Francesca Mantovani„Nusikaltėliai užduoda klausimus – kaip buvo įmanoma, kad tai padariau? Iš aukų klausimų nieko negalime sužinoti, išskyrus tai, kaip jos išgyveno“, – sako rašytojas Jonathanas Littellas, pagal kurio romaną „Gero linkinčiosios“ Valstybiniame jaunimo teatre pastatytas spektaklis „Erinijos“ aistrų sukėlė dar gerokai prieš premjerą. Su rašytoju kalbėjosi Audronis Liuga.
– Jūsų romanas „Gero linkinčiosios„ laužo nusistovėjusius literatūros apie karą standartus. Dokumentiniai faktai, istoriniai įvykiai ir asmenybės čia savaip perkošiami per pagrindinio veikėjo, nacių karininko Maksymiliano Aue sąmonę. Būtent tai sukėlė karštas diskusijas apie knygą. Tai istorinė dokumentika ar fikcija? Tiesa ar manipuliacija? Kokia jūsų pozicija šiais klausimais?
– Jei nuoširdžiai, tai neturiu jokios. Niekada nedalyvavau savo knygos pristatymuose. Žinau, kad skirtingose šalyse vyko įvairios diskusijos. Man literatūra visada buvo kažkas specifiška – tam tikras būdas gilintis į tikrovę. O kas yra istorija? Istorijos disciplina išties kuria įvairius naratyvus, paremtus tam tikrais kodais, plėtojamais šimtmečius. Šie kodai reikalauja, kad naratyvų pagrindas būtų dokumentinis – pagrįstas dokumentais, archeologiniais tyrinėjimais, prisiminimais ir t. t. Užrašyti, dokumentuoti faktai tarpusavy jungiami taip, kad dėl vienokių ar kitokių pasirinkimų tam tikri istoriniai naratyvai ir pasakojimai orientuojami viena ar kita kryptimi.
Netgi tai, ką vadiname nacizmo istoriografija, paremta aibe dokumentinės medžiagos, turi įvairių krypčių. Holokaustas, kaip atskira istorinių tyrinėjimų dalis, apskritai atsirado gerokai vėliau, tik 7-ajame dešimtmetyje. Taigi ir Antrojo pasaulinio karo istoriografija susijusi su įvairiais naratyvais, paremtais tam tikromis taisyklėmis. Skirtingų istorinių naratyvų susidūrimai gali būti gan aštrūs. Iš to kyla skirtingos istorijos interpretacijos.
