Scanpix, Shutterstock, Unsplash, PixabayVidury baltos dienos iš Irako didžiausio valstybinio banko nusikaltėliai pavogė 2,5 mlrd. JAV dolerių. Nicolas Pelhamas seka jų pėdsakais.
Karštą 2022 m. rugsėjo dieną tyrėjas nervingai artinosi prie savo namų Bagdado centre. Aga Husseinas Kanberas jau buvo įpratęs prieš kišdamas raktą į durų spyną apsidairyti, ar gatvėje nėra nieko neįprasta. Kitoje rankoje jis spaudė nutrintą rudą odinį portfelį. Būtent dėl jo turinio grėsė pavojus tyrėjo gyvybei.
Toks šnipų filmo vertas gyvenimas H. Kanberui nebuvo įprastas. Skaitmenine bankininkyste besidomintis 49-ejų konsultantas gimė Irake, bet didžiąją dalį brandaus gyvenimo praleido Stokholme. Ten jis gyveno ramiai ir tvarkingai: dirbo, sportavo, gėrė kavą. Praėjusią vasarą Irako finansų ministras paprašė jo sugrįžti į Bagdadą tirti gandų apie vagystę iš šios šalies didžiausio valstybinio banko „Rafidain“.
Prie banko duomenų prieinančius asmenis itin viliojo viena konkreti sąskaita. Su valstybe sutartis pasirašiusios naftos bendrovės (ir kitos Irake veikiančios įmonės) privalo iš anksto sumokėti mokesčius. Mokesčių inspekcija šiuos įnašus laiko sąskaitoje Nr. 60032. Vėliau įmonės gali prašyti grąžinti dalį mokesčių, jei paaiškėja, kad gavo mažiau pelno, nei tikėtasi, bet tam reikia įveikti nemažai biurokratinių užkardų. Neatsiimtos permokos sąskaitoje guli apie penkerius metus, o paskui yra pervedamos į valstybės iždą. Laikui bėgant sąskaitoje Nr. 60032 susikaupė masinantys šimtai milijonų JAV dolerių. 2022 m. viduryje pasklido žinia, kad kažkas pradėjo išimti didžiules šių pinigų sumas.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Teoriškai finansų ministras galėjo pavesti tyrimą kuriai nors priežiūros institucijai. Tačiau Irake veikia ne viena įtakinga sukarinta grupuotė, ir jos visos turi savo politinį sparną bei verslo imperiją. Šios grupuotės vadinamos frakcijomis ir daro didžiulę įtaką visais valdžios aspektais. Itin plačiai paplitęs kyšininkavimas. Tie, kurių neįmanoma papirkti, sulaukia grasinimų („Varysi iš Irako kojomis į priekį“, – tokius žodžius prisimena pareigūnas, atsisakęs vykdyti vienos frakcijos nurodymus). Taigi, norint atlikti tyrimą reikėjo politiškai neutralaus asmens.
Liesas, šiek tiek pakumpęs, seną „Kią“ vairuojantis H. Kanberas atrodė puikus pasirinkimas. Jis buvo kilęs iš senos Bagdado pirklių šeimos. 1992 m. devyniolikmetį jaunuolį patikros poste sulaikė Saddamo Husseino galvažudžiai, todėl jis nutarė bėgti iš Irako. Persikėlė į Švediją, kur Stokholmo ekonomikos mokykloje įgijo magistro laipsnį ir paskui įsidarbino Švedijos banke. H. Kanberas buvo pakeliui į gana įprastą europiečio verslininko gyvenimą, bet 2003 m. JAV nuvertė Irako režimą.
Irake veikia ne viena įtakinga sukarinta grupuotė, ir jos visos turi savo politinį sparną bei verslo imperiją.
Kaip ir daugelis išeivijos atstovų H. Kanberas apsidžiaugė atsivėrusia galimybe gyventi laisvame Irake. Metęs darbą persikėlė į Bagdadą kurti mobiliųjų mokėjimų sistemos. Tačiau penkerius metus miestą siaubė religinis smurtas. Buvo laikas, kai gatvėse kasdien žūdavo 40 žmonių. Galiausiai H. Kanberas pasidavė ir grįžo į Švediją.
2021 m. jis vėl grįžo į Iraką dirbti bankų reformos projekte, kurį vykdė JAV tarptautinės plėtros agentūra USAID. Būtent tada išgirdo gandų, kad mokesčių inspekcijos sąskaita banke „Rafidain“ išvogta. Kai 2022 m. rugpjūtį finansų ministras paprašė jo atlikti tyrimą, H. Kanberas jau buvo grįžęs į Stokholmą ir kvietimu neapsidžiaugė, bet jautė pareigą pasirūpinti, kad tyrimas būtų atliktas „tinkamai“. Be to, jam buvo smalsu: „O ar jūs nenorėtumėte sužinoti, ar tikrai įvykdyta tokia didžiulė vagystė?“
H. Kanberas pasiūlė finansų ministrui diskretiškai suburti patikimų teisininkų ir buhalterių komandą, o paskui išskrido į Bagdadą prisijungti prie jų. Darbo grupei susitikus jis nurodė visiems nedelsiant vykti į „Rafidain“ su ministro laišku, kuriame prašoma sąskaitos Nr. 60032 išrašų. Gerai žinojo, kad prasidėjus nepatogiems tyrimams Irako raštvedybos skyriuose neretai kyla patogių gaisrų.
Kitą dieną Finansų ministerijos konferencijų salėje susirinkusi komanda ėmė gilintis į šūsnį atspausdintų dokumentų. Vienas buhalterių greitai pastebėjo dvi svarbiausias detales: sąskaitos likutį metų pradžioje ir dabar. Sąskaita Nr. 60032 buvo kone visiškai ištuštinta.
Komanda skambino visiems pažįstamiems banko darbuotojams. Per kelias valandas šaltiniai nurodė penkias įmones, kurioms neva buvo pervesti pinigai. Nė viena jų nebuvo didelė naftos bendrovė. Tiesą sakant, niekas apie jas nė nebuvo girdėjęs.
Tuo metu advokatai ir buhalteriai pareiškė H. Kanberui, kad nebenori turėti nieko bendra su šiuo tyrimu. Atrodė, kad visa tai – didžiulė vagystė, tad su ja greičiausiai susijusi bent viena kraugeriškų Irako frakcijų. Jei H. Kanberas nori toliau gilintis, jam teks tai daryti vienam.
Pirmiausia reikėjo įrodyti, kad vagystė tikrai įvyko. Oficiali nusikaltimo auka, mokesčių inspekcija, nepripažino, kad nutiko kas nors bloga. Apskaitos dokumentai rodė, kad pinigai vis dar yra, nes techniškai nebuvo sulaukta jokių prašymų sugrąžinti permokas. H. Kanberui reikėjo išsiaiškinti, kaip ir kodėl pinigai buvo pervesti į tų penkių bendrovių sąskaitas.
Kaip vėliau man paaiškino H. Kanberas, Irako valstybės institucijos labai neskaidrios. Dokumentai neišsamūs, daugelis pareigūnų turi asmeninių interesų. Vis dėlto esama ir žmonių, kurie tiesiog nori dorai dirbti. H. Kanberui atrodė, kad juos įmanoma atpažinti iš aprangos: jei asmuo nesipuikuoja drabužiais, greičiausiai su juo verta pabendrauti. Tyrėjas neturėjo jokių svertų: negalėjo nei sumokėti, nei pagrasinti. Tačiau tikėjo, kad kai kurie žmonės tiesiog norės pasielgti teisingai.
Iš viso buvo pervesta 2,5 mlrd. JAV dolerių – suma, prilygstanti visam šalies sveikatos apsaugos biudžetui.
Kad neatkreiptų į save dėmesio, H. Kanberas su šiais vidurinės grandies vadovais susitikdavo ne kabinetuose, o kavinėse ir restoranuose. Maždaug po savaitės nuo tyrimo pradžios vienas šių asmenų atsiuntė H. Kanberui žinutę, kad gauta įdomi siunta. Finansų ministerijoje tyrėjo laukė rudas portfelis.
H. Kanberas tą portfelį atidarė grįžęs namo. Ant stalo ir grindų pasklido 247 čekiai, išrašyti iš sąskaitos Nr. 60032 penkioms jau pažįstamoms bendrovėms. Jis valandų valandas rūšiavo šiuos dokumentus chronologine tvarka: pirmasis buvo išrašytas 2021 m. rugsėjį, o paskutinis – 2022 m. rugpjūtį. Šie čekiai patys savaime nebuvo sukčiavimo įrodymas (nors sumos dažnai buvo įtartinai apvalios), bet jie neginčijamai rodė, kur dingo lėšos. Iš viso buvo pervesta 2,5 mlrd. JAV dolerių – suma, prilygstanti visam šalies sveikatos apsaugos biudžetui. Vėliau paaiškėjo, kad pinigai buvo išvežti sunkvežimiais vidury baltos dienos. O visus pavedimus patvirtino vieni aukščiausių šalies pareigūnų.
Šiuolaikinis Irakas – lyg pasakojimo apie demokratinę šalį filmavimo aikštelė. Dekoracijos atrodo įtikinamai: veikia Viešojo sektoriaus sąžiningumo komisija, Aukščiausioji teismų taryba, parlamento Etikos komitetas. Bet iš tiesų visos šios institucijos silpnos. Kaip man sakė vienas buvęs valdžios atstovas, Irakas yra „gangsterių šalis“. Institucijos, kurios turėtų užtikrinti atskaitomybę, neretai tiesiog engia žmones. Valdžios skaičiavimais, nuo 2003 m. iš valstybės iždo dingo daugiau kaip 300 mlrd. JAV dolerių.
Iš dalies tokią didžiulę korupciją lėmė 2003 m. amerikiečių įvesta valdžios pasidalijimo sistema, kurią dar S. Husseino valdymo laikotarpiu sugalvojo irakiečiai tremtiniai. Pagal ją valstybės infrastruktūra buvo padalyta partijoms, neva atstovaujančioms pagrindinėms Irako religinėms ir etninėms grupėms. Nuvertus S. Husseiną, šios frakcijos grobstė šalies išteklius ir skleidė protekcionizmą. Partijų vadovai, kurių dauguma buvo susiję su viena ar kita sukarinta grupuote, pelningas ministerijas dalijosi derybų būdu.
2015 m. visuomenės nusivylimas korupcija virto protestais. Tūkstančiai žmonių Bagdade išėjo į gatves pasisakyti prieš valdžią užsėdusius „vagis“. Tuometis ministras pirmininkas Haideras al Abadi bandė nuraminti protestuotojus ministrais paskirdamas technokratus. Tačiau frakcijos neketino taip lengvai atsisakyti įtakos: vyriausybės departamentuose jos vis tiek surado postų savo pakalikams, kurie papirkinėjo ministrus ir jiems grasino. Tokiomis aplinkybėmis nebelieka jokių paskatų elgtis sąžiningai. „Jei būsi nesukalbamas, iškils pavojus gyvybei, todėl verčiau pasiduoti korupcijai ir užsidirbti, – aiškino Suha Najjar, kuri dirbo vienoje vyriausybinėje įstaigoje, bet dėl grasinimų 2022 m. lapkritį buvo priversta bėgti iš šalies. – Štai kodėl visi yra korumpuoti.“
Iš pažiūros Irakas – turtinga šalis. Būdamas vienas didžiausių naftos gamintojų pasaulyje jis pernai iš eksporto uždirbo daugiau kaip 115 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto paprastus žmones pasiekia tik nedidelė dalis šių pinigų. Prie pat mokesčių inspekcijos būstinės kiūkso lūšnynas, kuriame šeimos glaudžiasi po aštuonis asmenis viename kambaryje. Šiukšlėmis nusėtus skersgatvius lyjant užtvindo nuotekos. Giedromis dienomis saulė svilina gofruotos skardos stogus ir namus paverčia krosnimis. Ligoninės tokios prastos būklės, kad jose kartais net kyla gaisrų. Šalyje vaikų mirtingumas yra antras pagal dydį Artimuosiuose Rytuose.
Politikai gyvena visai kitame pasaulyje. Kartą apsilankiau vieno mokesčių inspekcijos pareigūno namuose. Jie tviskėjo butaforine Liudviko XIV stiliaus prabanga. Ten stovėjo paauksuoti foteliai ir laikrodinės spintos. Paauksuota net židinio atbraila. Kilimai buvo stori it avių vilnos.
Politikus motyvuoja ne vien galimybė praturtėti. Ne mažiau svarbi ideologija. Irake dėl įtakos nuolat kovoja Iranas ir JAV. Mustafa Kadhimi, ėjęs ministro pirmininko pareigas tuo metu, kai buvo pasamdytas H. Kanberas, šliejosi prie Vakarų: anksčiau jis gyveno Didžiojoje Britanijoje ir nuo tada, kai vadovavo Irako žvalgybai, palaikė gerus santykius su JAV centrine žvalgybos agentūra. Kaip ir daugelis jo aplinkos žmonių, M. Kadhimi buvo kilęs iš kosmopolitiškos Irako aukštuomenės ir turėjo nekilnojamojo turto Londone. Šalyje jam oponavo Iranui ištikimų partijų ir sukarintų grupuočių koalicija, vadinamasis „Fatah“ aljansas. Jo atstovus neretai galima atpažinti iš elgesio, būdingo ką tik praturtėjusiems žmonėms: jie mėgo vilktis stilingus kostiumus ir daug kvėpintis. Šie asmenys antrąjį savo būstą pirkdavo Irane.
Politikus motyvuoja ne vien galimybė praturtėti. Ne mažiau svarbi ideologija. Irake dėl įtakos nuolat kovoja Iranas ir JAV.
Įtampa tarp šiųdviejų pusių augo ne vieną mėnesį dar iki pasklindant žiniai apie vagystę iš banko. Pasitaikydavo atvejų, kai ta įtampa net peraugdavo į smurtą. Į M. Kadhimi gyvybę buvo pasikėsinta tris kartus, įskaitant drono su sprogmenimis išpuolį prieš jo namus 2021 m. lapkritį. „Iranui palankios grupuotės atstovai užsukdavo į mano kabinetą ir viešai, darbuotojų akivaizdoje, grasindavo kalėjimu bei mirtimi“, – pasakojo buvusi vyriausybės darbuotoja S. Najjar.
H. Kanberą pasamdęs finansų ministras Ehsanas Abdeljabbaras taip pat priklausė vakarietiškajai M. Kadhimi stovyklai. Tikėtina, kad jis „Rafidain“ byla domėjosi ne vien dėl visuomeninių interesų: 2022 m. vasarą M. Kadhimi palaikanti parlamentinė koalicija ėmė byrėti, ir „Fatah“ aljansui atsivėrė proga paskirti savo ministrą pirmininką. Buvo žinoma, kad mokesčių inspekciją kontroliuoja „Fatah“, todėl toks skandalas galėjo pabloginti jų pozicijas ir suteikti M. Kadhimi bei jo ministrams galimybę atlaikyti politinę krizę.
E. Abdeljabbaras žurnalui „1843“ teigė norėjęs atskleisti neteisėtus veiksmus ir išsiaiškinti tiesą. Kad ir kokie buvo motyvai, jis H. Kanberui leido suprasti, kad reikia paskubėti, ir skambindavo kelis kartus per dieną pasiteirauti, kaip sekasi. Rugsėjo viduryje, kai H. Kanberas gavo minėtąjį rudą portfelį, E. Abdeljabbaro padėtis atrodė kebli: „Fatah“ planavo surengti balsavimą dėl nepasitikėjimo ministru. H. Kanberas turėjo ne tik iki tol užbaigti ataskaitą, bet ir pakankamai ją pagrįsti dokumentais, kad išvadų negalėtų ignoruoti net šališkiausias Irako ministras pirmininkas.
„Ši ataskaita bus draskoma į skutus“, – prisiminė H. Kanberas E. Abdeljabbaro žodžius, esą net menkiausia klaida diskredituos visą tyrimą. H. Kanberas bandė numatyti, ką gali kalbėti tyrimo kritikai. E. Abdeljabbaro vardu jis parengė skubų laišką didžiausioms Irake veikiančioms tarptautinėms naftos bendrovėms (jų buvo daugiau nei 30) teiraudamasis, ar praėjusiais metais jos prašė sugrąžinti permokų. Beveik visos įmonės atsakė neigiamai. Tyrėjas išanalizavo visų penkių čekius gavusių bendrovių istoriją, norėdamas išsiaiškinti, ar jos vykdė kokią nors veiklą, galinčią įtikinamai pateisinti milijardų dolerių permokų grąžinimą. To nebuvo: trys iš jų buvo įregistruotos prieš pat vagystę.
H. Kanberas tyrimą baigė tik spalio 10 d., balsavimo dėl nepasitikėjimo ministru pirmininku išvakarėse. Kad ataskaita turėtų bent kokios nors politinės galios, ją Finansų ministerijai reikėjo oficialiai pateikti atitinkamo pareigūno vardu. Kam galima pavesti perskaityti šį dokumentą, tikintis, kad žmogus suvoks jo pasekmes ir sutiks jį pasirašyti per mažiau nei 24 valandas? H. Kanberas nusprendė pasibelsti į mokesčių inspekcijos pareigūno Abdulo Sattaro Hashemo Ali Mawlos, kurį pažinojo nuo vaikystės, duris.
Jis pasirodė A. Mawlos namuose su ataskaita USB atmintinėje. Lapams iš lėto lendant iš spausdintuvo, vyrams teko nejaukiai pastoviniuoti prie kabineto lentynų, nukrautų šiitų religiniais tekstais. A. Mawla perskaitė ataskaitą ir gerokai pamąstęs galiausiai ją pasirašė.
Kitą rytą, likus kelioms valandoms iki balsavimo dėl nepasitikėjimo, ataskaita buvo įteikta parlamento pirmininkui, Viešojo sektoriaus sąžiningumo komisijai ir ministrui pirmininkui M. Kadhimi. „Šios [penkios priedangos] bendrovės niekada neįnešė mokestinių indėlių ir neturi jokios trečiosios šalies įgaliojimo juos atsiimti, – rašoma ataskaitoje. – Šių pavedimų nėra kaip pateisinti.“ Dokumente buvo įvardyti penkių fiktyvių bendrovių savininkai: dvi iš jų buvo registruotos kažkokiam Nurui Zuheirui.
Irakiečiai įpratę prie skandalų, bet šios vagystės mastas ir įžūlumas šokiravo net juos. Irako naujienų kanalai be perstojo pasakojo apie „šimtmečio vagystę“.
E. Abdeljabbaras balsavimą vis tiek pralaimėjo. H. Kanberas nusipirko „Qatar Airways“ skrydžių bendrovės bilietą atgal į Stokholmą. Į Bagdado tarptautinį oro uostą važiavo įsitempęs, nes žinojo, kad su „Fatah“ susiję agentai turi įtakos oro uosto apsaugininkams. Kas, jei jie žino apie jo vaidmenį tyrime ir jį suims? Vis dėlto H. Kanberas be jokių trukdžių perėjo pasų patikrą ir išskrido iš šalies, kurią jo ataskaita privertė susimąstyti.
Suimtam N. Zuheirui buvo 41-i, nors atrodė jaunesnis. Laikraščiams išspausdinus šio vyro nuotrauką, girdėjau irakiečius jį lyginant su Pablu Escobaru. Ir išties įtariamasis kažkuo priminė garsųjį Kolumbijos narkotikų baroną: storas, neskustais žandais, nusvirusiomis akimis ir pasitikėjimo savimi kupinu žvilgsniu. H. Kanbero ataskaitoje mokesčių inspekcijos pinigų gavėjais įvardijami ir dar du verslininkai. Tačiau žmonės kalbėjo tik apie N. Zuheirą. (Kai žurnalas „1843“ kreipėsi į N. Zuheirą su prašymu pakomentuoti šiame straipsnyje pateiktus kaltinimus, jis pareiškė, kad yra doras pilietis, griežtai viską paneigė ir pridūrė, kad niekada nedarė jokių nusikaltimų.)
N. Zuheiras kilęs iš Basros – daugiausia šiitų gyvenamos provincijos pietinėje Irako dalyje, kur išgaunama ir eksportuojama didžioji dalis šalies naftos. Vietos akademikas N. Zuheirą apibūdino kaip muchalasą, t. y. reikalų derintoją, galintį supažindinti su reikiamais žmonėmis, kad sklandžiai judėtų prekės ir paslaugos. Kažkuriuo metu jis persikėlė į Bagdadą, norėdamas šiuos įgūdžius pritaikyti nacionaliniu lygmeniu.
N. Zuheiras mokėjo susirasti draugų. Kaip pasakoja viena politikė, meilikavimas prasideda nuo „Rolex“ laikrodžio (ji dovanos atsisakė). Iš kolegų parlamente moteris girdėjo, kad priėmus dovaną kabinete paprastai apsilankydavo tarpininkas su pluoštais pinigų. Drauge su dovanomis pasipildavo prašymai parūpinti susitikimų ir sutarčių.
N. Zuheiro įtakos mastą supratau tik praėjus keliems mėnesiams nuo skandalo pradžios, kai apsilankiau mokesčių inspekcijos biure. Patalpomis niekas nesirūpino: grindys buvo išklotos rudu linoleumu, o langų rėmai – dulkėti. Vienas pareigūnas pasivedė mane į šalį ir parodė, kur rasti generalinio direktoriaus kabinetą penktame aukšte. Jis papasakojo, kad N. Zuheiras čia lankydavosi kelis kartus per savaitę. Kitas šaltinis pasakojo, kad svečias pasistatydavo automobilį tiesiai priešais paradines duris (šia privilegija paprastai naudojasi tik mokesčių inspekcijos vadovas) ir, priimamajame palikęs porą asmens sargybinių, užeidavo vidun mosuodamas auksiniais maldų karoliukais.
Paprastai „Rafidain“ per dieną apdorodavo apie 2 mlrd. Irako dinarų. Grobstant mokesčių inspekcijos turtą šis skaičius išaugo iki 40 mlrd.
Didelius čekius mokesčių inspekcija galėdavo išrašyti tik su 12 skirtingų pareigūnų parašais. Neretai visa ši procedūra užtrukdavo kelias savaites, tačiau N. Zuheiras čekius gaudavo greičiau. Dviejų inspekcijos tarnautojų teigimu, jis asmeniškai įkalbinėdavo, papirkinėdavo ir gąsdindavo mokesčių inspekcijos darbuotojus, kad šie paspartintų sudėtingą procesą.
Būta ir kitų vėlavimų. Didelius mokesčių inspekcijos čekius taip pat turėdavo patvirtinti Irako standartais palyginti skrupulinga Aukščiausioji audito valdyba. 2021 m. vasarą vienas aukštas pareigūnas paprašė atleisti valdybą nuo šios pareigos. Dėl to mokesčių inspekcija iš esmės „tapo žaidimų aikštele be suaugusiųjų priežiūros“, kaip sakė vienas Irako finansų ekspertas.
Dabar vagystei buvo galutinai pasirengta. Gavę prašymą sugrąžinti mokesčius, N. Zuheiro papirkti darbuotojai nešdavo odiniuose segtuvuose įrištus dokumentus į penktą aukštą, kad mokesčių inspekcijos vadovas juos pasirašytų. Pirmame aukšte veikė „Rafidain“ banko skyrius, kur kasininkai išduodavo čekius. Dauguma jų buvo iš karto išgryninami didesniame filiale už kelių kilometrų.
Nelankstų valstybinį banką N. Zuheiras vos per metus pavertė efektyvumo pavyzdžiu. Vienas banko darbuotojas man pasakojo, kad paprastai „Rafidain“ per dieną apdorodavo apie 2 mlrd. Irako dinarų. Tokiu mastu grobstant mokesčių inspekcijos turtą šis skaičius išaugo iki 40 mlrd. „Per parą buvo išrašyta čekių kelioms dešimtims milijonų, o jau kitą dieną lėšos buvo išduotos grynaisiais pinigais“, – sakė buhalteris, nuolat turintis reikalų su mokesčių inspekcija.
Išsigryninti 2,5 mlrd. JAV dolerių mažiau nei per metus būtų logistinis iššūkis bet kurioje šalyje, ką jau kalbėti apie valstybę, kurioje didžiausios vertės banknotas – 50 000 dinarų – prilygsta maždaug 35 JAV doleriams. Sukrovus visus pavogtus banknotus į vieną rietuvę, ši būtų aukštesnė už Kilimandžaro kalną. Pavogtus pinigus teko gabenti sunkvežimiais.
Transporto priemonių reisai buvo tokie akivaizdūs, kad banknotų gabenimo monopolį turėjusios bendrovės vadovas 2022 m. sausį išreiškė susirūpinimą bankui „Rafidain“ adresuotame laiške. Vis dėlto atrodo, kad sunkvežimių tai nesustabdė.
Kas nutiko visiems šiems pinigams, iki galo neaišku. Atrodo, dalis jų buvo išleista Irake. Keli politikai ir pareigūnai man pasakojo apie grupę nekilnojamojo turto objektų, kuriuos, jų manymu, N. Zuheiras nusipirko prabangiame Mansuro rajone, kur dabar ir gyvena. Tačiau, pasak buvusių saugumo pareigūnų, didžioji dalis grynųjų pinigų buvo iškeista į dolerius ir išvežta į užsienį.
Iš esmės pašnekovas dėjosi pasyvia aplinkybių auka. Bet jis juk buvo ministras pirmininkas ir didžiąją dalį kadencijos taip pat vis dar vadovavo šalies žvalgybos tarnybai.
Išgabenti banknotų prikimštus lagaminus per Bagdado oro uostą turėjo būti nelengva. Dauguma keleivių prieš įlipdami į lėktuvą turi pereiti penkis rentgeno skenerius, du patikrinimus šunimis ir vieną asmeninę kratą. Tačiau, kaip sakė vienas irakiečių žvalgybos darbuotojas, yra du būdai į lėktuvą patekti su minimalia patikra. Vienas jų – per žvalgybos agentūros oro uosto poilsio kambarį. Kitaip nei niūrioje keleivių salėje, įrengtoje dar S. Husseino laikais, šis laukiamasis išgrįstas švariomis baltomis plytelėmis, ryškiai apšviestas ir nukabinėtas irakietiškais meno kūriniais. Prie durų laukia limuzinai, itin svarbius keleivius nuvežantys iki pat privačių lėktuvų. Kitas kelias iki lėktuvų veda pro rakinamus vartus oro uosto tvoroje, pro kuriuos paprastai vežami sunkūs kroviniai.
Pasak vieno žvalgybos pareigūno, N. Zuheiras naudojosi abiem šiais maršrutais. Apsaugos darbuotojai jį praleisdavo į žvalgybos agentūros salę, kur jis laukdavo, kol galės įlipti į savo privatų lėktuvą. Pro vartus iki lėktuvo privažiuodavo mikroautobusai. Žvalgas sako kartą matęs, kaip įvažiavus aštuoniems mikroautobusams užgeso kilimo ir tūpimo tako prožektoriai. Šviesos vėl užsidegė tik po dešimties minučių, kai krovinys jau tikriausiai buvo sukrautas. Remiantis parlamento ataskaita, 2021–2022 m. N. Zuheiras į užsienį keliavo daugiau nei 20 kartų. Irako aukštuomenėje sklandė gandai, kad nemažai pavogtų pinigų atsidūrė Jordanijos sostinėje Amane.
Buvęs žvalgybos pareigūnas man pasakojo, kad sužinojęs apie H. Kanbero tyrimą N. Zuheiras per tarpininką pasiūlė finansų ministrui dešimtis milijonų dolerių mainais už tai, kad tyrimas būtų nutrauktas. (Kiti valdžios atstovai sako, kad finansų ministras E. Abdeljabbaras siekė atsiriekti didesnę šių pinigų dalį, bet jam buvo atsakyta. E. Abdeljabbaras neigia bet kokius tiesioginius ar netiesioginius ryšius su N. Zuheiru). Tyrimo ataskaita vis tiek buvo pateikta, o po dviejų savaičių N. Zuheiras sulaukė įspėjimo, kad jį ruošiamasi suimti, kaip teigia kitas su byla dirbantis žvalgybos pareigūnas. Įtariamasis limuzinu nuskubėjo į oro uostą ir spėjo nuvažiuoti iki kilimo tako, kur jo jau laukė lėktuvas. Tačiau orlaiviui dar nepakilus vidun įsiveržę teisėsaugininkai jį suėmė. Sklido gandai, kad N. Zuheiras iš oro uosto kalėjimo buvo perkeltas į „itin svarbių asmenų“ sulaikymo centrą su baseinu, bet teisingumo institucijos tai neigia.
Netrukus po to, kai N. Zuheiras buvo suimtas, M. Kadhimi buvo pašalintas iš ministro pirmininko posto. Iranui palanki stovykla vadovauti vyriausybei paskyrė savo žmogų – Muhammadą Sudani. Viešai M. Sudani pritarė H. Kanbero tyrimui ir pažadėjo, kad teisingumas neaplenks nė vieno. Praėjus mėnesiui vyriausybės vadovo poste, jis surengė spaudos konferenciją, per kurią buvo pristatytos dvi milžiniškos dinarų rietuvės. Ministras pirmininkas pergalingai paskelbė iš N. Zuheiro atgavęs 125 mln. JAV dolerių – mažytę dalį dingusių milijardų.
Netrukus N. Zuheiras buvo paleistas dviem savaitėms už užstatą. Pareigūnai teigė, kad tuo siekta padėti valdžios institucijoms atgauti dar daugiau lėšų. Praėjus keliems mėnesiams jis vis dar buvo laisvėje. Kai šį pavasarį lankiausi Irake, pravažiavau pro N. Zuheiro dvarą Mansure. Languose degė šviesos. Mano kalbinti irakiečiai teigė, kad įtariamasis jau buvo pastebėtas Dubajuje, Amane ir Londone. 2023 m. balandį teismai netgi panaikino jo turto įšaldymą. Vienas M. Sudani bendražygių man sakė, kad premjeras neturėjo kito pasirinkimo: „Jei jis nebūtų paleidęs N. Zuheiro, jam būtų nulėkusi galva.“ Kai žurnalas „1843“ pasiteiravo M. Sudani apie N. Zuheiro paleidimą, ministro pirmininko atstovas spaudai atsakė, kad tai buvo ne vyriausybės, o teismų sprendimas, ir pridūrė, kad kaltinimai N. Zuheirui nepanaikinti.
Irako teismų sistemai vadovauja Aukščiausiosios teismų tarybos pirmininkas Faiqas Zidanas. Šis asmuo visiems kelia siaubą. Vienas buvęs ambasadorius ir Irako žvalgybos pareigūnas man pasakojo, kad F. Zidanas turi galią pradanginti bylas (pats F. Zidanas tai neigia ir sako, kad jo vaidmuo „grynai administracinis“). Jis – vienas iš dviejų irakiečių, su kuriais man buvo patarta nesusipykti. „Jo įgaliojimai didžiuliai, – sakė vienas buvęs pareigūnas. – Tai labai pavojinga.“
Asmeniškai F. Zidanas atrodo gana malonus žmogus. Jis man ilgai pasakojo, kokiame etape dabar yra bylos nagrinėjimas. Paaiškino, neva N. Zuheirui leista keliauti, kad jis galėtų likviduoti užsienyje turimą turtą ir grąžinti skolą Irako valstybei. Jo teigimu, dėl šių priemonių jau susigrąžinta apie 270 mln. JAV dolerių. Stebėtina tai, kad F. Zidanas buvo linkęs abejoti N. Zuheiro kalte ir sakė, kad šis iš tikrųjų galėjo atstovauti bendrovėms, siekiančioms susigrąžinti mokesčius.
Sunku pasakyti, kodėl F. Zidanas stengtųsi palengvinti N. Zuheirui gyvenimą, jei taip galima pavadinti tai, kas vyksta (F. Zidanas atmeta bet kokias prielaidas apie nekorektišką elgesį). Tokie žmonės paprastai nešoka pagal reikalų tvarkytojų iš Basros dūdelę. Dabartiniai ir buvę Irako pareigūnai sprendimą paleisti pagrindinį įtariamąjį aiškino kitaip. „N. Zuheiras yra tik marionetė“, – sakė vienas. „Atpirkimo ožys“, – aiškino kitas. „Jis tėra priedanga“, – pasakojo trečias. Bet kieno?
M. Sudani vyriausybė netrukus ėmėsi keisti bylos kryptį. Atrodo, pareigūnai pradėjo skirti mažiau dėmesio N. Zuheirui ir išdavė orderius suimti žmones, prisidėjusius prie jo demaskavimo. (Pasak M. Sudani atstovo spaudai, N. Zuheiras prisipažino sulaukęs pagalbos iš aukštų ankstesnės administracijos pareigūnų). Pradėjčs juos tikrinti, sulaukiau skambučių iš M. Kadhimi stovyklos narių. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad N. Zuheiras atstovauja M. Sudani rėmėjams – su Iranu susijusių frakcijų lyderiams. „Neleiskit nė vienam iš tų močkrušių išsisukti nuo atsakomybės“, – pasakė man vienas jų.
Vienas M. Kadhimi komandos narių, sukėlusių man įtarimą, buvo patarėjas finansų klausimais Haithamas al Jubori. Iš jo draugų sužinojau, kad vadovaudamas parlamento finansų komitetui H. al Jubori įdarbino N. Zuheirą asmeniniu padėjėju. Pasak vieno Irako žvalgybos pareigūno, asmeniškai pažįstančio H. al Jubori, N. Zuheiras skambindavo komiteto tiriamų įmonių savininkams ir siūlydavo sustabdyti tyrimus mainais į išpirką. Teigiama, kad ši veikla per mėnesį atnešdavo apie 200 tūkst. JAV dolerių pajamų. Sprendžiant iš laiško, kurį matė žurnalas „1843“, būtent H. al Jubori rekomendavo leisti mokesčių inspekcijai išrašyti didelius čekius be valstybinės audito valdybos priežiūros.
Neatrodo, kad kas nors, pralobęs iš šios vagystės, sulauks teisingumo. Visus politikus persekiojanti kaltės šmėkla rodo, kad pavienių asmenų atsakomybė čia menka.
H. al Jubori neatsakė į žurnalo „1843“ prašymus pakomentuoti šią informaciją, bet naujienų svetainei „Middle East Eye“ teigė paprasčiausiai pasiūlęs Aukščiausiajai audito tarybai neperžengti įstatymuose nustatytų funkcijų. Jis buvo suimtas netrukus po to, kai M. Sudani pradėjo eiti vyriausybės vadovo pareigas. M. Kadhimi šalininkai siūlė man per daug nesureikšminti fakto, kad M. al Jubori jiems patarinėjo. („Kai turi 200 patarėjų, nenuostabu, kad tarp jų prasprūsta kokia padugnė“, – aiškino vienas jų.)
Kitas klausimas apie M. Kadhimi buvo susijęs su skrydžiais. Bagdado oro uostas buvo tiesiogiai pavaldus ministrui pirmininkui. Oficialiai N. Zuheirui buvo draudžiama keliauti dėl įtarimų dalyvavus ankstesniame sukčiavimo atvejyje, bet tuo laikotarpiu, kai iš „Rafidain“ buvo išimami pinigai, jis laisvai išskrisdavo iš šalies ir į ją grįždavo. Kaip M. Kadhimi galėjo tai leisti?
M. Kadhimi pasiūlė susitikti penkių žvaigždučių viešbutyje „The Grove“ su puikiu golfo aikštynu netoli Londono. Baimindamasis dėl savo saugumo 2022 m. lapkritį buvęs ministras pirmininkas persikėlė į Didžiąją Britaniją. Į susitikimą jis atvyko juodu limuzinu. Mudviem prisėdus akmenimis grįstoje terasoje pagurkšnoti nealkoholinių kokteilių, M. Kadhimi man priminė, kad šiame viešbutyje buvo apsistojęs ir Donaldas Trumpas. M. Kadhimi elgėsi ramiai ir mandagiai. Jis moka angliškai, bet per susitikimą pasirinko bendrauti arabiškai ir kalbėjo nerišliai, lyg sąmoningai stengdamasis nepasakyti nieko cituotina.
Paklaustas apie H. al Jubori, M. Kadhimi atsakė, kad jo nepažįsta. Paskui pasitaisė ir pripažino, kad H. al Jubori paskyrimas buvo „dėmė“. Iš esmės pašnekovas dėjosi pasyvia aplinkybių auka. Bet jis juk buvo ministras pirmininkas ir didžiąją dalį kadencijos taip pat vis dar vadovavo šalies žvalgybos tarnybai. Neabejotinai turėjo tam tikros įtakos ir tikrai galėjo bent nujausti, kas vyksta. Pabandžiau dar kartą. Argi jo saugumo agentai nebuvo nutiesę N. Zuheirui kelio per oro uostą? M. Kadhimi išsisuko nuo tiesaus atsakymo. „Pirmiausia reikėtų papurtyti banko darbuotojus“, – atsakė jis.
Per visą pokalbį M. Kadhimi žarstė vis kitokius pasiteisinimus, kodėl nepastebėjo vagystės. Iš pradžių kaltino savo komandą. Paskui sakė, kad dėmesį prikaustė COVID-19, nusmukusios naftos kainos ir D. Trumpo administracijos konfrontacija su Iranu. Jis tvirtino, kad tai visai nedideli pinigai, palyginti su šimtais milijardų, prarastų dėl korupcijos nuo 2003 m. Tikino, kad didžioji dalis pinigų tikrai nebuvo išgabenti per oro uostą. Per visą pokalbį nuolat skambėjo frazė „šimtu procentų ne“.
Vėliau parašiau M. Kadhimi dėl kitos išgirstos istorijos. Vienas mano pažįstamas turi ryšių su kitu Irako politiku, kuriam 2022 m. gegužę prireikė skubios medicininės pagalbos užsienyje. Šaltinio teigimu, M. Kadhimi pasiūlė šiam politikui pasinaudoti jam priklausančiu privačiu lėktuvu. Įlipęs į lėktuvą keleivis nustebo jame sutikęs ir N. Zuheirą. Pasak mano šaltinio, lėktuvas išlaipino politiką Amane, o N. Zuheiras išskrido toliau į Beirutą. M. Kadhimi atrašė kategoriškai neigdamas šį įvykį ir jį pavadino „nepagrįstu“. (Tame pačiame laiške jis taip pat teigė, kad H. al Jubori buvo pasamdytas ne kaip patarėjas, o kaip techninis specialistas, ir tuo metu jam buvo pareikštas papeikimas už įgaliojimų viršijimą.)
Bendravimas su M. Kadhimi vargino. N. Zuheirui neabejotinai buvo padedama aukščiausiu lygiu. Dvi pagrindinės Irako frakcijos dėl šios pagalbos kaltino viena kitą. Ir tada man kilo išganinga mintis: ar negali būti taip, kad šioje operacijoje dalyvavo abi pusės?
Politikos analitikas Sajadas Jiyadas man pasakė manantis, kad iš vagystės pasipelnė net septynios skirtingos frakcijos. „Tie, kuriuos remia Iranas, tie, kuriuos palaiko JAV, vadinamieji reformatoriai, ir tie, kurie nenori nieko keisti – iš korupcijos pelnosi absoliučiai visos frakcijos, – aiškino jis. – Viešai šie oponentai kovoja, bet slapta bendradarbiauja, kad praturtėtų, nepriklausomai nuo politinių ir ideologinių pažiūrų.“ Vienas vakarietis konsultantas Bagdade atkreipė dėmesį, kad kai kurie anksčiau tarpusavyje kariavusių grupuočių vadeivos dabar siunčia vaikus į tas pačias išskirtines Bagdado mokyklas. „Tai aukštuomenė, kuri dalijasi grobiu, – sakė jis. – Čia gerų vyrukų nėra.“
Švedijoje gyvenantis irakietis tyrėjas H. Kanberas ūkanotuose Irako politikos vandenyse visada spindėjo kaip skaidrumo švyturys. Jis kalba aiškiai ir sveria žodžius. Jį gerbė žmonės, kuriuos gerbiau aš. (Buvęs finansų ministras Ali Allawi apibūdino H. Kanberą kaip „ko gero, vienintelį Irake dar likusį sąžiningą žmogų“.) Jis žavėjo savo kone vaikišku atsidavimu: nešiojamojo kompiuterio ekrano užsklandai specialistas pasirinko Stokholmo ekonomikos mokyklos dėlionę be vienos detalės.
Tačiau kuo labiau gilinausi į bylą, kai kuriuos su H. Kanberu susijusius dalykus darėsi vis sunkiau paaiškinti. Jis neva buvo pasiryžęs išgyvendinti korupciją, tačiau rodė didelę pagarbą jį pasamdžiusiam finansų ministrui E. Abdeljabbarui. Tai mane suglumino, nes keli žmonės man sakė, kad praeityje dirbdamas naftos ministerijoje E. Abdeljabbaras irgi buvo įsivėlęs į įtariamos korupcijos atvejus. (E. Abdeljabbaras teigė, kad bylas pradėjo žmonės, norėję suvesti su juo sąskaitas, ir kad 90 proc. jų buvo nutrauktos.)
Kartais H. Kanberas taip išsamiai atsakydavo į klausimus apie bylą, kad jausdavausi, lyg išgyvenčiau tyrimą realiuoju laiku. Vis dėlto retkarčiais jis buvo nepaaiškinamai uždaras. Taip ir nesupratau, kodėl jis nesidomėjo, kur dingo pavogti pinigai. „Tiesiog nebesekiau įvykių“, – nerūpestingai paaiškindavo jis.
Birželį į el. pašto dėžutę gavau nerimą keliantį laišką. Vienas irakietis tyrėjas Vašingtone parengė pluoštą nepatikrintos medžiagos apie M. Kadhimi, H. Kanberą ir kitus asmenis. Šioje byloje teigiama, kad minėtieji asmenys priklauso tinklui, leidusiam įvykdyti vagystę. Remiantis šia medžiaga, H. Kanberas visai nebuvo pašalinis žmogus, kokiu jį laikiau: jo patėvis buvo M. Kadhimi auklėtojas. Iš bylos galima spręsti, kad H. Kanberas atliko svarbų vaidmenį prieš pat vagystę paskiriant „Rafidain“ banko generalinį direktorių. Kitas įdomus faktas buvo tas, kad vienas vyras, kadaise suimtas dėl ankstesnio sukčiavimo atvejo „Rafidain“ banke, buvo H. Kanbero pirmos eilės pusbrolis.
Po kelių dienų susitikome vienoje Londono kavinėje prie Oksfordo gatvės. H. Kanberas kaip visada atrodė nusiteikęs ilgai ir išsamiai aptarinėti techninius bankininkystės aspektus, vis pasistiprindamas nikotino pagalvėlėmis ir kapučino kava. Tačiau užsiminus apie naujus kaltinimus, jo mandagios frazės tapo aštresnės. H. Kanberas pasakė gerai žinąs apie tą duomenų bylą, ją pavadino juokinga, nors visai neatrodė linksmai nusiteikęs. Jis atmetė joje pateiktus teiginius kaip pramaną.
Vis dėlto paaiškėjo, kad bent dalis tos medžiagos yra tiesa. H. Kanberas prisipažino gerai pažinojęs M. Kadhimi, bet tvirtino, kad su patėviu nesutaria ir kad jiedu nepriklauso jokiai klikai. Po ankstesnio skandalo „Rafidain“ banke jis išties atliko tam tikrą vaidmenį priimant naujų darbuotojų, bet sprendė ne vienas. H. Kanberas neneigė, kad su ankstesne sukčiavimo byla siejamas Hamidas al Najaras yra jo pusbrolis: iki visų tų H. al Najaro teisinių nemalonumų jie netgi bandė drauge įsteigti banką. Pasak H. Kanbero, norėdamas užsiimti verslu Irake nelabai gali rinktis, su kuo dirbsi.
Po šio susitikimo pasijutau bjauriai. H. Kanberas man visada patiko. Niekas neabejojo jo ataskaitos išvadomis. Jo pasirengimas bet kuriuo paros metu atsakyti į žurnalisto klausimus nebūdingas žmogui, turinčiam ką slėpti. Atrodė, jis nuoširdžiai baiminasi, kad grįžti į Iraką jam būtų nesaugu, o tai juk netrukdytų žmogui, turinčiam įtakingų draugų. („Aš skuduras. Jie manimi atsikratytų štai taip“, – sakė pasukdamas riešą). Tačiau tas pokalbis neišsklaidė jausmo, kad dar daug apie jį nežinau. H. Kanberas irgi atrodė prislėgtas. „Žvelgiant į praeitį atrodo, kad tiesiog iššvaistėme pusę metų“, – liūdnai reziumavo jis pokalbiui einant į pabaigą.
Irakiečiai tikrai neatrodė dėkingi. Frazė „šimtmečio vagystė“ nesiliovė skambėti Irako socialinėje žiniasklaidoje, bet spaudimo patraukti kaltininkus atsakomybėn buvo stebėtinai mažai. 2019 m. per paskutinį didelį protestą prieš korupciją teisėsaugininkai šaudė į minią koviniais šoviniais. Galbūt irakiečiams jau nusibodo eiti į gatves. Girdėjau nuomonių, kad šis apiplėšimas galbūt net atnešė Irakui naudos, nes į ekonomiką įliejo įšaldytų lėšų. „Verčiau tegul juos išleidžia Bagdade, nei palieka trūnyti sąskaitoje“, – samprotavo vienas irakiečių verslininkas.
Šį pavasarį Bagdadas atrodė šviesesnis nei bet kada. Kai pirmą kartą lankiausi Irake paskutiniais S. Husseino diktatūros mėnesiais, miestas buvo pilkas ir niūrus. Pastatų atspalvis nesiskyrė nuo juos supančios dykumos.
Dabar Bagdadas trykšta spalvomis. Dygsta nauji daugiabučiai. Atsidaro restoranai. Vėl tiesiami šaligatviai, kuriuos kadaise į dulkes sutrynė amerikiečių tankai ir visureigiai. Šiitų šventųjų koplyčios, S. Husseino laikais sumūrytos iš plikų plytų, dabar spindi tūkstančiais kristalų. Tikėtina, kad bent dalis šio atsinaujinimo buvo apmokėta pavogtomis lėšomis. Valstybinio banko apiplėšimo ir pavogtų pinigų švaistymo tikrai negalima pavadinti sąžiningu ir atskaitingu turto paskirstymo mechanizmu, bet toks metodas neabejotinai greitas.
Neatrodo, kad kas nors, pralobęs iš šios vagystės, sulauks teisingumo. Visus politikus persekiojanti kaltės šmėkla rodo, kad pavienių asmenų atsakomybė čia menka. M. Sudani kabinetas tvirtina aktyviai tęsiantis tyrimą, bet nuo tos spaudos konferencijos praėjusiais metais naujų pranešimų beveik nebuvo. „Būkim realistai, – sakė man M. Kadhimi Londone baigdamas gurkšnoti savo nealkoholinį kokteilį. – Šie pinigai pranyks kaip dūmas. Jie paprasčiausiai pradings.“
Nicolas Pelhamas yra „The Economist“ korespondentas Artimuosiuose Rytuose.
BEREKLAMOS:
