ScanpixKai kurie į Rusiją patraukę pabėgėliai buvo tardomi. Kitus pasitiko puodeliai arbatos ir gerumas. Wendellis Steavensonas aiškinosi jų istorijas.
Ruošdamasi atostogauti Stambule vasario 23 d. Natalija Balabas iš banko paėmė 1000 JAV dolerių grynųjų. Kitą dieną prasidėjus apšaudymui ji su šeima ne itin sunerimo. Karas su Rusija rytinėje Ukrainos dalyje tęsėsi nuo 2014 m., tad Mariupolio, kuriame gyveno Natalija, gyventojai buvo pripratę prie sprogimų griausmo: fronto linija driekėsi vos už 10 kilometrų. Natalija ir jos artimieji manė, kad tas triukšmas tereiškia dar vieną karo veiksmų paūmėjimą. Natalijos 24-erių sūnus Vova paklausė, gal derėtų dėl visa ko nusipirkti daugiau maisto. Natalija atsakė, kad produktų namie ir taip per daug.
Po savaitės bombos ėmė kristi arčiau ir dažniau. Kovo 2 d. naktį dingo elektra, šildymas ir vanduo. Neveikė internetas, mobilusis telefonas ir televizija. „Jautėmės lyg uždaryti į kiaušinio lukštą“, – prisimena Natalija.
Šeima lentomis užkalė pirmame aukšte esančio buto langus. Rinko maistą iš apleistų parduotuvių ir dalijo jį kaimynams. Jiems pavyko iš šulinio pripildyti didelę talpyklą vandens. Balabasai liovėsi skalbti, kad vandens užtektų kuo ilgiau. Dvylikametė Nastia susisukusi su katinu ant čiužinio beveik nejudėjo. „Kadangi neturėjome elektros, naktį buvo tamsu, nors į akį durk. Dieną pro pridengtus langus šviesa irgi beveik neprasiskverbdavo“, – pasakojo Natalija. Naktį temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, todėl jie visą laiką vilkėjo džemperius ir paltus.
