ScanpixJie susirinko mėgautis malonumais, poilsiu ir nesibaigiančiu maistu. Tačiau buvo įkalinti laive su mirtino viruso užkratu. Joshua Huntas pasakoja kruizinio laivo „Diamond Princess“ istoriją.
Sausio 20 d. maždaug 2,5 tūkst. keleivių susibūrė Jokohamos uoste, kur prieš 167 metus išsilaipinus amerikiečių jūreiviams baigėsi daugiau kaip du šimtmečius trukusi Japonijos izoliacija. Susirinkusieji nekantravo leistis į kruizą ir ketino apkeliauti virtinę Azijos uostamiesčių neapsikraudami savarankiško turizmo iššūkiais. Namie palikus darbus, pensinio amžiaus kasdienybę ir rūpesčius jų laukė dvi nerūpestingos savaitės jūroje, kur nereikėjo galvoti apie nieką, išskyrus malonumus, už kuriuos kiekvienas keleivis sumokėjo tiek, kiek galėjo sau leisti.
Reklaminiuose lankstinukuose „Diamond Princess“ buvo tituluojamas „neįkainojamu pasaulio jūrų brangakmeniu“, kuriame „nuotykiai nesibaigia visą parą“. Šis laivas – tai 116 tūkst. tonų kruizinis laineris, ilgiu prilygstantis trims futbolo aikštėms. Jame dirba tūkstantis žmonių. Švytintį baltą korpusą juosia ryškiai oranžinių gelbėjimosi valčių juosta. Pagrindinis denis, kuriame įrengti baseinai ir sūkurinės vonios, nudažytas sodriai mėlynai ir žalsvai – šie atspalviai drauge atrodo išblukę ir ryškūs. Viename laivo gale keleiviai gali paridenti kamuoliukus devynių duobučių mažojo golfo lauke, kitame – pabėgioti po atviru dangumi įrengta trasa arba sužaisti golfą imitatoriuje.
