ScanpixKodėl etninių mongolų mokyklos mokytojas vadinamas Kinijos priešu? Kinijos valstybė jį susekė net pabėgusį į Tailandą. Alice Su užrašė jo likimo vingius.
Mano mongoliškas vardas yra Adiya, nors pase parašyta Wu Guoxingas. Man 34-eri, gimiau rytinėje Vidinės Mongolijos dalyje – Kinijos šiaurėje esančiame regione. Vaikystėje visos pamokos man buvo vedamos mongolų kalba. Ja kalbėjau ir kasdieniame gyvenime. Užaugus tai pasikeitė.
Kinijos vyriausybė į mongolų gyvenamas vietoves perkėlė dešimtis tūkstančių kinų hanų, kurie sudaro daugiau kaip 92 proc. Kinijos gyventojų. Daug Vidinės Mongolijos gyventojų tuokėsi su hanais ir šių šeimų atžalos mokėsi mokyklose, kuriose dėstoma mandarinų kalba. Atrodė, kad mongolų vis mažėja. Vaikystėje galvojau paprastai: kinų yra daugiau, todėl mums reikia kinų kalbos, kad galėtume susikalbėti. Tik vėliau, jau perkopęs 30 metų, supratau, kad šios permainos negrįžtamos.
Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje mandarinų kalba jau vyravo visose oficialiose srityse. Mokykloje ja vyko net anglų kalbos pamokos, kuri buvo mūsų antroji kalba. Kinų kalba imta rašyti kainas ir produktų pavadinimus prekybos centruose, ja reikėjo kalbėti su kasininkais. Partija gudri: šį procesą ji įgyvendino per 20–30 metų.
