Maxime FossatMaisto ruošimas namie ir trūkinėjantis elektros energijos tiekimas: kaip sekasi dalytis būstą nuo karo prievolės pabėgusiems rusams? Janas Matusevičius sėda prie stalo su keturiais į Kirgiziją pasprukusiais rusais.
Sausio sekmadienio vakarą Antonas virtuvėje gamina gruzinišką vištienos troškinį čachochbilį. Jis nepratęs pats ruošti maistą („Namie daugiausia gamindavo žmona“, – prisipažįsta), bet užtikrintai į puodą lieja rapsų aliejaus ir sveria produktus.
Rugsėjį 42-ejų vyras, palikęs žmoną, pelningą statybų verslą, butą ir sodybą, pabėgo iš gimtojo Sankt Peterburgo norėdamas išvengti šaukimo į Rusijos karą Ukrainoje. Jau penkis mėnesius su dar trimis karo prievolės vengiančiais rusais gyveno penkių miegamųjų viloje kaime už 10 km į pietus nuo antro pagal dydį Kirgizijos miesto Ošo.
Šie keturi persikėlėliai, kaip save vadina dauguma rusų, išvykusių iš šalies nuo karo pradžios, retai valgo kartu. Tačiau šį vakarą Antono ruošiamo patiekalo kvapas į virtuvę atvilioja visus. Pirmasis ateina Andrejus – mąslus diplomatiškas 33-ejų psichoterapeutas iš Sankt Peterburgo. Paskui prisėda Saša – liesas 39-erių vyras iš Archangelsko uostamiesčio Rusijos šiaurėje. Galiausiai iš rūsio, kurį pavertė kabinetu, ateina Miša, kilęs iš Sibire esančio Tiumenės miesto. Šis 28-erių vyras nuotoliniu būdu dirba Rusijos e. prekybos bendrovės rinkodaros skyriuje ir gauna padorų 900 eurų mėnesinį atlyginimą. Po džemperio gobtuvu slepiasi skusta galva, todėl jis atrodo kaip jaunas šauktinis, susiruošęs į karinę tarnybą.
