Alexandra Suich, „The Economist“ technologijų redaktorė, San Fransiske susitinka su vienu pavėžėjimo bendrovės „Lyft“ įkūrėjų Johnu Zimmeriu ir domisi, kodėl Silicio slėnyje taip svarbu laimėti
„Kodėl atsisakėte užtikrintos karjeros „Lehman Brothers“?“ J. Zimmeris prisimena sulaukęs šio klausimo 2008 m., kai dar būdamas jaunas investicijų banko analitikas pranešė pasitraukiantis iš šios įmonių grupės ir planuojantis įkurti savo technologijų bendrovę. Tenka pripažinti, kad mintis buvo pašėlusi. Prieš metus J. Zimmeris feisbuke susipažino su būsimuoju verslo partneriu Loganu Greenu. Juodu įkūrė įmonę „Zimride“, kuri bandė išpopuliarinti pavėžėjimo ilgais atstumais paslaugą. Sėkmė neatrodė pasiekiama ranka, bet 25-erių J. Zimmerio tai nebaugino. Jis persikėlė iš Niujorko į Silicio slėnį. Kelionėje dalijosi automobiliu su pakeleiviais ir skleidė žinią apie „Zimride“.
Po kelių mėnesių, kai „Lehman Brothers“ paskelbė bankrotą, J. Zimmeris vis dar keliavo po šalį ir pristatė pavėžėjimo idėją studentams. Norėdamas pritraukti dėmesį vilkdavosi varlės kostiumą. 2012 m. „Zimride“ pristigo lėšų, bet jos bankrotas nebuvo toks įspūdingas kaip „Lehman Brothers“. Tikėdamiesi sumanyti ką nors nauja, J. Zimmeris ir L. Greenas savo biure, buvusiose automobilių kėbulų remonto dirbtuvėse apleistame San Fransisko rajone, sukvietė programuotojus. Čia gimė mintis sukurti paslaugą, kuri leistų vartotojams išmaniaisiais telefonais susisiekti su juos galinčiais pavežti vairuotojais. „Uber“ jau egzistavo, bet ji buvo skirta tik norintiems išsikviesti profesionalų vairuotoją ištaigingu juodu automobiliu, o ne šiaip žmogų nuosava transporto priemone. Naują paslaugą verslininkai pavadino „Zimride Instant“, bet netrukus pervadino į „Lyft“. Steigiamasis šūkis buvo „Jūsų bičiulis su automobiliu“. Ankstesnio „Zimride“ investuotojo Seano Aggarwalo nuomone, ši paslauga skambėjo kaip visiška nesąmonė: „Nejaugi manote, kad lipsiu į atsitiktinio vairuotojo automobilį?“
