, kokios ne tik mokytojo, bet ir visos švietimo pagalbos specialistų komandos pagalbos jam reikia. „Kokia pagalba reikalinga, būtina vertinti individualiai, – sakė švietimo specialistė. – Kad gabūs vaikai būtų motyvuoti, įsitraukę, keltų kuo mažiau elgesio problemų, jie turi gauti užduotis, atitinkančias jų mąstymo ir gebėjimų lygį. Mokytojo atsakomybė, kad gabus vaikas nesėdėtų nuobodžiaudamas ir laukdamas, kol klasės draugai atliks užduotis.“

Stereotipų spąstai

Kaip ir bet kurių kitų specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymosi procese, taip ir gabių vaikų atveju labai svarbus tėvų įsitraukimas ir bendradarbiavimas. Mokslinėje literatūroje tėvai net įvardijami kaip implicitiniai – paslėptieji ugdymo dalyviai, nes jų grįžtamasis ryšys mokytojui, švietimo pagalbos specialistams be galo svarbus, kad jie galėtų planuoti tinkamą turinį, užduotis, mokytojai su šeima pasidalintų, kaip vaikui sekėsi, kokių iššūkių kilo.

D. Bartninkienė taip pat atkreipė dėmesį į visuomenėje egzistuojantį stereotipą, kad gabiam vaikui pagalba nereikalinga, nes jis ir taip viską sugeba, gauna aukštus įvertinimus, todėl visą dėmesį reikia skirti kitų specialiųjų poreikių vaikams. „Šitas stereotipinis matymas būdingas ne tik Lietuvai, ir kitose šalyse yra toks požiūris, – kalbėjo ji. – Klaidinga taip manyti. Kuo labiau giliniesi, kas yra gabus vaikas, tuo labiau supranti, kad jam pagalba būtina.“

Shutterstock

Labai svarbu ne tik atpažinti gabų vaiką, bet ir identifikuoti jam kylančius sunkumus. „Tai jau ir komandos – mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų – kompetencijų klausimas, – pabrėžė D. Bartninkienė. – Ar jie turi pakankamai žinių, kokia pagalba gali būti teikiama gabiems vaikams? Specialistų kompetencijų kėlimas nėra trumpalaikis ir paprastas procesas, bet galime pasidžiaugti, kad pokytis šalyje tiek rengiant pedagogus, tiek jau dirbančių mokytojų kvalifikacijos kėlimo srityje yra tikrai matomas pastaraisiais metais.“ Tokį poreikį liudija į VDU gabių vaikų ugdymo centrą „Gifted“ su prašymais rengti mokymus besikreipiantys mokytojai, atskirų mokyklų vadovai, savivaldybių švietimo skyrių atstovai.

Pasak pašnekovės, nors pokyčiai vyksta, sistemingo švietimo sistemos vadovų požiūrio į gabių vaikų ugdymą vis dar stinga, dėmesys rodomas, numatomos priemonės ruošiamos, tačiau praktikoje to dar nėra: „Čia gelbsti atskirų mokyklų vadovų lyderystė, kaip jie vertina gabių vaikų ugdymą ir kiek dėmesio tam skiria greta visų kitų klausimų. Labai sveikintinas Tauragės savivaldybės vadovų rodomas prioritetas gabiems vaikams. Šioje savivaldybėje ši tema labai svarbi.“ D. Bartninkienė sakė, jog prašymų, kad trūktų mokymo medžiagos, negirdėti. Pasak jos, tai mokytojo kompetencijos klausimas – jei padedant specialistams jis atpažįsta gabų vaiką, tai tikrai turi nemažai galimybių rasti papildomos medžiagos, naudoti įvairias mokymosi aplinkas, įtraukti skaitmenines platformas ir pan.

VDU gabių vaikų ugdymo programa „Gifted“ kuriama kartu su ilgametę gabių vaikų ugdymo patirtį turinčiais Izraelio partneriais. Jie testuoja vaikų gebėjimų lygį ir pagal tai sudaromos grupės, kurios vieną dieną per savaitę praleidžia gabių vaikų ugdymo centruose. Tokie centrai yra kiekvienoje savivaldybėje. Izraelio išskirtinumas – jų universitetuose yra gabių vaikų ugdymo mokytojo studijos. Šie pedagogai, baigę magistro studijas, dirba gabių vaikų ugdymo centruose. Kitas sėkmingai veikiantis modelis – kai tam tikros gabių vaikų grupės veikia prie mokyklų, kur su gabiais vaikais taip pat dirba gabių vaikų mokytojai. VDU bendradarbiauja su Haifos universitetu, kur ir studijuoja būsimi gabių vaikų mokytojai.

Gabių vaikų ugdymo centrai veikia daugelyje šalių. Izraelio išskirtinumas – labai aiški sistema ir visos šalies aprėptis užtikrinant, kad net atokiausiose vietovėse gyvenantys gabūs vaikai bus pastebėti ir ugdomi. Pasak D. Bartninkienės, Skandinavijoje veikia kitoks modelis, integruotų į formalųjį ugdymą centrų nėra, tačiau labai didelis dėmesys tenka vaikų įvairovei mokyklose. „Daug dirbama su vaiku individualiai, jam skiriamas papildomas laikas atsižvelgus į jo gebėjimų lygį“, – apibendrino ekspertė.

2024 10 21 20:11
Spausdinti