Kai taip įsibėgėjus pokalbiui save apibūdina Andrius Zakarauskas, Viktorijai Vitkauskaitei sunkoka paslėpti nuostabą: šie bruožai lyg ir sunkiai dera su įprastai jam klijuojamomis itin sėkmingo, talentingo ir brangaus dailininko etiketėmis. Bet gal tam, kad etiketės būtų nuklijuotos, ir buvo prasminga susitikti?
Nedidelėje jo studijoje tarp naujausių ir dar tebetapomų darbų, rėmų, dažų ir teptukų įsispraudusi ir knygų lentyna su meno albumais. Jono Gasiūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Neo Raucho, Caravaggio, Povilo Ričardo Vaitiekūno dailės albumai, Vakarų Europos tapyba – tik keli iš daugybės leidinių. Šalia jų į sieną atremtas ir pradėtas tapyti didelio formato paties A. Zakarausko kūrinys. „Čia man planuojasi toks personažas, tepantis potėpį, arba žvelgiant abstrakčiau – bekuriantis savo tapybinę erdvę. Juk vis tiek dažas, drobė yra visai kita erdvė. Aš kuriu šiam personažui erdvę, panašią į realybę, bet jis pats kuriasi kitą, savąją, realybę“, – aiškino A. Zakarauskas.
Tarsi kitoje realybėje 2020-aisiais pasijutome daugelis mūsų, kai įprastą dienos ir gyvenimo ritmą pakeitė koronaviruso pandemija ir karantinas. Pirmąją pandemijos bangą A. Zakarauskas su žmona ir artimais giminaičiais leido Palangoje. Ten šiek tiek ir dirbo: neturėjo dažų, drobės, bet turėjo pieštuką ir popieriaus, todėl vakarais, kai namuose tapdavo tylu, imdavo piešti. „Man buvo labai įdomus tuometis nerimo, agresijos, pykčio vaibas, ta bendra emocija. Buvo įdomu stebėti, kaip kiti į visa tai reaguoja, kaip reaguoju pats. Turėjau kuo pasimaitinti, ką galėčiau vizualizuoti mene“, – prisiminė. Tuo metu sukurtais darbais jis „maitinasi“ ir dabar: „Daug kur kūriniams panaudoju pirmojo karantino piešinius. Kai kuriuose įvedžiau net teksto – agresyviai skambančio rusiško, pavyzdžiui, „страх“ (baimė). Vokiečių kalba man irgi skamba labai agresyviai, pavyzdžiui, „zu Ende“ (į pabaigą) – atrodo, kad kažkas turi atsitikti. Tuo metu tai buvo labai įdomu.“
Paties dailininko dienotvarkė nei per pirmąjį karantiną, nei dabar pernelyg nepasikeitė. Jis šypteli matęs socialiniuose tinkluose klaidžiojusią karikatūrą apie menininko dienotvarkę: šis visą laiką pavaizduotas taip pat – ar prieš pandemiją, ar per ją. Dar metų pradžioje, iki pandemijos, A. Zakarauskas spėjo surengti ir personalinę parodą „Stories from Before“: dailininkui atstovaujanti galerija „The Rooster“ džiūgavo sulaukusi lankytojų antplūdžio. Pats dailininkas nepajuto ir kaip nors pakitusio kolekcininkų elgesio – anot jo, apie tai geriau galėtų pasakyti galerija. Jis į pirkimo–pardavimo procesus įprastai nesikiša, nebent jei kreipiasi darbą įsigyti norintys pažįstami, patarpininkauja tarp galerijos ir pirkėjo.
