Į kadaise vaikystėje aplankytą Kaliningrado sritį Viktorija Samarinaitė vėl sugrįžta pamatyti, ką šis kraštas šiandien kalba apie istoriją, politiką ir savo žmones.

Dar tuomet, kai vidurinei klasei nebuvo įperkamos poilsinės kelionės į Turkiją, mano tėvai, prisiklausę pagražintų pažįstamų pasakojimų apie nepriekaištingus Naujųjų Kuršių paplūdimius, didingus Svetlogorsko (Rūsių) skardžius, nedideles kainas ir vietinių svetingumą, pasiryžo išvykai į Karaliaučių. Nuo tos vasaros praėjo jau devyniolika metų, tačiau tai – vis dar šiurpiausia šeimos atostogų istorija.

Prisimenu ją fragmentiškai: tėvas vejasi pagyvenusias moteris Svetlogorsko autobusų stotyje ir bando ką nors sužinoti apie jų nuomojamus butus prie pat jūros, nakties tyla aidi svetimi namai, kurių viename kambarių miega mūsų ketvertas, o kitame – jų savininkai, klega zoologijos sodas su apleistais narvais ir voljerais, pakelėse bei miestuose tarsi be tvarkos riogso sunkioji artilerija ir įvairaus dydžio tankai, prie kurių praeiviai vis siūlo mus nufotografuoti šeimos albumui. Neką tuomet tegalėjau suprasti apie tarp Lenkijos ir Lietuvos įsispraudusį, kitų pasaulio piliečių žemėlapyje dažnai nepastebėtą Rusijos Federacijai priklausantį sausumos plotelį. Tačiau ten aplankęs kitoniškumo jausmas mane lydi iki šiolei.

Kuršių nerijos pusiasalis yra vos 98 km ilgio, bet perėjęs pasienio postą ir apsidairęs aplinkui supranti, kad esi visai nepažįstamoje jo dalyje. Vienintelį duobėtą kelią supantys vešlūs spygliuočių ir lapuočių miškai karštą vasaros dieną beveik primena neįžengiamą atogrąžų augmeniją, kur ne kur pasirodo neprižiūrėtas vieškelis, vedantis prie lankytinų objektų ar į kokį turistams mažai aktualų miestelį.