ScanpixPolitikuodama Baltarusija prie ES sienos suginė tūkstančius migrantų. Dabar šie nelaimėliai klaidžioja po šaltą ir drėgną skaistyklą. Sophie Pinkham seka jų pėdsakais.
2021 m. spalio vakarą grupė taksi automobilių sustojo prie tankaus miško vakariniame Baltarusijos pasienyje. 38-erių siras kirpėjas Husamas išlipęs nervingai žvalgėsi į ąžuolų, uosių ir pušų labirintą, boluojantį tarp jo ir pažadėtojo naujo gyvenimo.
Jis ilgai laukė progos persikelti į Vakarų Europą. Jo seserys jau seniai pabėgo nuo Sirijos pilietinio karo ir 2015 m. apsigyveno Vokietijoje, bet Husamas, – Sirijos krikščionių mažumai priklausantis mąslus jaunuolis, kadaise bandęs įstoti į vienuolių ordiną, – liko prižiūrėti pagyvenusių tėvų.
Šeima gyveno Viduržemio jūros pakrantėje, giliai vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje esančiame mieste. Latakija nebuvo nuolat bombarduojama, kaip sukilėlių kontroliuojamos teritorijos, bet aplink vis tiek virė kovos, o korumpuotų ir žiaurių Sirijos jėgos žinybų ten niekas nekontroliavo. Elektra buvo tiekiama nereguliariai. Degalų buvo beveik neįmanoma gauti ir net būtiniausios prekės neregėtai išbrango. Kartais atrodydavo, kad pragyventi neprarandant orumo pavyktų nebent plėšikaujant ir vagiant, kaip visi kiti.
