Vyčio Snarskio pieš.Apetitas radikaliems pokyčiams vis stiprėja ir tuo naudojasi įvairaus plauko nacionalistai. Ar mes atpažintume, jeigu demokratija imtų griūti?
Švedijoje veikiantis Demokratijos įvairovės institutas paskelbė, kad per pastaruosius 35 metus padaryta globalios demokratizacijos pažanga 2022-aisiais buvo nušluota, o dabartinis vidutinis pasaulio demokratijos lygis grįžo į 1986 m. Ar tai reiškia, kad ir Europos bei viso Vakarų pasaulio demokratija tapo pažeidžiama?
Apie Europos demokratijų tvarumą šiandien kalbama daugiau nei įprastai. 2016 m. rinkimus JAV laimėjus Donaldui Trumpui, europiečiai atidžiau ėmė ieškoti trampizmo elementų savo šalyse, o 2017 m. Prancūzijos rinkimuose sužibėjusi Marine Le Pen tik patvirtino, kad tokių turime. Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas ir Lenkiją nuo „galinės sėdynės“ valdęs Jarosławas Kaczyńskis dar kartą priminė, kad demokratijos erozijos procesai prasideda nuo nekaltų prisilietimų prie Konstitucijos. Atrodo, kad naujoji Italijos premjerė Giorgia Meloni pradėjo eiti tuo pačiu keliu – Italija jau būgštauja dėl naujų pasiūlymų keisti Konstituciją, kurie plačiau atvertų valdžios duris galimiems autokratams.
Visus šiuos veikėjus vienija nacionalizmo idėja, supinta iš savanaudiškumo, neapykantos ir kaltųjų paieškų už dominuojančios etninės grupės ar valstybės sienų ribų.
