Meniu
Prenumerata

sekmadienis, gegužės 19 d.


RUSIJA
„Išlikdamas gyvas mirtinai įžeidžiau V. Putiną“ A. Navalno kovos istorija
Arkadijus Ostrovskis

Pagrindinis Rusijos opozicijos veikėjas per savo politinę karjerą ištvėrė šmeižtą, laisvės atėmimą ir pasikėsinimą nunuodyti. Bet Aleksejus Navalnas vis tiek nepasiduoda. Kodėl? Atsakymo ieško Arkadijus Ostrovskis.

Sausio 17 d., prabėgus penkiems mėnesiams nuo apnuodijimo, lipdamas į 936 reiso iš Berlyno į Maskvą lėktuvą, A. Navalnas žinojo, kas jo laukia. Kai jis apsivilkęs žalią striukę, prisidengęs veidą mėlyna apsaugine kauke ir vilkdamas ratuotą lagaminėlį žingsniavo per lėktuvo kabiną, dauguma keleivių jau buvo užėmę savo vietas. Kaip ir didžiausias jo priešas Vladimiras Putinas, A. Navalnas žino, koks paveikus gali būti gerai suplanuotas reginys. Žmonės plojo. Spragsėjo fotoaparatai. Žurnalistai, tarp jų ir aš, pakilo iš savo vietų pažiūrėti į žmogų, prisikėlusį iš mirusiųjų. A. Navalnas tvirtino, kad džiaugiasi grįždamas namo. Paskui atsisėdo į 13A (jo „laimingąjį“) krėslą greta žmonos Julijos.

2020 m. rugpjūtį A. Navalnas vos nenumirė po to, kai Rusijos agentai per politiko kampaniją Sibire jo apatinius suliejo nervus paralyžiuojančia chemine medžiaga novičoku. Skrisdamas lėktuvu į Maskvą A. Navalnas nugrimzdo į komą. Pilotas nutupdė orlaivį nepasiekęs kelionės tikslo, skubios medicinos pagalbos komanda suleido nukentėjusiajam priešnuodžių ir, ko gero, taip išgelbėjo jam gyvybę. Po kelių dienų politikas buvo skubiai išskraidintas į Berlyną. Apnuodytas A. Navalnas buvo toks pavojingas, kad jį teko nešti karstą primenančiais izoliuotais neštuvais. Jis visiškai neprisimena tų savaičių, kai buvo ištiktas komos. Pabudęs nė nepažino žmonos.

Į tėvynę skrendančiam lėktuvui pakilus A. Navalnas su žmona nusiėmė apsaugines veido kaukes ir pakėlė išmanųjį telefoną. Julija be didelių emocijų pareiškė: „Kas nors atneškite mums degtinės. Mes skrendam namo.“ Šiuo vaizdo įrašu jie išsyk pasidalijo su 2,5 mln. A. Navalno sekėjų. Daugelis jų tikriausiai atpažino citatą iš kultinio 2000 m. filmo „Brolis 2“ apie charizmatišką rusų jaunuolį, kuris kovodamas su neteisybe nukeliauja į JAV suvesti sąskaitų su amerikiečiu banditu. Ši juosta – tai parabolė apie vakarietišką godumą ir rusišką principingumą, bet A. Navalnas įsitikinęs, kad visų godžiausias nusikaltėlis sėdi Kremliuje.

Nors A. Navalnui grėsė akistata su teisėsauga, jis skrydžio metu atrodė ramus. Su mirtimi jau buvo susidūręs ir kartais kalba taip, lyg būtų ją įveikęs. „Kai miriau, – tik iš dalies juokaudamas kartą pasakė jis man. – Kai buvau miręs.“ Lėktuve Navalnai beveik nebendravo. Per planšetinį kompiuterį žiūrėjo amerikiečių animacinį serialą „Rikas ir Mortis“.

Lėktuvui leidžiantis padaviau A. Navalnui savo įlaipinimo kortelę ir paprašiau ant jos ką nors užrašyti. „Arkadijau, – parašė jis. – Paskutinį kartą raštelius per eiles siuntinėjau mokykloje. Džiaugiuosi, kad kartu su manimi skrendi šiuo juokingu lėktuvu nežinia kur.“ Atvykimo salėje A. Navalnas pastebėjo didelį plakatą su Kremliaus nuotrauka ir stabtelėjo prie jo, lyg bandydamas nusavinti šį valdžios simbolį. Jis kreipėsi į lydinčias vaizdo kameras: „Tai laimingiausia diena per pastaruosius penkis mano gyvenimo mėnesius. Grįžau namo ir nieko nebijau.“

Kas nors atneškite mums degtinės. Mes skrendam namo.

Galbūt skirtingais būdais, bet ir V. Putinui, ir A. Navalnui politika yra tam tikras realybės šou. V. Putinas rengia rinkimus, kuriuose kovoja su dirbtinėmis partijomis, nors kiekvienų rinkimų baigtis visiems iš anksto aiški. Valstybinė televizija meluoja apie ukrainiečius fašistus bei „penktąją koloną“ Rusijoje ir šiais teiginiais pateisina realias karines invazijas, aneksijas ir žudynes. V. Putinas siekia manipuliuoti visuomene ir taip ciniškai elgiasi su demokratine politika, kad žmonėms permainos atrodo nė neįsivaizduojamos.

A. Navalno politinė veikla irgi primena realybės šou, kurią per socialinės žiniasklaidos kanalus stebi milijonai žiūrovų. Jis siekia parodyti tikrąjį Rusijos valdžios veidą, kuris slepiasi už apsimestinių šypsenų. Kremlius vis aktyviau naudojasi XX a. represijos mechanizmais, o A. Navalnas kovoja XXI a. žiniasklaidos karą po truputį atskleisdamas režimo godumą.

A. Navalnui neretai pasitarnauja žiauresni valstybės veikėjai. Tuo metu, kai jis Maskvoje rodė pasieniečiui pasą, jam už nugaros išdygo trys juodomis uniformomis apsivilkę kaukėti pareigūnai. Susitaikydama su likimu Julija nusiėmė kaukę, apkabino ir pabučiavo vyrą, o paskui dėmesingai nuvalė jam nuo skruosto savo lūpų dažus. A. Navalnas buvo nuvestas į areštinę atokiau nuo fotoaparatų.

Jau kitą dieną policijos nuovadoje buvo surengtas improvizuotas teismas. Ant sienos kabojo kraugeriško J. Stalino slaptosios policijos vado Genricho Jagodos, kuris pirmininkaudavo pirmiesiems parodomiesiems teismams, portretas. A. Navalnui mesti kaltinimai kuo puikiausiai atspindėjo kafkišką Rusijos teisingumo sistemos prigimtį.

Jis buvo apkaltintas pažeidęs lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės sąlygas, kurios 2014 m. buvo nustatytos po teismo dėl suklastotų kaltinimų sukčiavimu ir lėšų grobstymu. Prokuratūros teigimu, per tą laiką, kol Vokietijos ligoninėje gulėjo prijungtas prie gyvybę palaikančių prietaisų ir sveiko po valstybės pasikėsinimo, A. Navalnas nesilaikė prievolės dusyk per mėnesį prisistatyti Rusijos bausmių vykdymo tarnybai. Jis buvo sulaikytas 30 dienų, iki bus paskelbtas nuosprendis.

V. Putino ir A. Navalno konkurencija atspindi šimtmečius trunkančią idealizuotos imperinės bei sovietinės praeities ir nuostabios ateities Rusijos kovą.

Net būdamas nelaisvėje A. Navalnas perėjo į puolimą. Kaltinamąjį nuvedus į kamerą jo komanda paleido sprogstamąjį užtaisą – profesionaliai susuktą 2 valandų trukmės filmą apie slaptus V. Putino rūmus prie Juodosios jūros.

Tai viena akyliausiai sergėjamų vietų pasaulyje, kurią saugo karinio jūrų laivyno patruliai ir oro gynybos sistemos. Iš pripučiamos valties paleista bepilote skraidykle A. Navalno šalininkai nufilmavo teritoriją su sraigtasparnių nusileidimo aikštelėmis, vynuogynais ir net požemine ledo ritulio sale. Pasitelkę architektūrinius brėžinius jie sukūrė trimatį interjero modelį su kaljano salonu, striptizo scena ir 850 JAV dolerių kainuojančiu klozeto šepečiu. Filmas peržiūrėtas daugiau kaip 116 mln. kartų.

V. Putinas gal ir kontroliuoja teismus, teisėsaugos tarnybas bei represinį valstybės aparatą, bet naratyvą vis labiau valdo A. Navalnas. Šiuo filmu siekta atskleisti moralinį V. Putino režimo sugedimą. Vis dėlto viena smulkmena parodė ne tokį akivaizdų, bet ne mažiau svarbų šių dviejų politikų kontrastą.

Metalinius vartus į dvarą puošia paauksuoti dvigalviai ereliai. Iš pažiūros jie labai primena atitinkamas Sankt Peterburge esančių Žiemos rūmų puošmenas. Tai viena iš Romanovų dinastijos rezidencijų, šturmuotų per 1917 m. Rusijos revoliuciją. Ar televizinė A. Navalno invazija irgi taps tikros revoliucijos pradžia? Ar V. Putinas irgi yra pavargęs imperatorius, telaukiantis, kol bus nuverstas?

Nuo pat Vladimiro Lenino laikų dar joks savo jėgomis iškilęs politikas nekėlė tiek baimės esamai valdžiai. Prieš 25 metus A. Navalnas pradėjo karjerą kaip nekilnojamojo turto teisininkas. Prieš 10 metų buvo žinomas kaip tinklaraštininkas. Šiandien jis – įtakingiausias opozicijos lyderis Rusijoje, garsėjantis gebėjimu guviai valdyti žiniasklaidą. Dar visai neseniai jis turėjo atstovybių visoje šalyje, bet pastaruoju metu Kremlius sulaiko vis daugiau rėmėjų ir deda pastangas sutriuškinti jo organizaciją vadindamas ją ekstremistine. Nors A. Navalnas sėdi kalėjime, jo svarba kaip niekada didelė.

Taip yra ne tik dėl meistriškos manipuliacijos šiuolaikine žiniasklaida, iš kurios A. Navalnas semiasi jėgų. Kad ir kokia asmeniška atrodytų V. Putino ir A. Navalno nesantaika, galų gale jų konkurencija atspindi šimtmečius trunkančią nacionalinės valstybės ir imperijos, imperijos atkūrimo ir modernizacijos, idealizuotos imperinės bei sovietinės praeities ir „nuostabios ateities Rusijos“, kaip A. Navalnas pristato savo projektą, kovą.

Tai kova dėl to, ką reiškia būti rusu, kas sieja šalį. Ir norint suprasti, kodėl ši diskusija tebėra tokia sudėtinga ir neblėstanti, būtina atsigręžti į istoriją. Nacionalizmą Rusijoje nuo seno galima suskirstyti į dvi plačias (ir kartais persidengiančias) kategorijas: etninį nacionalizmą, kuris etninius rusus laiko pranašesne tauta ir drauge aukomis, ir imperinį nacionalizmą – siautulingą mojavimą vėliavomis, kurį V. Putinas kursto verždamasis į kaimynes, kaip antai Ukrainą ir Sakartvelą. A. Navalnas siekia visai ko kita. Jis tiki pilietiniu nacionalizmu, kuris grindžiamas bendradarbiavimu dėl bendros gerovės.

Rusijos imperijai taip ir nepavyko tapti nacionaline valstybe. 1917 m. moraliai žlugusią monarchiją nušlavė bolševikai – revoliucinė grupuotė, žadėjusi modernizuoti šalį ir iš pagrindų pakeisti visą pasaulį. Jie pakeitė santvarką, bet išsaugojo imperiją.

1991 m. Sovietų Sąjunga irgi žlugo ne galutinai. Sovietinė ekonomika ir komunistinė ideologija subyrėjo į šipulius. Bet, buvusioms sovietinėms respublikoms puoselėjant nacionalinio išsilaisvinimo nuo sovietinės imperijos idėjas, savo nacionalinės tapatybės ieškojo ir daugiatautės imperijos pagrindą sudaranti Rusija, kuriai sunkiai sekėsi išsilaisvinti iš praeities.

Pirmasis demokratiškai išrinktas Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas siekė puoselėti nacionalizmą šalyje, kur penktadalį gyventojų sudaro etninės mažumos. Užuot vadinęs savo piliečius rusais, taip pabrėždamas etninę ir kultūrinę tapatybę, jis vartodavo terminą „Rusijos gyventojai“, kuris pabrėžia pilietybę.

Raudonąją vėliavą B. Jelcinas pakeitė ikisovietinio laikotarpio trispalve, o sovietinį himną – XIX a. kompozicija be žodžių, kuri, atrodo, labai gerai atspindėjo, kaip sunku apibrėžti, ką reiškia būti rusu. Stokodamas vienijančios idėjos jis bandė iš dalies atkurti Rusijos saitus su ikibolševikine praeitimi, o iš dalies – su Vakarais. Sovietinis laikotarpis buvo išbrauktas iš istorinio naratyvo.

Kitaip nei dauguma rusų liberalų, jis neatjautė čečėnų kovotojų.

2000 m. B. Jelciną pakeitęs V. Putinas sugrąžino sovietinius simbolius, kaip antai stalinistinio laikotarpio himną, tik su naujais žodžiais. Negana to, jis grįžo prie sovietinių politinės kontrolės metodų, įskaitant represijas šalyje ir agresiją kaimynų atžvilgiu. V. Putinas bando įtvirtinti Rusijos tapatybę imperinėje nostalgijoje ir sovietinį laikotarpį laiko tos imperijos tęstinumu. „V. Putinas yra paskutinis SSRS akordas“, – spalį Berlyne man pasakė A. Navalnas, kai susitikau su juo sveikstančiu po to, kai buvo apnuodytas novičoku.

A. Navalno nuomone, kenksmingas imperinis nacionalizmas trukdo Rusijai žengti į priekį. Jo akimis, posovietinėje Rusijoje įsigalėjo blogiausi kapitalizmo aspektai: godumas, materializmas ir korupcija, bet nėra jokių demokratinių ar socialinių pranašumų, kuriais naudojasi laisvos visuomenės. Jis mano, kad Rusija gali pasikeisti. Esminė šios reformų programos dalis būtų sprendimų ir mokesčių surinkimo galios, o galiausiai ir turto paskirstymas Rusijos miestams. „Žinoma, giliai širdyje rusai visada jausis kitokie ir išskirtiniai, – sakė A. Navalnas. – Norėčiau, kad Rusija taptų normalia europine valstybe, šalimi, kuri niekam nekelia grėsmės, nerengia karinių invazijų ir gyvena dėl savo gerovės.“

Skirtingos V. Putino ir A. Navalno istorijos vizijos atspindi skirtingą jų stilių. V. Putinas įsivaizduoja esantis šiuolaikinis caras: tėviškas, atsidavęs savo šaliai (žmonos nebeturi) ir likimui, vienintelis žmogus, galintis išsaugoti Rusijos vienybę savo autokratiška ranka. Inauguracijas jis pavertė karūnavimo ceremonijomis. Per protestus žmonės skanduoja: „Šalin carą.“

Rusijoje politika nuo seno vyksta už storų Kremliaus sienų, atokiau nuo mirtingųjų akių. Politiniai sprendimai žmonėms pranešami nuo pakylos arba per televizoriaus ekraną. O A. Navalnas per politines akcijas glaudžiai bendrauja su paprastais gyventojais, spaudžia rankas ir pozuoja asmenukėms apsivilkęs džinsus ir apsiavęs sportinius batelius (šiandien jis kerpasi ir rengiasi stilingiau nei prieš dešimtmetį, bet daugiau beveik niekas nepasikeitė).

A. Navalnas prisistato kaip paprastas žmogus. Jis vengia demonstratyvios gyvensenos, kuri daugeliui rusų politikų atrodo duotybė: beveik negeria ir visiškai nepaleistuvauja. Pastaruosius 20 metų gyvena tame pačiame trijų kambarių bute. Vasarį per teismo pertrauką paprašė advokato užsakyti maisto iš makdonaldo.

A. Navalnas tvirtina, kad su režimu reikia kovoti linksmai, ir visada stengiasi palaikyti šį įvaizdį. Dažnai tam pasitelkia populiariąją kultūrą, ypač Holivudo filmus (savo kalėjimo sargus jis lygina su „Žvaigždžių karų“ šturmo kariais, tik su metaliniais laužtuvais vietoj lazerinių šautuvų). Jis ima pavyzdį iš amerikiečių kandidatų į prezidentus ir sako, kad didžiąją dalį politinės taktikos perėmė iš amerikinių serialų, tokių kaip „Vakarų sparnas“ ir „Blakė“.

A. Navalnui pavyko pralaužti sieną, skiriančią politikus nuo visuomenės. Būdamas 189 cm ūgio jis puse galvos lenkia daugumą savo rėmėjų (V. Putino ūgis yra vos 168 cm) ir yra šlovinamas lyg garsenybė. Keliaudamas po šalį A. Navalnas kalbasi su rinkėjais apie maisto kainas, sveikatos priežiūrą, mokyklas ir duobėtus kelius. Viename Vladivostoko restorane klausiausi, kaip du įkaušę verslininkai bandė ginčytis su A. Navalnu apie politiką. Jis pasiūlė aptarti eksporto muitus ir mokesčius. Po 20 minučių vyrai jau siūlė paaukoti jo rinkimų kampanijai pinigų ir paskelbė jį „savo kandidatu“.

Labai nedaug kas žino apie asmeninį A. Navalno gyvenimą (o gal apskritai niekas). Kaip ir dauguma politikų jis apie savo jaunystę kalba istoriniame ir politiniame kontekste. Jo kilmė neįspūdinga. 1976 m. A. Navalnas gimė Obninsko pakraštyje, netoli Maskvos, kur veikė atominė elektrinė (dabar jau uždaryta). Jo tėvas buvo sovietinių raketinių pajėgų pulkininkas leitenantas, motina – apskaitininkė. Išėję į pensiją jie ėmėsi pintinių ir pintų figūrėlių verslo.

Per ketvirtadalį amžiaus, kuris skiria V. Putino ir A. Navalno gimtadienius, mirė J. Stalinas, įvyko Kubos raketų krizė, o Sovietų Sąjunga įsiveržė į Čekoslovakiją. A. Navalnui gimus V. Putinas jau tarnavo sovietiniame KGB. A. Navalnas nematė Sovietų Sąjungos galybės, bet labai gerai prisimena jos žlugimą.

Didžiausią įtaką A. Navalno politinėms pažiūroms padarė Černobylio branduolinės elektrinės sprogimas 1986 m. Šiandien ši avarija laikoma Sovietų Sąjungos žlugimo pranaše. Tais laikais devynerių A. Navalnas vasaras leisdavo pas senelius Černobylio prieigose, Ukrainoje. Jo šeima patyrė visą su šia katastrofa susijusį melą: norėdama parodyti, kad branduolinėmis atliekomis užteršta žemė nepavojinga, sovietinė valdžia liepė vietos gyventojams ramiai sau kasti bulves. Maždaug po 20 metų grįžęs į apleistus močiutės namus jis rado tik ant grindų gulintį jos paltą ir savo vaikystės nuotraukų. Visa kita buvo išvogta.

A. Navalnas labai gerai prisimena maisto stygių ir vartojimo prekių deficitą: „Pamenu begalines eiles prie pieno, svajones apie kramtomąją gumą ir tėvų pokalbius apie jugoslaviškus batus arba čekoslovakiškus baldus.“

Netvarka, užgriuvusi žlugus Sovietų Sąjungai 1991 m., paaugliui A. Navalnui atnešė pavojus ir jaudulį. Jo gimtajame miestelyje valdžią perėmė gruzinas nusikaltėlis: „Jis mūvėdavo baltas kojines ir visi žinojo, kas čia svarbiausias. Jis spręsdavo visus klausimus.“ A. Navalnas neišvengdavo ir gatvės muštynių. Kartą po roko koncerto gelbėdamas vieną hipį nuo girtų chuliganų jis net išsitraukė nunčiaką. Tais laikais pagaliau pasijuto išsivadavęs nuo pilkos oficialios sovietinės kultūros. „Filmai, muzika – viskas tapo prieinama“, – prisiminė jis.

Jaunystėje A. Navalnas turėjo labai daug vilčių dėl Rusijos, bet paskui jos subliūško. Jam patiko B. Jelcino politika reformuoti ir privatizuoti didelę ekonomikos dalį siekiant padėti Rusijai tapti veikiančia rinkos demokratija. 1993 m. A. Navalnas džiūgavo, kai imperialistų, nacionalistų ir užkietėjusių komunistų koalicijai pabandžius įvykdyti karinį perversmą B. Jelciną remiančios karinės pajėgos apšaudė parlamento pastatą.

Jis palaikė ir po metų prasidėjusį pirmąjį B. Jelcino karą Čečėnijoje, nes manė, kad taip bus atkurta įstatymo viršenybė ir tvarka. Kitaip nei dauguma rusų liberalų, jis neatjautė čečėnų kovotojų. Anuomet A. Navalnas studijavo teisę antrarūšiame Tautų draugystės universitete Maskvoje, kur jo akyse vyko konkuruojančių narkotikų platintojų gaujų iš Kaukazo susirėmimai. Galiausiai viena čečėnų grupuotė įsivyravo ir perėmė A. Navalno bendrabučio kontrolę, todėl jam susiformavo stipri nuostata šios tautos atžvilgiu.

Nepavykus laimėti karo ir prasidėjus ekonomikos sunkmečiui 1996 m. B. Jelcino pozicijos ėmė svyruoti. Nedidelė verslo magnatų grupuotė įžvelgė galimybę. Prisidengę siekiais neleisti komunistams grįžti į valdžią jie sudarė sandėrį su B. Jelcino vyriausybe: mainais į finansinę ir žiniasklaidos paramą B. Jelcinui jie perėmė vertingiausius Rusijos išteklius.

A. Navalnui baigus universitetą atrodė, kad jo ir šalies laukia šviesi ateitis. Jaunuolis gavo darbą banke „Aeroflot“, kur dirbo su antimonopolinėmis bei valiutų taisyklėmis ir gaudavo 1000 JAV dolerių atlyginimą (anuomet tai buvo labai neblogi pinigai). Kaip ir daugelis kolegų, atostogaudavo Turkijos kurortuose, kur 1998 m. susipažino su būsimąja žmona Julija. Santykiai atlaikė visus laiko išbandymus, bet kitos svajonės ėmė tolti.

A. Navalno nuomone, B. Jelcino ir oligarchų sandėris ne tik atėmė iš rusų jų bendrą turtą, bet ir taip diskreditavo kapitalizmą, liberalizmą bei demokratiją, kad daugelis nebeįžvelgė jų pranašumų. Praturtėję ir 1996 m. rinkimuose sėkmingai padėję B. Jelcinui laimėti antrą kadenciją (patyręs kelis infarktus jis tapo beveik neveiksnus) oligarchai nutarė galintys patys parinkti įpėdinį.

Po trejų metų, 1999-aisiais, oligarchų ir B. Jelcino šeimos narių klika į prezidentus prastūmė buvusį KGB karininką V. Putiną, kuris anksčiau visiškai nesidomėjo politika. Jie tikėjosi, kad V. Putinas apsaugos jų turtus ir apgins juos nuo persekiojimo. Tolesnį A. Navalno karjeros kelią nulėmė būtent ta akimirka, kai žmogų į valdžią atvedė ne Rusijos piliečių balsai, o nedidelis sąmokslininkų ratelis: „Į politiką mane pastūmėjo V. Putinas.“

V. Putino ir A. Navalno karjeros keliai labai skirtingi, bet jų gyvenimo linijos susipynė. 2000 m., kai V. Putinas buvo išrinktas prezidentu, A. Navalnas įstojo į seniausią Rusijos liberalią partiją „Jabloko“, už kurią balsuodavo jo tėvai. Jam ši partija atrodė tiesiausias kelias į parlamentą. Jis ėmėsi visuomeninės organizacijos, rūpinosi parlamento rinkimų kampanija Maskvoje ir netrukus jau sukosi aukščiausiame partijos lygyje. Tačiau jam nepatiko „Jabloko“ vadovybė, kuriai labiau rūpėjo ne reali valdžia, o rietenos su konkurentais.

Nepasiekiau nieko. Tik susigadinau įvaizdį. Liberalai mane vadina nacionalistu, o nacionalistai – liberalu.

Tuo metu V. Putinas jau buvo susikūręs blaiviai mąstančio, ryžtingo lyderio, užtikrinsiančio tvarką ir stabilumą, įvaizdį. Jis buvo populiarus ir naudojosi ankstesnių ekonomikos reformų pranašumais, kuriuos vėliau sustiprino kylančios naftos kainos. Augo gyventojų pajamos, duris atvėrė nauji barai ir kavinės, buvo leidžiami žvilgantys žurnalai, klestėjo vartojimas. Vidurinės klasės miestiečiai atrodė laimingi ir naudojosi V. Putino patarimais mėgautis gyvenimu ir nesikišti į politiką.

Visa tai susilpnino liberaliąją opoziciją, kurią tradiciškai remdavo vidurinės klasės miestiečiai. Tačiau opozicijos poreikis stiprėjo. Su dingstimi atkurti Rusijos valstybę V. Putinas kūrė nepalyginti galingesnį reiškinį nei B. Jelcino eros oligarchija. Pasitelkęs teismus ir teisėsaugos aparatą jis kelių senų draugų naudai ėmė kontroliuoti ekonomiką ir prieigą prie rinkos. V. Putino režimas korupciją pavertė valdymo sistema.

A. Navalnas negalėjo pasigirti plačiais ryšiais. Jo niekas nekviesdavo į Maskvos liberalų pobūvius, kur susitikdavo žurnalistai, politikai, rašytojai ir aktoriai. Vietoj to jis ėmė kaupti paramą ir kurti aljansus kitur. Atsigręžė į Rusijos nacionalistus – atstumtus darbininkų klasės žmones, kurie negauna naudos iš Rusijos naftos karštligės ir kurių šalinasi net vidurinė klasė.

2005 m. prieš V. Putiną nusiteikusios organizacijos susibūrė Maskvoje į renginį, kuris buvo pavadintas „Rusijos eitynėmis“ (dabar jos kasmet vyksta net keliuose miestuose). Šiose eitynėse dalyvavo kraštutiniai dešinieji plikagalviai, rusų tautos pranašumo propaguotojai ir neoimperialistai. Pirmojoje sueigoje dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Tai buvo iki tol didžiausia protesto prieš V. Putiną akcija.

A. Navalno nuomone, nacionalizmo idėja pernelyg svarbi, kad ją būtų galima palikti saujelei neonacių. 2006-aisiais jis gynė šios organizacijos teisę į sueigas ir jau kitais metais prisidėjo prie eitynių. Sprendimą paaiškino taip: „Privalome atimti iš fašistų teisę skelbti nacionalines idėjas. [...] Tiesą sakant, turėtume apskritai pašalinti juos iš šio judėjimo. Tuomet tie, kurie skleidžia etninę neapykantą, atsidurs ten, kur jiems ir vieta – teisiamųjų suole.“

„Jabloko“ išmetė A. Navalną iš partijos. Nesutrikęs šis įsteigė Nacionalinį Rusijos išlaisvinimo judėjimą. Rusiškai jo santrumpa NAROD reiškia „žmonės“ arba „liaudis“. Judėjimo manifestas skelbė, kad V. Putino vadovaujamai Rusijai iškilo „nacionalinė grėsmė“: „Rusija tebėra didžiausia dar neišsilaisvinusi Sovietų Sąjungos valstybė.“

Tame manifeste didžiadvasiškai aptariamos pilietinės teisės ir laisvės. Pats A. Navalnas apie savo vertybes kalbėdavo paprasčiau. Norėdamas pritraukti dalies nacionalistų paramą ir įtvirtinti savo mandatą jis įrašė kelis jutubo vaizdo įrašus, kuriuose Kaukazo gyventojus prilygino islamo teroristams, išvadino juos tarakonais ir kenkėjais, kuriuos derėtų išnaikinti. Jis taip pat ragino deportuoti nelegalius imigrantus.

Vis dėlto netrukus A. Navalnas ėmė šalintis šių ankstesnių komentarų. „Šiandien jie skamba labai kvailai“, – prisipažino jis man. Galbūt tai iš tiesų buvo tik bandymas išplėsti savo partijos elektoratą, bet tie veiksmai tik atgrasė vidurinės klasės liberalus, o kietasprandžių nacionalistų pritraukti taip ir nepavyko. „Nepasiekiau nieko. Tik susigadinau įvaizdį, – vėliau kalbėjo jis. – Liberalai mane vadina nacionalistu, o nacionalistai – liberalu.“

Jo pastangos apnuoginti korupciją buvo sėkmingesnės. Apie A. Navalną pirmąsyk išgirdau ne per jo politines kampanijas, o dėl to, kad jis ėmė pirkti didžiausių Rusijos valstybinių bendrovių akcijas, kad galėtų dalyvauti jų metiniuose susirinkimuose ir čirškinti vadovybę nepatogiais klausimais. Jis tyrė V. Putino draugelių kyšininkavimą ir grobstymą, o rezultatus skelbė savo tinklaraštyje ir platino per įvairias socialinės žiniasklaidos priemones. Taip pritraukė dešimtis tūkstančių naujų sekėjų, įskaitant įvairius tų bendrovių vidurinės klasės vadovus, kurie pasirodė esantys puikūs informacijos šaltiniai.

Kremlius tvirtai kontroliavo Rusijos televiziją, todėl A. Navalnui teko stumti politines permainas internetu. Jis įsteigė kelias interneto svetaines, per kurias ėmė skatinti nedidelio masto pilietinį aktyvizmą. Viena jų leido žmonėms reikalauti vietos valdžios taisyti kelius. Kita sudarė sąlygas stebėti viešuosius pirkimus ir nustatyti pažeidimus.

2011 m. A. Navalnas subūrė visas populiarėjančias programas į skėtinį antikorupcinį fondą, kuris tapo jo pagrindine politine priemone. Dešimtmečius Kremlius tarp savo piliečių sėkmingai ugdė vadinamąjį išmoktą bejėgiškumą – psichologinę būseną, kai žmonės liaujasi bandę pakeisti padėtį, nes atrodo, kad tokios pastangos neturi prasmės. Kurdama įvaizdį, kad politika yra ciniška ir beprasmiška, Rusijos valdžia užtikrino, kad niekas nė nebandytų mesti jai iššūkio ar įžvelgti prasmės rinkimuose.

A. Navalnas pasaulį matė kitaip. Parodydamas Rusijos valdančiojo elito korupciją jis tik patvirtino visuotinai žinomą tiesą. Bet A. Navalnas turėjo didesnių ambicijų. Kremlius vertė rusus jaustis bejėgiais, o jis norėjo sugrąžinti tikėjimą, kad žmogaus balsas šį tą lemia. Kaip rašė laikraštis „Vedomosti“, savo pavyzdžiu jis demonstruoja Rusijos piliečiams, kad įmanoma apginti savo teises.

2011 m. dirbau „The Economist“ korespondentu Maskvoje ir man, kaip daugeliui, buvo sunku pajusti bent kokį susidomėjimą rinkimais, kurie negali atnešti jokių permainų. A. Navalnas buvo kitokios nuomonės. Per savo tinklaraštį jis ragino žmones balsuoti už ką tik nori, tik ne už V. Putino partiją „Vieningoji Rusija“, kurią opozicionierius vadino „sukčių ir vagių partija“. Etiketė prilipo. Pamatę, kokia paveiki A. Navalno agitacija, valdžios atstovai suklastotus biuletenius į balsadėžes grūdo taip energingai ir akiplėšiškai, kad socialinės žiniasklaidos tinklai buvo užversti akivaizdžiais rinkimų pažeidimų įrodymais.

2011 m. gruodžio 5-ąją, kitą dieną po rinkimų, A. Navalnas paragino visų politinių pažiūrų gyventojus – „nacionalistus, liberalus, kairiuosius, žaliuosius, vegetarus ir marsiečius“ – susirinkti į protestą Maskvoje apginti savo balsų. Miniai susibūrus A. Navalnas užlipo ant scenos su mikrofonu rankoje lyg roko žvaigždė. „Ačiū, kad pasijutote piliečiais. Ačiū, kad pasakėte tiems ožiams: mes egzistuojame! Mes turime balsus. Ar mes egzistuojame?“ – paklausė jis.

„Mes egzistuojame!“ – atsakė tūkstančiai balsų.

„Jie vadina mus smulkiais tinklaraštininkais ir interneto žiurkėnais. Aš – interneto žiurkėnas. Ir aš pergraušiu tiems galvijams gerklę. Kaip vadinasi ta partija?“ – paklausė jis dar kartą.

„Sukčių ir vagių!“ – atsakė minia.

„Sukčių, vagių ir žudikų partija“, – pataisė jis susirinkusiuosius.

Kai minia susikibo su policija priešais grėsmingąjį KGB pastatą, nuvykau į radijo stotį „Echo Moskvy“, kur liberalai rinkdavosi paliežuvauti. Ten išvydau paskutinį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, kuris ką tik buvo tiesioginiame eteryje pareiškęs, kad „būtina pakeisti politinę tvarką“. Jis prisiminė 1990 m. vykusius tūkstantinius protestus prieš Komunistų partijos politinį monopolį. „Man nebuvo sunku atsisakyti valdžios, – kalbėjo jis (pats tai padarė 1991 m.). – Nebuvau nieko pavogęs ar padaręs, dėl ko reikėtų bijoti. Jiems bus nepalyginti sunkiau.“

Po 2011 m. parlamento rinkimų A. Navalnas buvo suimtas ir įkalintas 15 dienų. Bet kitomis savaitėmis ir mėnesiais protestai gausėjo. Šimtai tūkstančių žmonių žygiavo Maskvos ir kitų didmiesčių gatvėmis skanduodami „Rusija be V. Putino“ ir „Mes čia valdžia“. Pagaliau A. Navalnas tapo įtakingu politiniu veikėju.

Šios demonstracijos privertė V. Putiną pakeisti savo politinį naratyvą. Jis jau buvo pradėjęs kurstyti sovietinio laikotarpio imperinę nostalgiją, o dabar ėmė suokti apie tradicines vertybes ir religines pažiūras, kalbėti, kad jo režimas ne tik yra teisėtas Rusijos praeities įpėdinis, bet ir saugo šalį nuo svetimų supuvusių Vakarų vertybių.

2014 m. V. Putinas aneksavo Krymą, kurį Rusija brangino nuo Jekaterinos II laikų ir kur sovietmečiu atostogaudavo dauguma valdžios atstovų. Tai buvo paties V. Putino bandymas suvirpinti nacionalistines stygas. Be to, šie įvykiai kuriam laikui nustūmė nuo scenos A. Navalno antikorupcijos kampaniją. V. Putino karai Ukrainoje ir Kaukaze, taip pat Sirijoje parodė, kad Rusija vis dar gali pasigirti karine jėga.

Pataisęs reitingus namuose jis ėmėsi tildyti opoziciją. 2014 m. A. Navalnas buvo sulaikytas ir gavo kelis mėnesius namų arešto. Kai 2015 m. rugpjūtį aplankiau A. Navalną jo biure, dauguma Rusijos liberalų jautėsi prislėgti. Tų metų pradžioje buvo nužudytas kitas liberalus politikas Borisas Nemcovas. Daug jaunų išsilavinusių rusų bėgo iš šalies.

A. Navalnas pripažino galimybę, kad per artimiausius metus jis gali būti vėl sulaikytas. Bet bėgti į užsienį neketino. „Emigracijos kelias man netinka. Jis netinka ir 99 proc. su manimi dirbančių žmonių.“ Jis žinojo, kad situacija pavojinga, bet taip pat tikėjo, jog V. Putino režimui istoriškai lemta žlugti. Ir jis ketino sulaukti tos akimirkos.

Kaip paaiškėjo, atkaklumas yra viena svarbiausių A. Navalno savybių. 2016 m. pabaigoje Krymo aneksijos sukelta euforija pradėjo blėsti. Vakarams įvedus ekonomines sankcijas ėmė tirpti realios gyventojų pajamos ir viešoji nuomonė pradėjo keistis. 2017 m. kovą A. Navalnas ėmė ruoštis kitų metų prezidento rinkimams. Ši kampanija prasidėjo dokumentiniu filmu apie V. Putino pakaliko ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo slapta sukauptą turtą. Tai sukėlė protestus visoje Rusijoje.

Kaip ir buvo galima tikėtis, A. Navalnas prie prezidento rinkimų nebuvo prileistas. Tačiau tai nesutrukdė jam keliauti po šalį ir sakyti kalbų susibūrusiems rinkėjams. Kaip praėjusiais metais atskleidė nepriklausoma tiriamosios žurnalistikos organizacija „Bellingcat“, maždaug tuo metu A. Navalną ėmė sekti grupelė slaptosios tarnybos agentų iš slapto uždraustų cheminių ginklų dalinio.

Šie Rusijos agentai sekiojo opozicionierių trejus metus, kol galiausiai 2020 m. rugpjūtį jau buvo pasirengę jį nužudyti sutepdami A. Navalno apatinius nervus paralyžiuojančia medžiaga. Šis pasikėsinimas sutapo su nacionaliniu sukilimu Baltarusijoje, kuris įsiplieskė po suklastotų jau 25 metus šalį valdančio Aliaksandro Lukašenkos rinkimų. „Jų sėkmė bus mūsų sėkmė“, – sakė A. Navalnas per savo jutubo kanalą kalbėdamas apie neregėtas baltarusių demonstracijas. Praėjusią vasarą Rusijos tolimuosiuose rytuose prasidėjus protestams dėl populiaraus gubernatoriaus sulaikymo, vietos gyventojai solidarizavosi su baltarusiais. Kremliui buvo viskas aišku. Toks opozicijos lyderis kaip A. Navalnas yra akivaizdi ir nepaneigiama grėsmė.

Režimas jau dešimtmetį žaidė katę ir pelę, tikėdamasis išstumti oponentą į politikos paraštes. Bet dabar nutarė imtis konkretesnių veiksmų. Po daugiau kaip dviejų savaičių komos Berlyno ligoninėje atgavęs sąmonę A. Navalnas bendražygiams pasakė: „Tai vis dėlto V. Putinas nutarė mane nužudyti.“

Kai spalį nuvykau į Berlyną susitikti su A. Navalnu, šis kalbėjo dvigubai greičiau nei įprastai. Galbūt tai nervus paralyžiuojančių nuodų padarinys. Per teismą, kuris vyko prabėgus dviem savaitėms nuo sugrįžimo į Maskvą sausį, A. Navalnas sakydamas baigiamąją kalbą pareiškė, kad baimėje gyvena ne jis, o V. Putinas. „Išlikdamas gyvas mirtinai jį įžeidžiau, – kalbėjo jis su antrankiais stovėdamas neperšaunamo stiklo kabinoje teisme. – Jis įeis į istoriją kaip nuodytojas. Turėjome Jaroslavą Išmintingąjį ir Aleksandrą Išvaduotoją. O dabar turėsime Vladimirą Apatinių Nuodytoją.“ Teisėsaugos tarnybos skubėjo sulaikyti visus, atėjusius prie teismo palaikyti A. Navalno.

Griežta retorika skambėjo ir po dviejų savaičių vykusiame apeliaciniame teisme, kur A. Navalnas pacitavo Bibliją: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.“ Paskui griebėsi kito švento teksto, filmo „Brolis 2“, iš kurio pasiskolino per istorijos kulminaciją amerikiečiui gangsteriui ištartus pagrindinio veikėjo žodžius.

Turėjome Jaroslavą Išmintingąjį ir Aleksandrą Išvaduotoją. O dabar turėsime Vladimirą Apatinių Nuodytoją.

„Koks populiariausias politinis šūkis Rusijoje?“ – paklausė jis teisėjos prieš kreipdamasis į teismą.

„Padėkite man kas nors... Kur slypi jėga? – kalbėjo jis lyg kreipdamasis į susirinkusius rėmėjus. – Didžiausia jėga slypi tiesoje. [...] Laimi tas, kieno tiesa. [...] Milijonai žmonių trokšta tiesos ir anksčiau ar vėliau ją iškovos.“

Rusijoje tiesos kalbėjimas visada buvo politinis veiksmas. Geriausiomis sakyklomis visada tapdavo kalėjimo kameros, teisiamųjų suolai ir ešafotai. A. Navalno žodžiai primena sovietinę sistemą smerkiančią esė „Gyventi nemeluojant!“, kurią rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas paskelbė savo suėmimo dieną 1974 m.

„Smurtas labai greitai pasensta, – rašė A. Solženicynas. – Vos per kelerius metus jis jau nebepasitiki savimi ir bandydamas neprarasti pagarbos pagalbon pasitelkia melą. Nes smurtą įmanoma pridengti tik melu, o melą galima palaikyti tik smurtu.“ Ši idėja aktuali ir šiandien. V. Putino režimas vis dar remiasi baimės ir melo ramsčiais. Norėdamas sugriauti šią sistemą A. Navalnas ant kortos pastatė net savo gyvybę.

A. Navalnui buvo paskirta pustrečių metų kalėjimo už tai, kad pažeidė lygtinio atleidimo nuo bausmės sąlygas. Jis buvo įkalintas vienoje griežčiausių pataisos kolonijų netoli Maskvos. Tuo metu kentė stiprius nugaros skausmus, jam tirpo kojos. Kalėjimo sargai neleisdavo A. Navalnui miegoti. Pareigūnams uždraudus asmeniniams gydytojams jį lankyti, kalinys pradėjo bado streiką.

Po dviejų savaičių streiko vieną dieną A. Navalnas staiga užuodė keptą vištieną. Pareigūnai į kalėjimą („mielą orvelišką koncentracijos stovyklą“, kaip sako A. Navalnas) atsinešė elektrinę viryklę ir liepė vienam iš kalinių iškepti mėsos. Paprastai kaliniai taip skaniai nevalgo. Kita vertus, ta vištiena buvo ne skanėstas, o būdas paerzinti svarbiausią Rusijos politinį kalinį.

Per savo gyvenimą A. Navalnas buvo žeminamas, juodinamas per valstybinę televiziją ir vos nemirė nuo žudiko rankos, bet, jo nuomone, ta kepta vištiena visų geriausiai iliustruoja, koks niekšiškas, žiaurus ir korumpuotas V. Putino režimas. Kovo mėnesį per teisininkus išplatintame instagramo pranešime jis parašė: „Visa ta vagių gauja [...] negali patikėti, kad, prireikus pasirinkti idėjas arba vištieną, kas nors galėtų atsisakyti vištienos.“

A. Navalnui sėdint kalėjime istorija teka sava vaga. Kiekvieną rytą jis žadinamas 6 val. ir turi žygiuoti juodais kalinio drabužiais per garsiakalbius skambant sovietiniam himnui: „Šlovė mūsų laisvai tėvynei.“ A. Navalnas socialinėje žiniasklaidoje rašo, kad pastaruoju metu jis primena „po kamerą klupinėjančius griaučius“. Bado streikas baigėsi, bet Rusijos gatvėse nesiliaujant areštams laikas verčia A. Navalną mitu. Šis režimas jau spėjo nužudyti daugybę kritikų. Bet mitai nemirtingi. O kartais žmogaus mirtis juos tik sustiprina.

Pagundai pavalgyti A. Navalnas atsispyrė mąstydamas apie dešimtis tūkstančių rusų, su kuriais „elgiamasi kaip su vergais (kalėjimuose ir visoje šalyje) ir kurių vardus visi užmirš“. A. Navalnas sako, kad tai ir yra jo kovos esmė. Jis atsidūrė „negailestingame mūšyje tarp žmogiškosios dvasios ir kalėjimo vištienos“. Niekam nederėtų manyti, kad vištiena turi kokių nors šansų.

Arkadijus Ostrovskis yra „The Economist“ Rusijos skyriaus redaktorius ir knygos „Rusijos gimimas: nuo M. Gorbačiovo laisvės iki V. Putino karų“ (The Invention of Russia: From Gorbachev’s Freedom to Putin’s War) autorius.

2021 06 05 08:00
Spausdinti