Makedonijos ir Albanijos pasienyje tyvuliuoja Ochrido ežeras. Kapka Kassabova grįžta prie vandenų, kur vaikystėje leisdavo atostogas už geležinės uždangos.
Iki kelių įbridusi į ežerą stoviu tarp valčių, prišvartuotų Kaneo paplūdimyje. Vanduo skaidrus, todėl atrodo, kad jos plūduriuoja ore. Šimtmečius čia buvo šlapiais tinklais kvepianti žvejų teritorija Ochrido senamiestyje. Girdėti tik čiurlenantis šaltinis, ištryškęs urve baltų uolų papėdėje. Daugiau kaip 1000 metų natūraliai susiformavusiuose šių uolų urvuose gyveno vienuoliai. Paskutinis jų, Kalistas, čia buvo pastebėtas 1937-aisiais.
Pietvakarinėje Balkanų pusiasalio dalyje telkšantis Ochrido ežeras yra vienas didžiausių visoje Europoje ir vienas seniausių pasaulyje – jam maždaug 1–3 mln. metų. Tai deimantas didingame kraštovaizdyje, kuriame stūkso šiltų Adrijos bei Egėjo jūrų vėjų glostomi kalnai. Šiandien ežero apylinkes dalijasi trys valstybės: Makedonija, Albanija ir Graikija.
Mano senelė Anastassia užaugo tarp Ochrido ir Bulgarijos sostinės Sofijos. Vaikystėje XX a. devintajame dešimtmetyje kas kelerius metus mūsų šeima susigrūsdavo į „Škodą“ ir ilgu duobėtu keliu riedėdavo iš Sofijos į Skopję per geležinę uždangą, kuri skyrė Bulgariją ir Jugoslaviją (jai priklausė ir dabartinė Makedonija), o paskui į pietus iki Ochrido. Stovėdama tarp valčių žvelgdavau į tolimą pietinį krantą. Dabar vėl esu čia.
