
Nicolas Pelhamas aiškinasi, kaip mergina iš vakarų Londono tapo netikėta Sirijos karo nugalėtoja
Gruodžio pradžioje ilgametis Sirijos diktatorius Basharas al Assadas buvo nuverstas ir priverstas palikti šalį po žaibiško ir sėkmingo sukilėlių puolimo. IQ skaitytojams pateikia anksčiau apie jo žmoną Asmą žurnale publikuotą istoriją.
Praėjusią vasarą socialinėje žiniasklaidoje pasklido Sirijos pirmosios ponios nuotrauka. Tuo metu valstybinės pajėgos šiaurvakarinėje šalies dalyje talžė paskutinius sukilėlių pasipriešinimo režimui židinius. Toje nuotraukoje Asma Assad, jos vyras Basharas al Assadas ir trys jų vaikai stovi ant vėjų gairinamos kalvos apsupti uniformuotų kareivių. Atrodo, kad striukę ir palaidus polo marškinėlius apsivilkusiam bei sportinius batelius apsiavusiam Basharui labiau tinka vestis vaikus į sekmadieninę iškylą, nei kankinti disidentus. Asma atrodo tvirtesnė: nuleidusi rankas, užsitempusi baltus džinsus, apsiavusi sportinius batelius ir užsidėjusi lakūnų stiliaus akinius, kokius yra pamėgę Artimųjų Rytų valdovai. Ji yra nuotraukos centre – Sirijos prezidentas Basharas nerangiai stirkso jai iš šono.
Asmos fone plytinčio kraštovaizdžio ramybė apgaulinga. Prabėgus dešimtmečiui nuo Arabų pavasario, per kurį milijonai žmonių Artimuosiuose Rytuose sukilo prieš despotiškus režimus, Sirijos valdančioji šeima išsaugojo valdžią, bet siaubinga kaina.
Režimo pajėgos išžudė šimtus tūkstančių sirų ir daugiau kaip 14 tūkst. žmonių mirtinai nukankino. Pusė šalies gyventojų buvo priversti sprukti iš namų ir taip sukėlė didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo. Dėl įtakos Sirijos teritorijoje netiesiogiai kovoja Iranas ir Turkija, taip pat JAV bei Rusija. Prieš dešimtmetį gimusios viltingos svajonės buvo sutryptos visose arabų šalyse, bet niekur nebuvo pralieta tiek kraujo kaip Sirijoje.

Per tą laiką Asma tapo kaip niekada įtakinga. Jos kelias į šio nuniokoto krašto valdžios viršūnę vingiuotas. Pakeliui jai ne kartą teko vilktis vis naują rūbą: pradžioje ji buvo vėlyvus sandorius sudaranti „J. P. Morgan“ bankininkė, vėliau – žavinga pirmoji ponia, mananti, kad visuomeninės reformos ir dailūs drabužiai modernizuos pasaulio atstumtą valstybę, dar vėliau – liepsnojančios šalies fone apsiperkanti Damasko Marija Antuanetė ir valstybės motina, kovojanti su vėžiu, kol jos vyras triuškina sukilėlius.
Kur baigsis ši kelionė? Jos iškilimas Assadų dvare Sirijos stebėtojams nebėra vien paskalų šaltinis. Praėjusiais metais JAV vyriausybė įvardijo Asmą kaip žmogų, gaunantį iš Sirijos karo kone didžiausius dividendus. Šnabždamasi, kad ji net gali tapti vyro įpėdine prezidento poste. Nuo vaikystės nutinkuotame sublokuotame name Londone A. Assad neabejotinai sukorė ilgą kelią.
Basharas nepakentė kraujo, todėl pasirinko ne tokią prestižinę oftalmologo specialybę.
Niekas nebūtų pasakęs, kad ta mergaitė kada nors taps diktatoriaus žmona. Asma Akhras gimė 1975 m. Aktone – niekuo neišsiskiriančiame vakarų Londono rajone visai greta gerokai prabangesnių kvartalų. Kaip ir dauguma sirų, jos tėvai buvo musulmonai sunitai, t. y. priklausė religinei grupei, kuri Sirijoje užėmė vyraujančią padėtį iki XX a. septintojo dešimtmečio, kai nedidelė į visuomenės pakraštį išstumta alavitų atskala surengė karinį perversmą. Sąmoksle dalyvavęs Basharo tėvas Hafezas al Assadas 1970 m. pasiskelbė šalies vadovu.
Asmos tėvai atvyko į Londoną XX a. aštuntajame dešimtmetyje ieškodami geresnių galimybių. Tremtyje šeima išliko religinga: tėvas lankydavosi penktadieninėse pamaldose, o motina nusimetė hidžabą tik Asmai ištekėjus. Draugai pasakoja, kad jos šeima buvo kultūriškai konservatyvi, bet skatino vaikus įsilieti į visuomenę, kurioje gyveno. Vietinėje Anglijos bažnyčios pradinėje mokykloje Asma buvo vadinama Emma. „Į sirę ji nebuvo panaši“, – prisiminė vienas kaimynas.

Atrodė, kad merginai gyventi tarp pinigingų londoniečių lėmė likimas. Paauglystėje Asma lankė vieną seniausių Didžiosios Britanijos privačių mergaičių mokyklų – Karalienės koledžą, kuris buvo įsikūręs vos už kelių žingsnių nuo tėvo privačios klinikos Harlio gatvėje. Londono karališkajame koledže ji baigė kompiuterijos studijas. Draugai ir pavyduoliai prisimena ją kaip sumanią ir darbščią.
Niekas negali paliudyti, kad mergina domėjosi Artimaisiais Rytais. Su tėvais viešėdama Damaske ji daugiausia tysodavo prie baseino viešbutyje „Sheraton“. „Ji buvo labai angliška, ir neatrodė, kad norėtų turėti ką nors bendra su Sirija“, – pasakojo šeimos draugas.
Beveik niekas nenustebo, kai moteris įsidarbino investiciniame banke „J. P. Morgan“. Darbuotojai turėdavo dirbti paromis ir net nakvoti biure. Kai kurie praktikantai būdavo arogantiški ir perdėtai ambicingi, bet Asmos vadovas Paulas Gibbsas moterį prisimena kaip kuklią, mandagią ir paslaugią, visada vilkinčią tvarkingu juodu kostiumėliu. Asmos specializacija buvo įmonių susijungimai ir įsigijimai (vėliau ši patirtis itin pravertė Sirijoje). Vaikščiodavo į pasimatymus su bankininkais ir net sulaukdavo pasiūlymų tuoktis. Nors gaudavo dosnų atlyginimą dirbdama Londone, moteris ir toliau gyveno su tėvais.
Motina Sahar turėjo Asmai didelių planų. Jos dėdė padėjo H. al Assadui užgrobti valdžią, todėl Sahar pasinaudodama šia pažintimi gavo dukrai darbą Sirijos ambasadoje Londone. Samas Dagheris savo knygoje „Asadas arba sudeginsime šalį“ (Assad Or We Burn the Country) rašo, kad motina stengėsi supiršti Asmą su Hafezo antruoju sūnumi Basharu. Pora kelissyk susitiko XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai ištįsęs Basharas studijavo mediciną Londone.
Šis augo valdingo tėvo šešėlyje ir vienintelis iš šešių atžalų studijavo užsienyje. Basharas nepakentė kraujo, todėl pasirinko ne tokią prestižinę oftalmologo specialybę. Asmeninis mokytojas Edmundas Schulenburgas prisimena, kad jaunuoliui būdavo pavedama šalinti cistas.

Vyresnysis Basharo brolis Basilis tarnavo Sirijos kariuomenėje, lakstė greitais automobiliais ir vaikėsi sijonų. „Basharas buvo darbštus, punktualus, kasdien lankė paskaitas ir vengė nežabotų vakarėlių“, – pasakojo pasiturintis siras emigrantas Waficas Saidas. Jaunuolis klausydavosi Philo Collinso ir „Electric Light Orchestra“, mėgaudavosi žaliąja arbata ir dviračiu važinėdavosi po miestą. Kitaip nei tėvas, kuriam nepavyko nusikratyti kaimietiškos tarmės, Basharas kalbėjo Damasko aukštuomenės akcentu.
Moterų jis nevengė ir neretai perimdavo brolio pamestas gražuoles. Bet žmoną išsirinko ne visai pats. 1994 m. Basiliui žuvus automobilio avarijoje (kaip pasakojama, lekiant į Damasko oro uostą savo mersedesu), Assadų dinastijos likimas staiga užgulė Basharo pečius.
2000 m. birželį mirus tėvui Basharas dar nebuvo susituokęs. Po dviejų mėnesių įvykusiuose suklastotuose rinkimuose jis perėmė prezidento pareigas. Tuo metu Asma jau dvejus metus lenkė nugarą „J. P. Morgan“. Netikėtai nieko neįspėjusi ji dingo trims savaitėms. Grįžusi pranešė darbdaviams pametusi galvą dėl šaunaus siro. Šis ją išskraidinęs į Libiją, kur Sacharos dykumoje jiedu davę įžadus. Asma metė darbą ir atsisakė studijų Harvardo verslo mokykloje, kurias buvo ką tik užsitikrinusi. Vėliau žurnalistui pasiteiravus, ar moteris gailisi tokio sprendimo, ši atsakė: „Kas gi atsisakytų meilės dėl Harvardo?“
Assadai pabrėžtinai demonstravo kuklumą. Jie vengė milžiniškų 1 mlrd. JAV dolerių kainavusių marmuru apmuštų rūmų, kuriuos Assadams pastatė Saudai.
Iškėlus koją iš viešbučio „Sheraton“ Sirija nebeatrodo tokia paprasta. Jos kalnuose ir dykumose glaudžiasi etninių ir religinių grupių skiautinys. Dauguma jų vienu ar kitu metu bandė primesti savo valią kitoms. Prancūzija išplėšė šalį iš Osmanų imperijos, bet valdė trumpai ir nesugebėjo užsitikrinti gyventojų palankumo. Ankstyvuoju Sirijos nepriklausomybės laikotarpiu šalį nuolat draskė vidiniai nesutarimai, perversmas vijo perversmą.
Neramumai baigėsi 1970 m. į valdžią atėjus H. al Assadui – nepalenkiamam karinių oro pajėgų karininkui iš valdančiosios partijos „Baath“. Valdžią jis grindė baime: jėgos žinybos beatodairiškai kūrė informatorių tinklus, klausėsi telefoninių pokalbių ir kankino žmones. 1982 m. Hamos mieste musulmonų sunitų disidentams sukilus prieš baatistų režimą Hafezas su žeme sulygino ištisus miesto kvartalus.
2000 m. pabaigoje Asmai persikėlus į Damaską Hafezas jau buvo miręs, bet jo palikimas akivaizdus: nuo sovietinio stiliaus architektūros iki pataikaujamų plakatų su jo portretu. Kadangi diktatorius visame regione remdavo teroristų organizacijas, Vakarai atsiribojo nuo Sirijos. Į valdžią atėjus Basharui atsivėrė galimybė perkrauti santykius.
Sakydamas inauguracinę kalbą Basharas pažadėjo kovoti su korupcija ir surengti sąžiningus daugiapartinius rinkimus. Netrukus jis uždarė vieną didžiausių šalies kalėjimų. Damasko kavinėse žmonės ėmė nedrąsiai aptarinėti politiką.

Asma atrodė perspektyvi naujojo Sirijos vadovo žmona. Kad pirmoji ponia gali daryti įtaką reformoms, demonstravo Jordanijos karalienė Rania, Kataro šeichė Moza ir net Didžiosios Britanijos princesė Diana. Pasaulietinės partijos „Baath“ valdomoje Sirijoje moterims vieši vaidmenys buvo prieinami gerokai labiau nei daugelyje kitų arabų šalių. „Maniau, kad jųdviejų komanda pavers Siriją rojumi“, – kalbėjo su pora susidraugavęs siras emigrantas Waficas Saidas.
Tačiau kaip ir daugeliui kitų moterų iki jos, Asmai teko susigrumti su vyro artimaisiais. Basharo motina Anisa norėjo, kad sūnus vestų kurią nors plačiosios giminės atstovę ir sukurtų ilgaamžę dinastiją kaip Saudai. Kai kurie artimieji net laikėsi nuomonės, kad sunitę vedusiam Basharui derėtų atsisakyti prezidento posto.
Kadangi užkirsti kelio santuokai nepavyko, Basharo motina nutarė ją nuslėpti. Žiniasklaidoje nepasirodė jokių pranešimų apie kuklią ceremoniją. Nebuvo paskelbta jokių oficialių nuotraukų. Asmai kartota, kad jos užduotis – gimdyti įpėdinius ir nelįsti viešumon. Basharo motina stengėsi išsaugoti pirmosios ponios titulą, o žiniasklaidoje Asma buvo vadinama akilatu al-rais – prezidento žmona. Gatvėse jos niekas nepažino.
Gyvenimas namuose buvo apgailėtinas. „Jos nekentė, – pasakojo tuometis Basharo patarėjas Aymanas Abdelis Nouras. – Metų metus ji buvo kalinama namuose.“ Asma dar sklandžiai nekalbėjo arabiškai. Šeimai susėdus valgyti būdavo primygtinai kalbama nesuprantama alavitiška tarme.
Draugiškai nesielgė ir kiti valdžios atstovai. Basharo reformos susidūrė su kliūtimis, kurias daugiausia statė buvę tėvo bendražygiai. „H. al Assadas buvo aštuonkojis, kuris kontroliavo čiuptuvus, – sakė su režimu dirbantis verslininkas. – Basharas pradžioje buvo čiuptuvų valdomas aštuonkojis.“
Per kelis mėnesius tapo aišku, kad Basharo pažadai reformuoti šalį netvirti ir iš dalies buvo duoti tik siekiant sklandžiai perimti tėvo valdžią. „Basharas kalbėdavo, ką norėdavai išgirsti, bet paskui visiškai nieko nedarydavo“, – pasakojo W. Saidas. Netrukus jis grįžo prie senų valdžios įpročių. Akademikai buvo kišami į kalėjimus. Mieste pasirodė Basharo portretai, dydžiu pranokstantys net tėvo atvaizdus. Teisė į susibūrimus buvo taip apribota, kad poros galėdavo tuoktis viešbučiuose tik gavusios valdžios leidimą.
Žurnale „Vogue“ buvo išspausdinta viršelio istorija, kurioje Asma vaizduojama kaip „dykumos rožė“, pasiryžusi Siriją paversti „prekės ženklu“.
Viltys, kad Sirija pasikeis, buvo negailestingai daužomos. Po Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių Basharas sudarė amerikiečiams sąlygas tardyti įtariamuosius, bet George’o W. Busho administracija taip pamėgo „skleisti demokratiją“, kad ėmė svaidytis užuominomis, esą po Irako ateis Sirijos eilė. Režimas buvo priverstas pakeisti taktiką, ir Basharas ėmė siųsti vietos džihadistus kitapus sienos paremti irakiečių sukilimo prieš amerikiečius.
Basharui stiprinant valdžią Asma pareigingai atliko veislinės kumelaitės vaidmenį. Vienas po kito gimė trys vaikai, du iš jų – sūnūs. Moteris ir toliau rengdavosi kaip santūri bankininkė. Į žiniasklaidos akiratį ji pakliūdavo tik išsiruošusi į užsienį. Tačiau vyro giminaičiai nervindavosi net ir tokiais atvejais.
Giminė žiauriai elgėsi ne tik namuose, bet ir plačiąja prasme. 2005 m. Šv. Valentino dieną automobilyje sprogus bombai žuvo vienas garsiausių Libano politikų Rafikas Hariri. Mažąją pakrikusią kaimynę Sirija laikė už trumpo pavadžio, ir daugelis darė prielaidą, kad žmogžudystę užsakė Basharas. Iškilus grėsmei užsitraukti tarptautines sankcijas ir Libane prasidėjus masiniams protestams Basharas susvyravo. Po 30 metų okupacijos jis išvedė sirų pajėgas iš Libano ir taip įsiutino kietos politikos šalininkus Sirijoje.
Basharui kaip niekada reikėjo sąjungininkų ir britė žmona galėjo padėti nuraminti Vakarų šalių vyriausybes. Jis pažadėjo Asmai, kad uždės giminaičiams antsnukius, ir sutiko paskelbti ją pirmąja ponia (Sirijos valstybinė žiniasklaida šį titulą ėmė naudoti tik po Anisos mirties 2016 m.). Pagaliau Asma išsikovojo vietą prie stalo.
Prabėgus dviem mėnesiams nuo R. Hariri nužudymo, 2005 m. balandį Asma stovėjo greta savo vyro per popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves. Retas veržėsi paspausti Basharui ranką, bet diskretiškai žavinga juodu nėriniuotu šydu prisidengusi Asma atrodė patraukliau. Nuotraukose ji bičiuliaujasi su pasaulio lyderiais.
Porai tai buvo lemtinga akimirka. Iki tol užsienietė žmona Asma buvo palikta paraštėse. Dabar jai atiteko esminis vaidmuo reabilituojant Assadą tarptautinės bendruomenės akyse. „Ji buvo jo ambasadorė visose šalyse, su kuriomis jis neturėjo galimybių bendrauti“, – sakė buvęs Basharo patarėjas Abdelis Nouras.
Interviu su Vakarų žiniasklaida ji nustelbdavo Basharą (bandydamas įtikti krikščioniškajai auditorijai jis žydus vadindavo Jėzaus žudikais). Poros įvaizdį Asma švelnino ir Sirijoje. Assadai pabrėžtinai demonstravo kuklumą. Jie vengė milžiniškų 1 mlrd. JAV dolerių kainavusių marmuru apmuštų rūmų, kuriuos Assadams pastatė Saudai, ir gyveno gretimame kukliame triaukščiame name. Asma kasdien pati pasiimdavo savo tris vaikus iš vietinės Montesori mokyklos. Per vakarienę šeimos namuose W. Saidas nustebo neišvydęs jokios pompastikos: „Nematėme jokių tarnų. Vakarienę patiekė jiedu su žmona.“
Naujos kirpėjos pastangomis Asma išgražėjo ir pati. Ėmė nešioti keliais centimetrais aukštesnius smailiakulnius ir segėti didesnius auskarus, nagai buvo prižiūrėti ir nulakuoti. Nei ji, nei Basharas nenešiojo vestuvinių žiedų, bet jos kaklą puošė įspūdingi agatai. Sirijos oro linijų bendrovės atstovybės Londone darbuotojai prisimena nesibaigiančius srautus dėžių su drabužiais iš prabangiausių Londono parduotuvių. Sirijos diplomatai ją praminė Imelda Macros, turėdami galvoje Filipinų pirmąją ponią, kuri pagarsėjo batų priklausomybe.

Apžavai suveikė. Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo R. Hariri nužudymo, „The New York Times“ pasiteiravo, ar jie atspindi „pasaulietinę Vakarų ir arabų pasaulių sintezę“. „Buvau apžavėtas, – prisipažino dabar tremtyje gyvenantis sirų diplomatas, surengęs porai europines gastroles. – Ji miela nuo pat pirmos pažinties akimirkos. Jis kitoks nei dauguma Artimųjų Rytų diktatorių. Atrodo šiuolaikiškas ir rafinuotas. Čia ir slypi didžiausias jo pavojus.“
Kitas Asmos projektas buvo pati Sirija. Po kelių dešimtmečių centrinio planavimo ir importo apribojimų ji norėjo pagyvinti šalį. Asma apakino vyrą finansiniu žargonu ir skatino atverti bankininkystės sektorių privačioms bei užsienio bendrovėms. „Ji norėjo paversti Damaską regioniniu Dubajumi, finansinės kontrolės nevaržoma lengvatinio apmokestinimo zona“, – prisiminė daug ryšių turintis sirų ekonomistas.
Tačiau ekonominės reformos kėsinosi į kai kurių įtakingiausių sirų interesus. Norint pakeisti verslo aplinką Asmai teko stoti į kovą su Basharo giminaičiu Rami Makhloufu iš aristokratiškojo motinos klano. Tam tikrais skaičiavimais, R. Makhloufo bendrovės kontroliavo daugiau nei pusę visos Sirijos ekonomikos. 2007 m. Asma pabandė mesti jam iššūkį įsteigdama nuosavą kontroliuojančiąją bendrovę, bet jai nepavyko pritraukti pakankamai Sirijos verslo sunkiasvorių ir dauguma jų liko R. Makhloufo sferoje. Planus Sirijos ekonomikai teko atidėti.
Netrukus Asma rado naują būdą plėsti įtaką. Santuokos pradžioje ji bandė žaisti su labdara ir dabar ėmė siekti sujungti visus savo projektus į vieną organizaciją – Sirijos plėtros fondą. Verbuodama užsienyje gyvenančius anglakalbius sirus, buvusius Jungtinių Tautų pareigūnus, Bostone įsikūrusios valdymo konsultavimo agentūros „Monitor Group“ strategus ir net vieno vokiečių diplomato dukrą, ji ketino šį fondą paversti pagrindiniu kanalu, per kurį Sirija bendraus su pasauliu. „Jis turėjo leidimą palaikyti ryšius su užsieniečiais, nors kitoms organizacijoms tai buvo draudžiama“, – prisiminė anuomet Damaske dirbęs diplomatas.
Asma manė, kad raižytas Sirijos kraštovaizdis ir archeologiniai lobynai turėtų traukti turistus. Ji pakvietė Luvro ir Britų muziejaus kuratorius atnaujinti Damasko centro. Londono „Tate Modern“ galerijos pavyzdžiu cemento gamykla turėjo virsti galerija. Per miestą tekančios užterštos upės krantai turėjo būti atgaivinti kaip kultūros parkas. Suplanuota nauja geležinkelio linija, sujungsianti Damaską su senovės asirų miestais neišplėtotoje šiaurrytinėje šalies dalyje.
Sakydamas antrąją kalbą birželį Basharas protestuotojus pavadino mikrobais. Netrukus prasidėjo tamsūs laikai.
Dauguma Damaske dirbančių Vakarų diplomatų noriai rėmė Asmos fondą. Apžavėjusi Europos Sąjungą, Jungtines Tautas, Pasaulio banką ir Katarą savo vizijai finansuoti ji pritraukė milijonus JAV dolerių. Laikraščiuose pasipylė straipsniai, liaupsinantys Damasko kultūrinį renesansą, kaip jį vadino pati Asma. „Štai kaip kovojama su ekstremizmu: per meną“, – kalbėjo Basharas.
Tačiau Asmos kolegos matė ir kitą pusę. Geromis dienomis ji buvo „nepaprastai smalsi“ ir „stebėtinai maloni“, prisiminė vienas buvęs darbuotojas. Bet kitam konsultantui įsirėžė jos „karalaitiškas būdas“. Ji rėkdavo ir išsiliedavo. (Vyras išėjo iš darbo po aštuonių mėnesių.) „Ji norėdavo viską kontroliuoti, sėjo siaubą“, – sakė konsultantas.
Vis dėlto Asma buvo atkakli. „Stebėtina, kaip dažnai ji pareikšdavo ko nors norinti, ir jos norai išsipildydavo“, – pasakojo asmuo, šešerius metus dirbęs jai Damaske. Pirmosios ponios darbuotojai buvo priversti taikstytis su sekinančiomis darbotvarkėmis, prie kurių Asma įprato dirbdama „J. P. Morgan“: biuras atsidarydavo 6 val. ryto ir baigdavo darbą tik vėlai vakare. Valdžios atstovai žinojo, kad svarbiausiais klausimais reikia tartis ne su kultūros ministru, o su Asma.
Moteris stiprino savo įvaizdį padedama viešųjų ryšių konsultantų iš Didžiosios Britanijos ir JAV. Jie atskraidindavo parlamentarų iš viso pasaulio pasigrožėti jos pasiekimais. Damaske ne kartą lankėsi įvairios garsenybės, kaip antai Angelina Jolie ir Bradas Pittas, Stingas ir Damonas Albarnas. Didysis muftijus pakvietė grįžti prieš kelis dešimtmečius nuo persekiojimo pabėgusius Sirijos žydus. 2011 m. kovą amerikiečių viešųjų ryšių bendrovės „Brown Lloyd James“ pastangomis žurnale „Vogue“ buvo išspausdinta viršelio istorija, kurioje Asma vaizduojama kaip „dykumos rožė“, pasiryžusi paversti Siriją „prekės ženklu“.
Fondo kompetencijos buvo ribotos. „Nesiimdavome nieko, kas susiję su mečetėmis, religija ir politika“, – prisiminė vienas darbuotojas. Sužiūrėti tokias ribas buvo sunku. Pavyzdžiui, pedagogai keliavo po Siriją su didžiuliu pripučiamu ledo nameliu, kuriame būdavo pasakojamos istorijos. Jį padėjo sukurti buvęs Londono mokslo muziejaus vadovas. Pagal pradinį sumanymą čia turėjo būti nagrinėjami nekontroversiški klausimai, tarkim, vaikų teisė į švarų orą, bet kartais pokalbiai pakrypdavo apie režimo smurtą. „Vienas vaikas pasakė norintis pasidalyti istorija apie žmogaus teises ir papasakojo, kaip buvo suimtas, išrengtas ir priverstas sėdėti ant butelio, – pasakojo vienas organizatorių. – Privalėjau apie tai pranešti pirmajai poniai ir, kaip suprantu, vietos jėgos žinybose kažkas buvo atleistas iš pareigų.“

Fondą konsultuodavę užsieniečiai gyvendavo paauksuotame Damasko burbule: užsisakydavo į viešbučio kambarius sušių ir gaudavo didžiulius atlyginimus, o mainais taukšdavo apie gebėjimų stiprinimą. „Daugelyje kaimų nė nebuvo tinkamos nuotekų sistemos ar elektros tiekimo, o ji pasirodydavo su savo konsultantais ir postringaudavo apie verslumą, pilietinę visuomenę, tvarią plėtrą ir sūrio gamybos mokymus, – pasakojo finansų ministerijos konsultantas Samiras Aita. – Asma manė, kad Sirijos fondas gali išgelbėti visus, bet iš esmės tai buvo kvailių šutvė, angliškai pliurpianti nuskurdusiems valstiečiams.“
Net kai kurie darbuotojai ėmė abejoti, ar fondas nėra tik Asmos susireikšminimo veidrodis. Konsultantai turėdavo ją vadinti „Jūsų Ekscelencija“ ir jai įėjus į patalpą atsistoti. Vienas buvęs bendradarbis tvirtina, kad Asma nuoširdžiai norėjo liberalizuoti Siriją. Kiti neatrodo tuo įsitikinę. „Ar tai kada nors buvo tikra? Nuolat savęs to klausiu“, – prisipažino vienas Vakarų ambasadorius, tuo metu tarnavęs Damaske.
Vienas žmonių, kuriems Asmos iškilimas davė naudos, buvo jos tėvas Fawazas Akhrasas. Netrukus po Asmos santuokos su Basharu F. Akhrasas Londone įsteigė Britų ir sirų draugiją, kuri skatina politinę ir finansinę paramą Sirijai. Jis koordinavo draugijos bendradarbiavimą su Asmos organizacija ir pritraukė visą pulką turtingų sirų.
F. Akhrasas neslėpė savo ryšių su valdžia. Pradėdamas sakyti kalbą jis dažniausiai prisistatydavo esąs prezidento uošvis. „Palyginti su juo, Sirijos ambasadorius buvo indų plovėjas“, – pasakojo buvęs Sirijos vyriausybės ryšininkas Londone Yahya al Aridi. Kalbėta, kad net Sirijos ministras pirmininkas prašydavęs Asmos tėvo perduoti tą ar aną Basharui.

Dar dirbdamas kardiologu privačioje Kensingtono ligoninėje Asmos tėvas pagarsėjo meile pinigams. Pacientai pasakojo, kad jis prašydavęs už paslaugas iš anksto sumokėti grynaisiais. Tačiau kai kas jį gina sakydami, jog vyras dešimtmečius gyvena tame pačiame sublokuotame name prie judraus greitkelio vakarinėje Londono dalyje. Priekiniame kieme tarp grindinio akmenų styro piktžolės, prieangio dažai apsilaupę. Vis dėlto ilga smurtinės politikos istorija išmokė sirus slėpti savo turtą.
Asmos žvaigždei kylant, gerėjo ir Sirijos vardas tarptautinėje arenoje. JAV valdžios atstovai vėl ėmė lankytis Damaske, ypač po 2008 m., kai Barackas Obama buvo perrinktas antrai kadencijai. Pasklido kalbos, kad netrukus Basharas sulauks kvietimo į Vašingtoną. Prancūzai atrodė dar malonesni. Per viešnagę Paryžiuje Assadus sekiojo paparacai. Žurnalas „Paris Match“ pavadino Asmą šviesos spinduliu šešėlių karalystėje.
2010 m. gruodžio 10 d. Asma kreipėsi į Prancūzijos valdžios atstovus, susibūrusius Paryžiaus idėjų kalvėje Tarptautinėje diplomatijos akademijoje. Ji be jokių užrašų kalbėjo apie šalyje vykstančias permainas. Po kelių dienų susideginus vienam Tuniso daržovių prekiautojui visoje Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose pasipylė sukilimai, vėliau praminti Arabų pavasariu. Remdamiesi vien švelniąja galia ir aukštakulniais Assadai neturėjo jokių šansų išlikti.
Pirmuosius du 2011 m. mėnesius nuotaikos Artimuosiuose Rytuose buvo įtemptos. Po kelių dešimtmečių sąstingio ir represijų nuo Tuniso iki Libijos, nuo Alžyro iki Bahreino ir nuo Jordanijos ir Jemeno žmonės ėmė protestuoti. Per masinius protestus Kaire buvo nuverstas Egiptą 30 metų valdęs Hosni Mubarakas. Revoliucijų banga atrodė nesulaikoma.
Daugumą sirų svaigino viltys, bet baimė neleido išeiti į gatves. Netrukus vieną vasario vakarą pilkame Daraa mieste į pietus nuo Damasko grupelė moksleivių ant sienos dažais užrašė: „Dabar tavo eilė, diktatoriau.“
Vietos teisėsaugos pajėgų vadas buvo Basharo giminaitis ir galvažudys net Sirijos slaptųjų tarnybų standartais. Jo vyrai išgaudė tuos jaunuolius ir ėmė juos kankinti. Tėvams paprašius paleisti vaikus, teisėsaugininkų vadas pasiūlė juos sugrąžinti, jei vyrai atsiųsiantys savo žmonas. Susibūrę prie Daraa mečečių žmonės ėmė reikalauti orumo ir laisvės. Kariai atidengė ugnį.
Iš pradžių niekas (atrodo, kad ir Asma) nežinojo, kaip sureaguos Basharas. Vienas generolų patarė prezidentui suimti vietos teisėsaugininkų vadą ir atsiprašyti už Daraa pralietą kraują. Sirijos didmiesčiuose dar buvo tylu, todėl buvo galima tikėtis, kad viską užglaistys vieša atgaila ir nauja porcija pažadų įgyvendinti permainas.
Vašingtone dirbantis Sirijos ambasadorius padėjo Basharui parašyti kalbą, kurioje skelbiamos naujos reformos. Apie tai buvo informuoti ir Assadų draugai Vakaruose. Atrodo, jog bandymo numalšinti minios pyktį tikėjosi ir Asma. Arabų pavasariui įsibėgėjant ji pareiškė, kad režimas supranta privalantis pasikeisti, o vienas buvęs jos bendradarbis net pasakojo, esą moteris bandė kalbėtis su opozicija. Kovo 30 d. Basharas kreipėsi į Sirijos parlamentą, kuris iš esmės atlieka tik formalų vaidmenį.
„Į Siriją kėsinasi didžiulis sąmokslas“, – griaudamas lūkesčius paskelbė Basharas. Jis pareiškė, kad vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip saugumo pajėgos šaudo protestuotojus, yra suklastotas. Prezidentas atmetė raginimus diegti reformas sakydamas, kad jomis prisidengiant bandoma įgyvendinti neaiškų užsienio šalių sąmokslą. „Kalbėjo senasis režimas, – sakė vienas Asmos valdybos narių, pasitraukęs iš Sirijos iš karto po minėtosios kalbos. – Nebuvo nė žodžio apie susitaikymą ar pripažinimo, kad buvo galima pasielgti ir kitaip. Asmeniniuose pokalbiuose Basharas kalbėdavo apie reformas. Buvau priblokštas, kai supratau, kad visa tai buvo tik akių dūmimas.“
Po tos kalbos savaitė po savaitės protestai įsisiūbavo. Žmonės dažniausiai susiburdavo po penktadieninių pamaldų. Įsisuko laidotuvių, protestų ir smurto ciklas. Visą mėnesį režimas reagavo vis žiauriau: iš pradžių siuntė galvažudžius, paskui snaiperius, galiausiai į darbą paleido sunkiąją artileriją.
Sirijos kariuomenės generolų, žvalgybos vadų ir „Baath“ partijos įtaka per paskutinį dešimtmetį buvo sumenkusi. Dabar jie grįžo su užspaustomis nuoskaudomis. Nenusileisti spaudė ir Basharo motina Anisa. Ji erzindavo Basharą klausdama, ką jo vietoje darytų tėvas. Kai 1982 m. žmonės pasipriešino Hafezo valdžiai, sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Buvęs Prancūzijos ambasadorius Damaske pasakojo, kad maždaug tuo metu Basharas buvo nugirstas sakant: „Tėvas buvo teisus. Tūkstančiai mirčių Chamoje atnešė mums tris dešimtmečius stabilumo.“
Sirijai grimztant į chaosą Asmos oro pilys ėmė griūti. Buvo atidėtos atnaujinto nacionalinio muziejaus atidarymo iškilmės. Kultūrinio atgimimo projektai taip ir nebuvo įgyvendinti. Nors Londono mokslo muziejus planuotas septynerius metus, jo pavyzdžiu sukurtas Atradimų muziejus liko betoninis kevalas. Finansavimas nutrūko, konsultantai išvyko iš šalies ir išbraukė Sirijos fondą iš savo gyvenimo aprašymų. Dabar į Siriją iš užsienio atvykdavo tik tokie atskalūnai kaip tuometis Didžiosios Britanijos kraštutinės dešinės nacionalistų partijos vadovas Nickas Griffinas.
W. Saidas sako maldavęs Basharo grįžti prie nuosaikesnio kurso. „Jūs su žmona jiems patinkate. Tu nepanašus į H. Mubaraką, – įtikinėjo jis. – Nepraleisk progos tapti iškiliausiu arabų šalių vadovu. Duok jiems šiek tiek teisių, lašelį orumo, ir tave mylės amžinai.“ Bet Basharas jau buvo apsisprendęs. Sakydamas antrąją kalbą birželį jis protestuotojus pavadino mikrobais. Netrukus prasidėjo tamsūs laikai.
2012 m. vasarį, prabėgus metams nuo Arabų pavasario pradžios, Basharo jaunėlio brolio Mahero vadovaujama Sirijos 4-oji tankų divizija nukreipė artilerijos pabūklus į Chomso miestą vakarinėje šalies dalyje. Šiame mieste prabėgo Asmos tėvų vaikystė, o dabar ten protestai pamažu peraugo į ginkluotą sukilimą. Kareiviai jungėsi prie sukilėlių ir šalyje jau buvo žuvę apie 7000 civilių gyventojų.
Tankams riedant gimtojo Asmos šeimos miesto link, ji parašė draugei el. laišką. „Ar kas nors traukia tavo akį?“ – klausė ji ir persiuntė informaciją apie prašmatnią „Christian Louboutin“ aukštakulnių kolekciją. Pasipylus protestams Asma viešumoje beveik nesirodė, todėl pasklido kalbos. Ar ji – aplinkybių įkaitė? Palaiko vyro sprendimus? O gal net pabėgo į užsienį?
Pirmosiomis krizės dienomis su ja bendravę asmenys pasakojo, kad moteris griežtai laikėsi oficialios pozicijos, jog sukilimas yra užsienio sąmokslas. Viena buvusi draugė po rytinės kavos išėjo šluostydamasi ašaras. „Viskas buvo melas, – sakė moteris. – Manimi pasinaudojo.“ Tačiau kiti tvirtino, kad matydama vis žiauresnį Basharo susidorojimą Asma baisėjosi. Kas gi galėtų ramiai žiūrėti į Muammaro Qaddafi likimą? 2011 m. spalį suluošintas diktatoriaus kūnas buvo tąsomas Libijos gatvėmis.
Teoriškai Asma galėjo išvykti į Londoną. Būta pasiūlymų saugiai ją ten išgabenti drauge su dosniomis dovanomis iš Persijos įlankos šalių. Didžiosios Britanijos vyriausybė ne kartą patvirtino, kad negali jai kaip šalies pilietei uždrausti atvykti, ir kai kurie stebėtojai šiuos teiginius aiškino kaip taktišką pasiūlymą suteikti apsaugą. Tiesa, Londone nuotaikos nebuvo itin draugiškos. Aktone susirinkę protestuotojai ištepliojo Asmos tėvų namų duris raudonais dažais. Karalienės koledžas išbraukė moterį iš garbės auklėtinių sąrašo.
Kalbėta, kad Asma dingo. Anuomet Sirijos ambasadoje Londone dirbęs valdžios atstovas prisimena, kad 2011 m. pabaigoje teisėsaugos pareigūnai ruošėsi priimti arba išsiųsti labai svarbų asmenį (tiesa, tai galėjo būti ir ne Asma). Kiti pasakojo, kad pakeliui į Damasko oro uostą režimo pakalikai sustabdė moterį ir paėmė vaikus, o ši nesiryžo keliauti be jų.
Asma keliems mėnesiams liovėsi bendrauti su žiniasklaida. Buvę draugai pasakojo, kad 2012 m. sausį surengtoje valdžią palaikančioje sueigoje ji atrodė išsekusi. Kažkuriuo metu moteris su vaikais persikėlė į šeimos vasarnamį pakrantėje, toli nuo bombardavimų ir ašarinių dujų.
Netekusi viešo vaidmens Asma susitelkė į namų interjerą. Pirmaisiais sukilimo metais ji paskelbė ieškanti sodininko ir išleido 290 tūkst. eurų baldams. Apeidama sankcijas ji Dubajuje apsipirkdavo per savo kirpėją, o iš prabangios Londono parduotuvės „Harrods“ prekes užsisakydavo slapyvardžiu. Sietynus Londone užsakinėjo vietinis Assadų šeimos tarpininkas. Asma juokaudama vadino save tikrąja Assadų namų ūkio diktatore.
Asmos pomėgį leisti pinigus atskleidė tūkstančiai el. laiškų iš Assadų vidinės aplinkos, kuriuos 2012 m. britų dienraščiui „The Guardian“ perdavė Sirijos opozicijos aktyvistai, taip pat kiti laiškai, kuriuos paskelbė „WikiLeaks“. Iš jų galima susidaryti vaizdą, kad Asma dvejojo. 2011 m. gruodį ji susirašinėjo su tuomečio Kataro emyro dukra, su kuria draugavo iki katariečiams susidedant su sirų sukilėliais. Princesė rašė Asmai, kad „dar nevėlu viską apmąstyti ir išeiti iš neigimo būsenos“, o vėliau paprašė atleisti, jei kartais leido sau per daug. Tikėtina, ji ragino Asmą pereiti į opozicijos pusę.
Asmos atsakymas stebėtinai dviprasmiškas. Iš pradžių ji dėkoja už „nuoširdumą“, o paskui iš pažiūros pati save sustabdo. „Gyvenimas nesąžiningas, miela drauge, bet juk visi turime priimti vienokią ar kitokią tikrovę!!!“ Ji užsiminė apie jėgas, verčiančias ją pasilikti.
Šie el. laiškai leidžia pažvelgti ir į Assadų santuoką. Daugelis mano, kad šia sąjunga visų pirma siekta užtikrinti abiejų šeimų interesus. Basharas buvo pagarsėjęs mergišius ir šį įvaizdį tik sustiprina paviešinti jaunų asistenčių meilės laiškai. Vis dėlto prieraišumo matyti ir poros susirašinėjimuose. 2011 m. gruodžio 28 d. tankams bombarduojant jos gimtąjį Chomsą Asma rašė Basharui: „Jei išliksime stiprūs drauge, viską įveiksime. [...] Myliu tave.“ Neaišku, ar kalbama apie Sirijos, ar jųdviejų santuokos problemas.
Po kelių dienų į Asmos laišką batai (arabiškai „ančiukui“), kaip ji meiliai vadindavo sutuoktinį, jis atsakė širdele. Ji atrašė: „Kartais naktį žvelgdama į dangų prisimenu tave ir klausiu savęs: kodėl? Kodėl aš myliu tave? Mąstau ir šypsausi, nes žinau, kad sąrašas bus kelių kilometrų ilgio.“ 2012 m. vasarį Basharas iš pažiūros miglotai atsiprašė už savo flirtavimą su kitomis moterimis – jai atsiuntė kantri stiliaus dainą, kurioje dainuojama: „Nebežinau, kas man nutiko. / Kuo aš tapau, yra ne tai, kuo noriu būt.“

Netrukus Asma išplatino pirmąjį viešą pareiškimą nuo sukilimo pradžios: „Prezidentas yra visos Sirijos, o ne dalies sirų prezidentas ir pirmoji ponia palaiko šį vaidmenį.“ Asma stovėjo petys petin su savo vyru.
Jei tikėtume disidentais, susitaikydama su Basharu Asma išsiderėjo teisę padedama tėvo grįžti į viešumą. Nuo tos akimirkos ji tapo visateise prezidentūros partnere. 2012 m. Basharo sesers Bushros vyrui žuvus per bombos sprogimą ši pabėgo į Dubajų. Sukilėliai prisiėmė atsakomybę dėl šio išpuolio, bet iš pažiūros neatrodo, kad jie būtų galėję jį surengti. Bushra ir jos vyras buvo vieni didžiausių Asmos priešininkų artimiausioje prezidento aplinkoje. Vyravo nuomonė, kad ši žmogžudystė buvo užsakyta valdžios.
Per kitus metus pagerėjo ir Basharo perspektyvos. Jis sustabdė sukilėlių puolimą ir išstūmė juos iš citadelės Chomse. Antivyriausybinės pajėgos vis dar kontroliavo kai kuriuos Damasko priemiesčius ir bombardavo miesto centrą, bet nuversti Assadų jiems nepavyko.
Karui tęsiantis Basharas tapo vis nuožmesnis. Vienas vakarietis diplomatas prisimena, kaip iš lėto eskalavosi smurtas: prieš civilius imta naudoti artileriją, paskui aviacijos antskrydžius, statinines bombas. „Pirmą kartą panaudojus kurią nors priemonę siūbtelėdavo pasipiktinimo banga, bet tarptautinė bendruomenė vengė kištis, – pasakojo diplomatas. – Todėl tą priemonę imdavo taikyti plačiau ir ji tapdavo nauju atskaitos tašku.“ Pasaulio šalys vis labiau smerkė Basharo nusikaltimus, bet jis išvengė intervencijos verždamas kilpą pamažu, o ne išsyk puldamas visu frontu.
2013 m. rugpjūčio 21 d. pasirodė naujas vaizdo įrašas, kuriame buvo matyti, kaip Damasko priemiesčių gyventojams iš nosies ir burnos virsta putos, jų galūnes tąso traukuliai. Žuvo šimtai žmonių. Jungtinių Tautų tyrimas vėliau patvirtino, kad jie mirė nuo nervus paralyžiuojančių zarino dujų. Tai buvo žiauriausias cheminio ginklo panaudojimo atvejis nuo 1988 m., kai Saddamas Husseinas Halabdžoje dujomis išnuodijo kurdus.
Kitą dieną pasauliui žvelgiant į šiuos vaizdus, feisbuke pasirodė nuotraukos, išsamiai nušviečiančios oficialią pirmosios ponios darbotvarkę. Vienoje tų nuotraukų ji su vyru sėdi gėlėtame balkone. Anotacija skelbia: „Meilė – tai šalis, kuriai vadovauja liūtas, sunaikinęs sąmokslus, ir tėvynei atsidavusi pirmoji ponia.“ Vienas komentuotojų parašė: „Ar jums ne gėda? Jūsų piliečiai skerdžiami, o jūs tik stebite ir, dar blogiau, perkate batus.“
Sunku apskaičiuoti, kiek žalos patyrė Sirija vėlesniais metais. 2014 m. pasinaudojusi chaosu sunitų ekstremistų grupuotė „Islamo valstybė“ Sirijoje ir Irake įsteigė vadinamąjį kalifatą. Šie religiniai fanatikai kėlė rimtą grėsmę Basharo pajėgoms, bet drauge susilpnino paramą opozicijai ir davė priežastį Iranui ir Rusijai jį paremti.
Kovota beveik dėl kiekvieno šalies centimetro. 2016 m. Basharui pavyko atsiimti paskutinį didmiestį Alepą, bet jis ir toliau mėtė bombas: griuvėsiais virto kone pusė visų Sirijos miestų ir didmiesčių. 2016 m., kai žuvusiųjų skaičius priartėjo prie pusės milijono, Jungtinės Tautos liovėsi juos skaičiuoti. Daugiau kaip 10 mln. sirų tapo pabėgėliais.
„Chanel“ suknelės ir smailiakulniai bateliai nelabai dera prie pilietinio karo griuvėsių. Naujoje Sirijos tikrovėje reikėjo naujos Asmos. Ji nusispyrė aukštakulnius ir atsisakė manikiūro. Kostiumėlius pakabino į spintą, o papuošalus suslėpė komodos stalčiuose. Visa tai pakeitė plokščiapadžiai bateliai, marškinėliai ir kelnės, kurie paryškino jos sulysusias rankas ir smulkų kūno sudėjimą. 2016 m. vasarį mirus Basharo motinai Anisai Asma pagaliau išsivadavo nuo įtakingiausios priešininkės. Tačiau didžiausiu išbandymu tapo sekinanti asmeninė nelaimė.
2018 m. Asmai diagnozuotas krūties vėžys. Net ir dėl šios ligos ji nenustojo kruopščiai puoselėti viešo įvaizdžio ir leido visiems žinoti, kad gydosi Sirijoje. Šią kovą detaliai nušvietė valstybinė žiniasklaida ir prezidentūros socialinių medijų kanalai. Ji buvo filmuojama net pakeliui į operacinę.
Nuslinkus plaukams moteris buvo fotografuojama prisidengusi galvą prašmatniomis skaromis demonstruodama drauge pažeidžiamumą ir stiprybę. Tai nenugalima jos vyro kovos su sukilimu metafora. „Sveikinu įveikus vėžį“, – pradėjo pokalbį vienas televizijos žurnalistas. „Ačiū, – atsakė Asma. – Tikiuosi, kad netrukus švęsime ir Sirijos pergalę.“
Asmai dar nespėjus galutinai atsistoti ant kojų valdžiai palanki žiniasklaida vaizdavo ją kenčiančią drauge su Sirija. Lydima filmavimo komandų ji beldėsi į skurstančių kalnų kaimelių gyventojų duris, glėbesčiavosi su nustebusiomis žuvusių karių motinomis ir dalijo joms labdarą.
Asma sąmoningai slėpė savo britiškumą. Ji taip ištobulino arabų kalbos žinias, kad net sirai nebegirdėjo jokio angliško akcento. Moteris nedalijo interviu Vakarų žiniasklaidai ir kalbėdavo tik su Rusijos ir vietos žurnalistais. Tačiau net nusigręžusi nuo Vakarų išsaugojo santykius su tarptautiniais donorais. 2012 m. Europos Sąjungai įvedus sankcijas Sirijos fondo pajamos išseko. Bet dabar plūstelėjo tarptautinė humanitarinė pagalba nuo karo nukentėjusiems sirams. Didžioji dalis šių pinigų netrukus ėmė srūti per Asmos pirštus.
Jungtinių Tautų organizacijoms, norinčioms pristatyti pagalbą į režimo kontroliuojamas teritorijas, Asmos fondas buvo neįkainojamas tarpininkas: anglakalbiai darbuotojai buvo susipažinę su tarptautinėmis taisyklėmis. Asma galėjo atverti duris ir patikros postus. 2017 m. per šį fondą keliavo daugiau Jungtinių Tautų lėšų nei per bet kurią kitą sirišką organizaciją.
Jungtinės Tautos neretai turi reikalų su korumpuotomis ir žiauriomis organizacijomis, nes daugelyje šalių tai yra vienintelis būdas pristatyti pagalbą. Tačiau net patyrę Jungtinių Tautų pareigūnai buvo sukrėsti sužinoję, kokiu lygiu ši institucija bendradarbiauja su Sirijos vyriausybinėmis organizacijomis. 2016–2019 m. Sirijos fondas iš Jungtinių Tautų tarnybų kasmet gaudavo vis daugiau pinigų (vien Jungtinių Tautų pabėgėlių biuras per pirmuosius penkis 2018 m. mėnesius išskyrė 6,5 mln. JAV dolerių). 2020 m. fonde jau dirbo 1500 žmonių, t. y. dešimtkart daugiau nei prieš dešimtmetį, ir 5000 savanorių.
Asmai kaip Sirijos fondo vadovei tai reiškė ne tik turtą. Skirstydama Jungtinių Tautų pagalbą ji sukūrė didžiulį protegavimo tinklą, į kurį pateko ir Sirijos karo vadai. Pasakojama, kad žmonės už apsaugą ir palankumą atsidėkodavo grynųjų pinigų lagaminais, pristatomais į su ja susijusias organizacijas.
Asma pelnėsi ir iš karo ekonomikos. Su ja siejama įmonė gavo valstybinį užsakymą tvarkyti mokėjimus išmaniosiomis kortelėmis. Taip pat ji įsteigė mobiliųjų telefonų prekybos bendrovę „Emmatel“ – būtent šiuo vardu ji buvo vadinama vaikystėje. Oficialiai įmonės savininkas yra Khodras Ali Taheras, kurį vienas verslininkas pavadino „Asmos fasadu viskam“.
Asmos artimieji įgijo vis daugiau įtakos Sirijos ekonomikoje. Siriškos naujienų svetainės (kai kurios jų siejamos su opozicija) tvirtina, kad minėtąją išmaniųjų kortelių bendrovę jos pavedimu iš esmės valdo brolis Firasas ir pusbrolis Muhannadas Dabbaghas. Neseniai paviešintoje buvusio JAV ambasados Damaske darbuotojo ataskaitoje Asmos pusbrolis Tarifas Akhrasas vadinamas „vienu ryškiausių režimo ekonomikos veikėjų“. Gruodį amerikiečių vyriausybė Akhrasams skyrė sankcijas.
Buvę bendražygiai teigė, kad Basharą džiugina finansiniai žmonos pasiekimai ir jis jaučiasi dėkingas už pagalbą: jau dešimtmetį trunkantis karas jį išvargino, o ekonomika niekada nebuvo jo stiprioji pusė. Asma tapo „vyriausiąja prezidento patarėja ekonomikos klausimais“, – sakė vienas Assadų lobistas Europoje.
2019 m. rusai reikalavo Basharo apmokėti Sirijos skolas, o amerikiečiai sugriežtino sankcijas. Sirijos vyriausybei karštligiškai reikėjo pinigų, ir Assadai ieškojo, iš kur jų išspausti. Bėgant dešimtmečiams Basharo pusbrolis R. Makhloufas pasinaudodamas ryšiais su valdančiąja šeima sukūrė didžiulę verslo imperiją, kurią sudarė įvairios bendrovės, importo monopoliai ir kontrabandos keliai. Vienas didžiausių karūnos brangakmenių buvo stambiausias mobiliojo ryšio operatorius „Syriatel“. Popieriuje R. Makhloufas buvo paprastas sėkmingas verslininkas, bet tikrovėje ėjo vyriausiojo Sirijos direktoriaus pareigas. Kalbėta, kad jis galėdavęs vienu telefono skambučiu atleisti bet kurį ministrą.
„Chanel“ suknelės ir smailiakulniai bateliai nelabai dera prie pilietinio karo griuvėsių. Naujoje Sirijos tikrovėje reikėjo naujos Asmos.
Nebelikus Anisos R. Makhloufas prarado pagrindinę globėją. Sirijos fondas perėmė labdarą, kuria R. Makhloufas nusipirkdavo palankumą alavitų žemėse. Vyriausybė paskyrė „Syriatel“ administratorių. R. Makhloufo banko sąskaitos buvo užšaldytos ir į jo bendrovių valdybas buvo paskirti Asmos parankiniai.
R. Makhloufas bandė susidoroti su Asma. 2020 m. gegužę jis feisbuke paviešino vaizdo įrašą, kuriame apkaltino „valdžioje esančią grupuotę“ rengiant prieš jį sąmokslą. Tuo pat metu Rusijos žiniasklaida išplatino pranešimus, kad, arabų šaltinių duomenimis, Basharas už 30 mln. JAV dolerių žmonai nupirkęs Davido Hockney paveikslą (kaip paaiškėjo, istorija buvo suklastota). Tačiau verslininko pastangos nedavė naudos. R. Makhloufui vis dar galioja dalinis namų areštas. Kalbama, esą jis dar gyvas tik dėl to, kad neišduoda slaptažodžių ir neperleidžia teisių į užsienyje laikomą 10 mlrd. JAV dolerių vertės turtą.
Asma toliau jungia ir perima bendroves. Administratorius paskirtas ir antrai pagal dydį Sirijos mobiliojo ryšio įmonei. Šių metų pradžioje į jos valdybą buvo paskirti Asmos pakalikai. Jos vardu pavadinta bendrovė „Emmatel“ jau turi atstovybes visoje šalyje (net ir vyrui nepavaldžiose teritorijose).
Finansinė sėkmė ir negailestingos machinacijos sugriovė kruopščiai kurtą Asmos įvaizdį. „Kai kas ją vis dar mėgsta ir dalijasi jos nuotraukomis instagramo puslapiuose. Bet daugumai ji yra tiesiog niekšiška, godi moteris“, – kalbėjo vienas sirų verslininkų. Šiandien bent jau niekas negali apkaltinti Asmos, kad ji nesupranta, kaip veikia Sirija.
Praėjusiais metais Damasko rajono, kur gyvena Asma, gyventojai pastebėjo keistas kraštovaizdžio permainas. Greta paminklo garsiam pulkininkui iškilo nauja statula – milžiniška arklio galvos skulptūra, kurią užsakė Asmos verslo partneriai. Vietos gyventojams užkliuvo tokia prabanga. Kaip rašė Persijos įlankos šalių laikraščiai, valdžia nurodė arklio galvą pašalinti. Bet vos po kelių valandų ji sugrąžinta į vietą. Akivaizdu, kad pokario Sirijoje viską sprendžia Asma.
Valstybinė žiniasklaida vadinamajai jazminaičių poniai skiria vis daugiau eterio laiko. Jos tėvų gimtajame Chomse ištisi būstų kvartalai nukabinėti didžiuliais plakatais su Asmos atvaizdu. Sirijos istorijoje dar nėra buvę, kad ministrų kabinetuose pirmosios ponios portretas kabotų greta prezidento atvaizdo.
Supančiojus R. Makhloufą ir iš žaidimo pasitraukus Basharo seseriai bei motinai, artimiausioje aplinkoje Asma beveik nebeturi rimtų varžovų. Dauguma svarbiausių jos patarėjų užima aukščiausius postus prezidentūroje. „Ji skirsto rūmų pareigybes, – sakė tarp Damasko ir Europos keliaujantis verslininkas. – Gali paskirti ką tik nori.“

Damaske ir užsienio šalių sostinėse sirai atvirai svarsto, ar Asma turi ambicijų užkopti politikos laiptais į pačią viršūnę. Jei Basharo pozicijos pernelyg nusilptų, ar prezidentei Asmai pavyktų nuraminti šalies sunitų daugumą ir išsaugoti tęstinumą? Net sklinda gandai, kad neseniai vienas jos artimųjų susitiko su amerikiečių valdžios atstovais pasiteirauti, ar jie palaikytų tokią įvykių seką. „Basharas ir Asma svarsto tokią galimybę, – tikino vienas buvęs Sirijos diplomatas. – Ji norėtų tapti prezidente ir jiems abiem šis variantas atrodo kaip revoliucinis sprendimas siekiant išsaugoti režimą.“
Kai kas ją vis dar mėgsta ir dalijasi jos nuotraukomis instagramo puslapiuose. Bet daugumai ji yra tiesiog niekšiška, godi moteris.
Kadaise Didžioji Britanija gal ir būtų palaikiusi Asmos siekius, nes ji būtų tapusi dar viena su šia šalimi susijusia Artimųjų Rytų vadove. Oficialiai pasmerkusi Assadus britų vyriausybė taip ir neatėmė iš Asmos pilietybės, kaip nutiko Shamimai Begum – iš rytinės Londono dalies kilusiai britei, kuri 2015 m. dar būdama paauglė iškeliavo į Siriją prisidėti prie „Islamo valstybės“.
Už kietą politiką pasisakantys alavitai greičiausiai nepalaikys Asmos siekio tapti prezidente. Galbūt stipriausiu jos priešininku taps jauniausias Basharo brolis Maheras, vis dar vadovaujantis nuožmiajai 4-ajai tankų divizijai. „Kariuomenė ir religinė bendruomenė sieks užkirsti jai kelią“, – įsitikinęs ryšių turintis Dubajuje gyvenantis sirų prekybininkas.
Asma kaip niekada stipri, bet drauge ir pažeidžiama. Jai pavojingos gali būti net kalbos apie siekį vadovauti šaliai. Daugelis draugų jau seniai atsiribojo nuo Asmos, bet ir toliau nerimauja dėl jos gerovės. Siekdama aukščiausio tikslo mergina iš vakarų Londono gali persitempti. „Man dėl jos neramu“, – atsiduso W. Saidas. Bet, kaip Asma jau seniai suprato, kelio atgal nebėra.
Nicolas Pelhamas yra „The Economist“ korespondentas Artimuosiuose Rytuose.